Prieš 29 metus naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje budėję medikai atsimena taip ryškiai, tarsi ji būtų vykusi vakar. Sutemus į Priėmimo skyrių dešimtimis pradėjo plūsti sužeistieji, vienas greitosios pagalbos automobilis važiavo paskui kitą, neštuvuose – žmonės tankų sutraiškytomis galūnėmis.
Siaubą liudija lauke ant sniego kraujo dėmėmis nužymėtas kelias. Kaip visoje toje suirutėje, krečiamiems baimės, o kas bus toliau, jiems pavyko per naktį pasirūpinti daugiau nei pusantro šimto pacientų, jų artimųjų skausmu ir raudomis, pasakoja buvusios Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės mikrochirurgas Vytautas Tutkus bei Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Alina Kubilienė.
Vytautas Tutkus, mikrochirurgas
Man tuo metu buvo 34 metai, aš jau buvau pradėjęs rimčiau dirbti. Mes pirmi Baltijos šalyse pradėjome mikrochirurgiją, prisiūti nutrauktas galūnes. Visi įvaldėme, išmokome, buvome specialistai.
Pamenu, ta diena, sausio 12-oji, prasidėjo kaip normali darbo diena, eilinė. Po darbo dienos skyriuje grįžau namo. Tuo metu dukrai buvo 2,5 metų, visai mažas vaikas. Gyvenome pas mano tėvus bute netoli Šiaurės miestelio.
Vakare išgirdau baisų triukšmą už lango, pasižiūrėjau – važiavo tankai. Tai buvo visai neįprastas vaizdas, nes miesto gatvėmis jie nevažinėdavo niekada. Bet tuo metu važiavo. Dievas žino, kodėl. Juk tas Šiaurės miestelis visai šalia, kokie 200 metrų.
Kiek vėliau man paskambino iš ligoninės budintis gydytojas, sako, atvažiuok, labai daug sužeistų yra. Tada staigiai išlėkiau į ligoninę, tuo metu nesvarsčiau nieko. Ir tas pirmas įspūdis... Atvažiavus pirmiausia patenki į skubios pagalbos skyrių, tai prie pat durų tų greitųjų – viena mašina atvažiuoja, kita nuvažiuoja, vėl privažiuoja kita. Viena paskui kitą tų mašinų, tuos žmones veža.
Įėjau į Priėmimo skyrių – pilna žmonių, sutvarstyti, aimanos. Bendra panika. Turėjau praeiti pro tą Priėmimo skyrių, kad persirengčiau ir patekčiau į savo skyrių. Pirmas šokas – prieškambaryje prie laiptų du negyvi žmonės guli. Ir vienas iš jų – kario uniforma, reiškia, kariškis buvo rusų. Tai iš karto toks uch... Maža to, kad jau šiaip tas stresas, kad tu matai tiek daug sužeistų, čia pat – du negyvi. Toks šiurpuliukas per nugarą nuėjo.
Greitai nubėgau į skyrių, persirengiau, atėjau į priėmimo skyrių, o ten – srautas žmonių didžiausias. Ir svarbiausia, kad pirmas tas jausmas – nerimas. Ne tai, kad baimė, ji savo ruožtu, nes medikų gyvenimas toks bjaurus, kad tu visą laiką su tuo žmonių skausmu susiduri. Prie mano akių buvę mirusių žmonių dėl įvairių nepagydomų ligų ar traumų, tai prie tos mirties buvau prisilietęs. Bet čia staiga tiesiog ateini – tokia įtampa, baimė, nerimas. Toks labai savotiškas jausmas.
Priėmimo skyriuje pradėjome priiminėti tuos sužeistus žmones. Tarp tų sužeistųjų yra ir lengvai sužalotų, ir tų, kurie sunkiai sužeisti. Prasidėjo iš karto rūšiavimas. Tai laimė, kad turėjome tuos kelis gydytojus, kurie ėmėsi vadovauti rūšiavimui. Nes, kalbant apie karo mediciną, pagrindinis principas yra, kad tu turi rūšiuoti sužeistųjų srautą: yra kategorija sužeistųjų, kurie gali palaukti pagalbos, o kitiems jos reikia tučtuojau. Kiek suskaičiavome, tų pacientų per naktį buvo apie 160. Srautas didžiulis. Per valandą tau atveža šitiek žmonių!
Paraleliai turėjome išrašyti greitai tuos ligonius, kuriuos galėjome. Tuos, kurie buvo po planinių operacijų. Juk buvo pilnas skyrius žmonių. Tai dalis gydytojų išrašinėjo popierius, kad paruoštų vietas sužeistiesiems. Naktį. Dauguma išvažiavo. Net nežinau, ar atvažiavo jų giminės pasiimti, ar jie patys išvyko. Nebuvo jokių piktinimųsi. Tokia panika kilusi, visi tik klausė ramiai, nes niekas nežinojo, kas čia vyksta.
Antra – visi suvokėme, kad būtina dokumentuoti, registruoti pavardes. Visos medicinos seserys, ligoninės personalas prie tų ligonių ėjo, registravo, rašė duomenis.
Po truputį viskas susidėliojo: paguldėme tuos sunkesnius ligonius, teko eiti į operacinę gelbėti. Dalis gydytojų liko priėmime ir ten smulkesnes žaizdas siuvo. Ten buvo maža operacinė, kur galima kažką minimaliai sutvarkyti.
Toje visoje panikoje mūsų gydytojas Romanas Drąsutis, Pilvo chirurgijos skyriaus vedėjas, kurio šiandien gyvo jau nebėra, ėmėsi vadovauti, taip pat iš to paties skyriaus chirurgas Rimas Norkūnas. Bet, man regisi, kad R. Norkūno buvo idėja, jis susivokė laiku, kad tą kariškį žuvusį skubiai reikia pervežti į Teismo ekspertizės biurą. Suorganizavo ligoninės vairuotojus, pervežė.
Paskui sužinojome, kad tai buvo labai protingas sprendimas, nes gi mėgino parodyti, kad demonstrantai nušovė jį, o Teismo ekspertizės biure rado, kad automato kulka atšoko nuo žemės ir palindo po neperšaunama liemene. Jis žuvo nuo saviškių kulkos, kuri rikošetu atšoko. Tai teismo ekspertai tą užfiksavo, uždokumentavo juridiškai.
Po kurio laiko iš tiesų atlėkė rusų kariškiai į ligoninę ieškoti to savo žuvusio draugo. Tai ten toks buvo nerimas, visi sakė, mes nematėme, nežinome, pas mus neatvežė. Jie toliau ieškojo, bet buvo stresas kaip reikiant.
Karo lauko sąlygos pastatė gydytoją akistaton su sąžine
Vienam pacientui, kurį aš tą naktį operavau, buvo peršauta čiurna. Kulka pataikė į ją ir įvyko tarsi dalinė pėdos amputacija: ta pėda kabėjo ant likusių audinių. Paėmėme į operacinę tą pacientą. Skausmai jam, viskas, bet žmogus buvo sąmoningas, viską papasakoti galėjo. Ėmėme jį operuoti.
Atmintyje liko bendras toks nerimas, lyg panika, tarsi nesupranti, kas čia darosi, kas čia bus. Ir tu stovi operacinėje, matai tą išdraskytą visą koją, mintys bėgioja. Ir tik pradėjus operuoti mintys stabilizuojasi, pradedi į tai žiūrėti kaip į savo darbo objektą, susikaupi ir nerimas pabėga.
Kitas dalykas, kurį prisimenu, – kilusi dilema, kaip reikėtų pasielgti teisingai. Kalbant apie karo chirurgiją, kur yra didelis srautas sužeistųjų, tu negali daryti stebuklo vienam pacientui. Jeigu užsiimsi supersudėtinga operacija, tai per tą laiką gali numirti kiti sužeistieji, kuriuos dar galima išgelbėti. Tai kažkuris iš vyresnių kolegų įbėgo, sako, čia nėra kada, tu nesiterliok, greičiau užsiūk žaizdas ir imk kitą pacientą. O man psichologiškai sunku. Aš – mikrochirurgas. Kaip aš galiu nepadaryti, jeigu aš tą moku, aš tą galiu? Vyko vidinė kova: užraukti tas žaizdas tai aš galiu ir greitai, bet aš galiu ir išsaugoti tą pėdą.
Visgi mūsų, gydytojų, buvo daug tą naktį subėgę, faktiškai beveik visi mūsų mikrochirurgai atvažiavę, visos operacinės dirbo. Aš nebuvau vienintelis gydytojas, kuris padeda. Tai aš nepajėgiau pasilikti prie tos minties, kad reikia tik užsiūti. Aš dariau maksimaliai, ką galėjau: pėdą prisiuvom, sudėjome visus kaulus. Išgelbėjome tam vyrukui pėdą. Juk ne kariuomenė, neatėjo koks pulkininkas ir nepasakė.
Iš kitos pusės, iš pradžių sužeistuosius vežė, vežė, o po kiek laiko pajutome, kad sumažėjo srautas, galiausiai stabilizavosi. Tai irgi nuramino. Mūšio lauke gal pasielgtum kitaip.
Vėliau gal aš tą pacientą dar kokį kartą mačiau. Aš nežinau, ar jis gydėsi toliau, aš jo likimo nežinau, bet tai, kad pėda išliko, nuteikia smagiai.
Atmintyje liko baisios emocijos
Paskui kiti pacientai buvo, operavome iki pat ryto. Man liko atmintyje vienas vyriškis, kuris stovėjo prie pat tanko, kai iššovė (kalba apie šiandien Vilniaus universitete dėstytoju dirbantį Kęstutį Bredelį – LRT.lt) . Jis nudegė visą veidą, kvėpavimo takus: bronchus, trachėją. Jo bendra būklė buvo labai sunki. Jis pas mus paskui labai ilgai gulėjo reanimacijoje. Tačiau jo gyvybę išgelbėjo, jis nežuvo.
Kęstutis Vitkus operavo moteriškę, kuriai tankas pervažiavo koją. Jai paskui dar daug operacijų buvo daryta. Mūsų buvo tokia gydytoja Alina Kubilienė, reanimacijos skyriaus vedėja, kiti reanimatologai irgi labai intensyviai dirbo. Priemonių tarsi užteko. Nešė jas iš visų kampų, kur tiktai buvo galima atrasti. Tai visas operacijas padarėme, kiek reikėjo, neteko nieko laukti ar atidėti. Ir susitelkimas buvo. Nieko varyti jėga nereikėjo, visi darė savo darbą.
Loretos Asanavičiūtės nemačiau, nors ji pas mus ligoninėje buvo. Mes ligoninėje turėjome etatinį fotografą Algį Pročkį, jis išgirdęs greitai atlėkė į ligoninę ir jo dėka liko visa dokumentacija iš tos nakties įvykių ligoninėje.
Tu bėgi, matai, kažkas klausosi radijo, pasako keliais žodžiais, kas vyksta, ir tu kitą pacientą imi. Tai mes iki pat paryčių operavome ir prieš aušrą daugmaž buvome sutvarkę pacientus, kuriems reikėjo pagalbos. Bet ir po to liko nerimas – o kas toliau laukia.
Klausėmės vienintelio radijo, kuris buvo likęs, – iš Kauno transliavo. Viduj – tokia panika, kas čia darosi. Ir nerimas, ir nejauku. Tu nežinai, kaip tavo šeima, kas tavo namuose darosi. Apie nuovargį, kai toks stresas, net negalvoji žmogus. Kartu buvo baimė palikti ligoninę. Jeigu teisingai pamenu, tai mes visi apie savaitę likome ligoninėje, tuščiose palatose nakvojome. Buvo kelios nerimo pilnos naktys. Tos baisios emocijos ir liko atmintyje.
Alina Kubilienė, Raudonojo Kryžiaus ligoninės Reanimacijos skyriaus vedėja
Prisimenu sausio 12 dieną, kad buvo kažkaip neramu. Mūsų ligoninės visi skyriai, mes visi jau ruošėmės, galvojome, kad gali būti kažkokia provokacija. Tokia mintis kirbėjo. Tuskulėnų gatvėje gyvenau, o ten prie manęs, kur dabar prokuratūra yra, buvo karinis dalinys. Ten visą laiką kažkokios komandos šaukiamos, važinėjo mašinos. Be to, daug žmonių rinkosi prie bokšto ir prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, prie radijo ir televizijos. Jautėme, kad kažkas gali būti, todėl buvome kažkiek pasiruošę.
Jautėme, kad turime sustiprinti savo medicininę tarnybą tiek žmonėmis, tiek vaistais, tvarsliava, aparatūrą peržiūrėti, paruošti laisvesnių lovų. Prašiau mūsų gydytojų, kad būtų vietoje, kad neišvažiuotų, nors ir nebudi, kad esant reikalui galėtų atvykti. Kažkokia nuojauta mums visiems buvo.
Sunku pasakyti, kelintą valandą prasidėjo didysis pacientų antplūdis, ar 8, ar 6 valandą vakaro. Tamsu buvo. Aš visą dieną buvau ligoninėje, paskui trumpam grįžau namo. O man taip neramu... Girdėjau, kad gaudžia kažkur, važiuoja kažkas. Ir čia pat skambutis. Netrukus vėl buvau ligoninėje. Man atrodo, kad tada Priėmimo skyriuje jau buvo sužeistųjų.
Nemačiau, kiek jų buvo Priėmimo skyriuje, kiek kilnojo į kitus skyrius. Daugiausia buvau Reanimacijos skyriuje, kur buvo patys sunkiausi ligoniai, kuriems reikėjo daug ir intensyvios pagalbos, ne tik reanimatologų, bet ir kitų specialistų. Visi, kas galėjo, padėjo.
Labiausiai atmintyje įstrigusi Loreta Asanavičiūtė. Gaila, aš jos nemačiau Priėmimo skyriuje. Ji tada dar buvo sąmoninga, bet kai atvežė ją pas mus iš operacinės, ji labai trumpai gyveno. Padėti jau negalėjome, buvo per daug sunki trauma. Ji mirė mūsų skyriuje. Tai buvo pirma baisi mums trauma.
Buvo labai sunku ir su jos giminėmis. Kaip dabar atsimenu mamą, brolį, seserį. Nėra kaip jų nuraminti. Ir vaistus leidome. Mamai bloga pasidarė, iš namų vėl ją atvežė. Mes paguldėme pas save iki ryto, kad kažkiek ją paruoštume laidotuvėms. Suleidome jai vaistų, ji kažkiek apsnūdo. Sunku nuraminti tokiais atvejais. Kažką reikia kalbėti, kažką sakyti, bet labai sunku surasti žodžius, kaip motinai pasakyti, kad jos vaikas žuvo, kad ją pervažiavo tankas. Motinai buvo labai didelis skausmas, kad žuvo jos dukra.
Stebuklas, kurio nesitikėjo niekas iš Reanimatologijos skyriaus
Antras – K. Bredelis. Atrodė, neįmanoma išsaugoti gyvybės, turint omenyje tuometinę aparatūrą, kokius kvėpavimo aparatus mes turėjome likusius nuo sovietmečio. Ir atrodė, kad jis tikrai beviltiškas. Tačiau, nepaisant to, vis tiek viskas buvo daroma. Ilgai jis buvo be sąmonės, dirbtinai plaučiai ventiliuojami. Gal ir jo jaunas organizmas padėjo. Labai intensyvus gydymas buvo, jam vaistus geriausius gavome. Laiku buvo imtasi veiksmų, prijungtas aparatas, nenuleista nuo jo akių. Kiek galėjome – tiek visi įdėjome širdies ir darbo. Labai mes laimingi buvome, kad mums pavyko.
Jam po mūsų reikėjo dar daug pagalbos: ir plastikos chirurgų veidui patvarkyti, ir akims. Bet pirmoje vietoje, aišku, buvo plaučiai. Jis neturėjo kuo kvėpuoti, o liko gyvas.
Jis šiandien turi šeimą, yra dėstytojas Vilniaus universitete. Daug metų iš eilės jis pas mus Sausio 13-ąją ateidavo, kol dar buvo mūsų ligoninė. Visada ateidavo su puokšte gėlių, padėkodavo, pabendraudavome. Subrendęs, gražus jaunas vyras. Tada jis buvo, mano akimis žiūrint, dar vaikas, bet drąsus.
Jaunoji karta gydytojų, jie neįsivaizduoja, su kokia aparatūra mes dirbome, kiek turėjome toje pačioje reanimacijoje, ką dabar jie turi, kiek jie turi daug informacijos, kiek daug galimybių padėti žmonėms. Nepalyginama. Gelbėjo patirtis, konsultacijos su gydytojais, turinčiais didesnę patirtį.
Mūsų tas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius pirmame aukšte buvo, langai – čia pat. O pilnos palangės žmonių... Visi rūpinosi, klausinėjo, kaip tie ligoniai, konkrečiai kaip Kęstutis. Gal jam kažko reikia, gal jam valgyti reikia atnešti? Nepaaiškinsi kiekvienam, kad jis nekvėpuoja, kad maitinamas dirbtinai. Bet kiekvienas norėjo kažkuo padėti. Dabar atrodo, kad mes sumaterialėję visi esame, bet, neduok Dieve, vėl kažkas nutiktų, aš neabejoju, kad būtų tas pats. Nelaimė žmones visada sutelkia.
Atminty neges pirmieji nepriklausomybės laužai
Buvo labai intensyvi naktis. Į reanimaciją nebuvo paguldyta daug pacientų, bet jie reikalavo daug ir intensyvios priežiūros. Be to, mūsų gydytojai ir į kitus skyrius ėjo. Tą naktį jau buvo ir žiniasklaidos. Ten vėliau buvo trys tokie į priėmimą atvažiavę žmonės. Kilo triukšmas, jie reikalavo nušauto jų bendražygio. Aš ten nedalyvavau, vos akimirką mačiau. Bet problemų ten irgi buvo.
Nerimas liko ir ne vieną dieną. Mes nežinojome, kas toliau bus. Tai buvo nenuspėjama. Dienos metu vieni kitus pakeisdami eidavome prie Aukščiausiosios Tarybos ir ten stovėdavome, klausydavome mišių, dainų. Prisimenu akimirką: šalia manęs ten stovėjo moteris su mergyte ant rankų. Gal kokių 4 metukų, tikrai ne didesne. Ir ji sako: „Mamyte, ar cia Auksciausioji Tajyba?“ Vaikas ištarti negali. Ir dabar pagalvoju – tai mergaitei šiandien virš 30 metų. Ar ji prisimena, kad ir ji gynė tą Aukščiausiąją Tarybą?
Tada pranoko, turbūt, visus lūkesčius, kiek buvo daug žmonių, kurie, nežiūrint nieko, važiavo, ėjo į visas tas vietas, saugojo mūsų objektus. Visi gydytojai, seserys, visas personalas, vaistinė, kai tik prasidėjo antpuolis – visi suvažiavo į ligoninę. Juk niekas jų asmeniškais telefonais nekvietė. Kiekvienas važiavo, stengėsi, gal kažką gali padėti, gal trūks rankų. Tada gi mes nebuvome tokie turtingi, aprūpinti aparatūra, tokiu monitoringu, koks yra dabar. Visas monitoringas tai buvo mūsų akys, ausys, rankos. Kiekvienas kažkaip, aš nežinau, ar dėl didelio patriotizmo, ar Hipokrato priesaikos... Buvo sunkus periodas, bet kartu ir didingas.
Kiekvienais metais gaunu kvietimą, ir šiais metais jis yra, į Seimą, į posėdį. Buvau ne kartą ir prie laužų. Jausmas ten... Akyse stovi anų laikų laužai, kada jų ne vienas buvo, kada žmonės ateidavo su arbatomis, sėdėdavo ant tokių kaladžių. Gražus tas vienas laužas uždegtas, kada pamini žuvusiuosius, bet man akyse visada stovi anų dienų laužai. Ir turbūt atminty jie neges.
Juozas Olekas, tuometinis sveikatos apsaugos ministras
Sausis buvo labai sudėtingas, ypač ta pradžia. Galbūt ne visą informaciją turėjome, ką čia tuometinė Sovietų Sąjunga ruošiasi daryti dėl karinių dalinių judėjimo. Įvairūs informacijos kanalai buvo. Tuo metu Maskvoje mes turėjome savo atstovą Egidijų Bičkauską, Vidaus reikalų ministerija mūsų gana aktyviai dirbo. Tam tikri ryšiai buvo. Galų gale mūsų, kaip buvusių Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos deputatų, tam tikri draugai liko. Bet tikrai mes neturėjome informacijos apie tai, kad čia yra permetami Pskovo divizijos pulkai. Mes juos pamatėme faktiškai po tų įvykių, kurie čia buvo Sausio 13-ąją.
Pagalbos organizavimą, tvarkymąsi mes pradėjome, man atrodo, nuo kokios sausio 10–11 dienos. Jau net namo nepareidavome, nakvodavome ir ministerijose, ir Vyriausybėje. Pradėjome skambinėtis po ligonines, kas būtų, jeigu būtų, ar yra budinti brigada, ar yra ką pasikviesti daugiau.
Sausio 12 dieną atrodė, kad viskas šiek tiek atslūgsta, nes iš Maskvos gavome žinią, kad siunčiami trys TSRS liaudies deputatų suvažiavimo žmonės pasitarti, įvertinti situaciją. Tada mes sakome, o gal galime grįžti į namus, jau čia lyg ramiau. Dar prieš važiuodamas namo aš užsukau į Televizijos bokštą. Nuėjau pas tuos vaikinus, kurie ten buvo. Tikrai mačiau, kad jie neginkluoti. Dar paklausiau, ar moka pirmąją pagalbą suteikti, jei kas atsitiktų, tokį mažą instruktažą pirmosios pagalbos teikimo pravedžiau.
„Ateik, pažiūrėk, ką jie padarė“
Grįžau namo, tik nuėjau atsigulti – paskambino budintis, sako, jie pradėjo šaudyti. Išeidamas iš namų, atsibučiavau su žmona, pabučiavau miegančius vaikus, nes visiškai nežinojau, kur aš išeinu. Naktį iš 12 dienos į 13-ąją man atsiuntė budėjusį automobilį ir aš pradėjau po ligonines važinėti. Mačiau tuos sužeistus, žuvusius žmones. Tą naktį daugiausia plūdo su šautiniais sužeidimais, sužaloti skeveldrų arba tankų pervažiuoti, kuriems buvo sulaužytos galūnės arba patirti nudegimai iš artimo atstumo šūvio, šautuvų buožėmis sudaužyti. Ir nukautus atvežė pas mus.
Aš atsimenu, kai atvažiavau į Šv. Jokūbo ligoninę. Kieme buvo toks lengvas sniegelis ir kraujo dėmės ant balto sniego. Viduje tas nedidelis priėmimo kambarys pilnas žmonių: kas ant neštuvų, kai kas sėdintys, laukiantys pagalbos. Ten vaizdas buvo gana sudėtingas. Budėjęs kolega sako, ateik, aš tau parodysiu, ką jie padarė. Ir nuvedė į tokį kambarėlį, kur jau buvo keletas lavonų.
Tą naktį mačiau dar gyvą Loretą Asanavičiūtę, jai buvo pervažiuotas tanku dubuo ir sutraiškyti vidaus organai. Ji tiesiog neatlaikė tų vidinių sužeidimų. Išgyventi jai šansų jokių nebuvo. Bet ji kurį laiką buvo sąmoninga, pasakė pavardę, vardą prieš važiuojant į operacinę. Ji laikėsi labai tvirtai. Tai – jauno žmogaus, merginos auka, kuri balta mūsų laisvės gulbė, žiūrėjo drąsiai, keldama laisvės, Tėvynės nepriklausomos siekį gyvybės brangiausia kaina, kurią ji atidavė ant to mūsų aukuro. Aš manau, kad medikai jai bandė padėti, kiek buvo galima, bet sužeidimai buvo nesuderinami su išgyvenimu.
Mačiau ir kitą žmogų, sužeistą po tanko šūvio. Jo buvo visas veidas apdegęs, kvėpavimo takai. Kiti buvo ištikti šoko, skausmo nejautė, nes jie buvo užsidegę, kad padarė savo darbą. Tam tikroje transo būsenoje, kad mes galbūt sustabdėme kažką, apgynėme. Ypač tie sužeisti, kurie matė ir žuvusius.
Kulką, nukovusią rusų kariškį, nešiojosi kojinėje
Tą naktį buvo organizuota pagalba. Atidarėme ministerijai priklausančius medicinos instrumentų ir viso inventoriaus sandėlius. Teko naktį organizuoti ir nukauto rusų kario ekspertizę, kad mes turėtume duomenis. Tas rusų karys buvo nukautas jų pačių, nugara jam buvo peršauta. Mes turėjome visus duomenis, kokia kulka, kaip šauta. Tai buvo atspirtis, kai paskui liudijau Sausio 13-osios byloje. Aš tą kulką dar kurį laiką vežiojausi savo kojinėje, kad turėtume įrodymą, kad čia ne lietuvių kulka, kuria buvo nukautas rusų karys.
Sausio 13-oji parodė, kad mes gerai buvome pasiruošę ir motyvacija žmonių tikrai buvo labai aukšta. Jie patys plūdo: gydytojai, medicinos seserys, kiti darbuotojai. Išgirdę, kad šaudo, kad žmonės sužeisti ir žūsta, jie atėjo ir jungėsi prie ten budėjusiųjų. Matyt, kad nepavyko visų sužeistų išgelbėti, bet didžioji dalis buvo išgelbėti dėl medikų pasirengimo, daug kam sumažintos kančios, nors kai kas turbūt kenčia iki šiol, tuos sužeidimus nešioja.
Pagalba paryčiais, apie 5–5.30 val. jau buvo suteikta didžiajai daliai žmonių. Tuo metu tiesiogiai sužeistų buvo apie 150 žmonių. Didžiausia dalis iš sužeidimų buvo klausos pakenkimai, tai tokių buvo virš 700, tik jie vėliau atėjo į gydymo įstaigas, ne tą naktį.
Mes gal 5–5.30 iš ryto Šv. Jokūbo ligoninėje susėdome. Buvo atliktos operacijos, reikėjo pagalvoti, kaip toliau darysime.
Priekaištavo, kur gimdys rusų karių žmonos
Sausio 13-ąją atvyko delegacija iš Maskvos: Borisas Oleinikas, Levonas Ter-Petrosianas, Nikolajus Dementejus. Jie turėjo atvykti dieną prieš tai, bet nusileido Minske ir Vilnių pasiekė tik Sausio 13-ąją, po karinės agresijos. Jie užduotį gal turėjo įtikinti mus ką nors pakeisti.
Mes turėjome aiškius faktus, nes aš iš ligoninės, iš Raudonojo Kryžiaus, atsinešiau filmuotos medžiagos, kur buvo L. Asanavičiūtės atvejis ir kiti nufilmuoti. Mes Raudonajame Kryžiuje nuo mikrochirurgijos laikų turėjome tokį savo kolegą, kurį buvome įdarbinę laborantu, ir jis filmuodavo mūsų operacijas. O tą naktį jis nufilmavo daugybę sužeistųjų.
Aš su ta faktine medžiaga atėjau ne šnekėtis, kad kažkas baisaus, bet parodžiau, kaip yra. Delegacija mus išklausė. Ji buvo gana objektyvi, sakyčiau. Tada nuvykome į Šiaurės miestelį. Įėjimui naudojome TSRS liaudies deputato pažymėjimą. Bandėme su jais kalbėtis, aiškintis. Buvo gana sudėtinga, nes buvo kariškių žmonos pakviestos. Man, kaip sveikatos ministrui, priekaištavo, kad kur jos dabar gimdys, kai čia nepriklausoma Lietuva ir panašiai. Buvo insinuacijų įvairių.
Iš Šiaurės miestelio pasitarimą perkėlėme į Svečių namus Žvėryne, kur delegacija buvo apsistojusi. Mes dar kartą pareiškėme, kad jie negali vykdyti jokios agresijos. Sausio 13-osios vakare dar Michailas Gorbačiovas (tuometinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius) paskambino. Girdėjome tą pokalbį, kur jis gana objektyviai pasakė, kad reikia stabdyti, reikia bandyti, kad nebūtų daugiau aukų.
Vis dėlto kariškiai prabuvo čia kurį laiką. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, kas čia būtų daręsi, bet rugpjūčio pučas žlugo, tada jie jau pradėjo ruoštis atgal.
Visgi ir šiandien toks dalinis teisingumas dar nėra įvykęs, nes galutinio sprendimo nėra. Reikia, kad tie sprendimai būtų galutiniai, kad tie, kas kalti, galutinai būtų nubausti. Tai neprikels tų žuvusiųjų, nepadarys sveikesnių tų žmonių, kurie buvo sužeisti, bet teisingumas turėtų būtų įgyvendintas. Aš nematau jokio pagrindo abejoti, kad taip ir bus.
