Londone moksleivis, pamatęs pravažiuojantį autobusą su užrašu „Nesijaudinkite, Dievo nėra“, labai nenustebtų – Jungtinėje Karalystėje švietimo sistemoje dėmesys kreipiamas į šiuolaikinės religijos raišką, tad vaikai yra mokomi sugebėti atpažinti aplinkoje vykstančius reiškinius. Lietuvoje, kur vyrauja konfesinis religinis švietimas, t.y. pamokų metu pateikiamas vienos iš tradicinių religinių bendruomenių tikėjimo mokymas ir praktikos, veikiausiai reakcija būtų kitokia.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorė Milda Ališauskienė sako, kad apie religijos laisvę kalbėti yra sudėtinga, problema kompleksiška, susijusi su socioistoriniu kontekstu. Apie tai, ar mūsų šalyje ši laisvė įgyvendinama, kokia religinių bendruomenių situacija ir koks religijos ir valstybės santykis – pokalbyje su profesore.
– Kas yra religijos laisvė?
– Teisė į religijos laisvę išplaukia iš sąžinės laisvės. Pastaroji reiškia laisvę ir teisę galvoti ir tikėti tuo, kuo pats žmogus nori galvoti ir tikėti – niekas neturi jam teisės nurodyti, kaip mąstyti, nes kiekvieno mąstymas, įsitikinimai yra vertybė, sudedamoji žmogaus orumo dalis. Taigi, sakyčiau, kad iš sąžinės laisvės išplaukia religijos laisvė, tuo pačiu ir įsitikinimų laisvė, nes religijos laisvė kalba ne vien tik apie priklausymą kažkokiai tai religinei bendruomenei. Svarbu suvokti, kad religijos laisvė garantuoja ir laisvę netikėti, laisvę nepriklausyti jokiai religinei bendruomenei, neišpažinti nieko ir nesidalinti su niekuo, ką išpažįsti. Manau, kad mes dar labai dažnai, ypatingai posovietinėse visuomenėse, norime žinoti, ką ir kuo žmogus tiki, kaip jis galvoja, nors jis turi religijos laisvę ir teisę to neatskleisti.
– Ar Lietuvoje ši teisė įgyvendinama?
– Visų pirma, religijos laisvė suteikia laisvę nepasakyti. Pavyzdžiui, gyventojų surašyme klausimas apie religiją buvo du kartus iš eilės ir nors jis nebuvo privalomas, jo atsakymai naudojami valstybės politikos religijų atžvilgiu formavime. Ar įgyvendiname religijų laisvę? Tai yra labai sudėtingas, daugiasluoksnis klausimas. Viena vertus, mes priėmėme sprendimą Konstitucijoje žodis žodin įtraukdami Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnį apie religijos ir įsitikinimų laisvę. Visgi neužtenka vien to nepakanka.
Svarbu suvokti, kad religijos laisvė garantuoja ir laisvę netikėti, laisvę nepriklausyti jokiai religinei bendruomenei, neišpažinti nieko ir nesidalinti su niekuo, ką išpažįsti. Manau, kad mes dar labai dažnai, ypatingai posovietinėse visuomenėse, norime žinoti, ką ir kuo žmogus tiki, kaip jis galvoja, nors jis turi religijos laisvę ir teisę to neatskleisti.
LR Konstitucijoje vienoje vietoje žmogui suteikiama religijos laisvė ir teisė, o jau kitame straipsnyje sakoma, kad valstybė atpažįsta tradicines religines bendruomenes, skirsto bendruomenes į tradicines ir kitas. Reiškia, valstybė pripažįsta tradicines, atpažįsta jas, suteikia joms tam tikrų privilegijų. Tuo pačiu pasakoma, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Konstitucija užduoda daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Toliau, religijos laisvės straipsnyje kalbama ne tik apie individų laisvę, bet ir apie bendruomenių laisvę – apie individo laisvę būti kartu su savo bendruomene, išpažinti savo tikėjimą kartu su bendruomene.
Tad individo religijos laisvė kaip ir užtikrinama, yra suteikiamos galimybės tikėti, tačiau, kita vertus, yra pradedamos reguliuoti religinių bendruomenių sritys, jų gyvenimas, reglamentavimas, santykiai su valstybe ir tokiu būdu atsiranda problemų įgyvendinti kitą monetos – religijos laisvės – pusę, t.y. gyventi kolektyvine religijos laisve. Religijos laisvės principas tarptautinėje teisėje taip pat užtikrina teisę praktikuoti savo religiją ne tik privačiai, bet ir viešai. Tai reiškia, kad ir viešoje erdvėje mes turėtumėme turėti galimybę matyti įvairias religines bendruomenes.
– Ką reiškia religinių bendruomenių įgalinimas? Kas yra tradicinės, o kas netradicinės bendruomenės? Pavyzdžiui, kalbant apie Romuvos bendruomenę galima kvestionuoti – nors jos elementai išplaukia iš mūsų istorijos, šis tikėjimas nepripažįstamas tradiciniu. Tuo tarpu daugiausia pripažintų bendruomenių Lietuvoje yra krikščioniškos pakraipos.
– Religinių bendruomenių pripažinimas yra jau politinis sprendimas. Tai reiškia, kad bendruomenė iš karto turi tam tikrą santykį su valstybe. Lietuvos religinių bendruomenių įstatyme pateiktame sąraše vienas pagrindinių yra istorinis kriterijus.
Tačiau istorikai, pavyzdžiui, Regina Laukaitytė, yra aptikusi, kad tas dabartinis sąrašas tarpukario Lietuvoje buvo kitoks – jis buvo praktiškai perimtas iš carinės Rusijos, pridėta tik sentikių bendruomenė, kuri Rusijoje buvo persekiojama. Tarpukario Lietuvos Respublikos aštuonių tradicinių religinių bendruomenių sąrašas šiandien vos pailgėjęs – devintame dešimtmetyje sąrašas pasipildė dar viena bendruomene. Šios bendruomenės atsiradimas politiniu požiūriu yra suprantamas, moksliniu požiūriu – nesusipratimas. Rytų apeigų katalikai, t. y. unitai, dėl suprantamų priežasčių yra LDK paveldas, bet tuo pačiu tai yra Romos katalikų bažnyčios dalis, jie pripažįsta Romos popiežių. Lietuvoje dėl politinių priežasčių ji buvo iškelta į tokį lygį, pateikta kaip dar viena tradicinė bendruomenė, norint diversifikuoti stačiatikybės lauką Lietuvoje. Norėta parodyti, kad yra ortodoksai, kad yra sentikiai ir yra Rytų apeigų katalikai, kurie vizualiai primena stačiatikius ortodoksus, bet iš principo, moksliniu požiūriu, bendruomenė priklauso Romos katalikų bažnyčiai.
Tiesa, be tradicinių dar yra valstybės pripažintos bendruomenės – tai dar kitas lygmuo, į kurį bendruomenės galėtų patekti po 25 metų egzistavimo. Šiuo metu jame keturios ir visos krikščioniškos religinės bendruomenės. Šiais metais susidūrėme su situacija, kada ne krikščioniška religinė bendruomenė, konkrečiai, senovės baltų tikėjimo Romuva, pabandė patekti į šį sąrašą ir buvo sustabdyta. Tarsi apibrėžiamas laukas – kieno čia ta teritorija? Atsakymas atrodo aiškus – krikščioniška teritorija.
Nors tradicinių religinių bendruomenių sąraše mes turime ir judėjus, karaimus, musulmonus, bet jos yra labai nedidelės. Todėl ir sakau, kad atsakymas į šį klausimą yra komplikuotas ir politizuotas.
– O ką suteikia valstybės pripažinimas, statusas?
– Pavyzdžiui, bendruomenės narių santuokos būtų pripažįstamos valstybės. Tikrai yra žmonių, kurie nori tuoktis, pagal savo apeigas vaikus vardinti (vardynų apeigos vietoje krikšto). Tai apima ir laidojimus, kai žmonės galbūt norėtų išlydėti artimuosius pagal savo apeigas ir valstybė tokius dalykus galėtų pripažinti, nes tai jiems svarbu. Dar daugiau, gavus pripažinimą, jiems atsiranda privilegija pristatyti savo tikėjimą mokyklose, turėti tikybos pamokas, pereiti į kitą santykį su mūsų valstybe. Valstybės pripažintos religinės bendruomenės dvasininkus valstybė draudžia socialiniu draudimu. Tapimas tradicine iš valstybės pripažintos yra praktiškai niekaip neapibrėžtas. Reikėtų iš principo keisti įstatymą, įtraukti ten daugiau kriterijų, ne tik istorinį. Be to, istorikai visada nori tęstinumo, o kaip jį nustato? Rašytine tradicija. Visgi pasaulyje yra ne viena religinė bendruomenė, kuri remiasi ne rašytine, o žodine tradicija.
– Šių metų Nacionaliniame žmogaus teisių forume, kuris skirtas vaiko teisių temai, bus taip pat diskutuojama apie religines bendruomenes. Kiek religijos laisvės klausimas turėtų būti patikėtas vaikams?
– Pagal įstatymą tai yra praktiškai tarptautinė norma – tol, kol vaikui sukanka 14 metų, už jį sprendimus religijos laisvės srityje priima tėvai. Religijos laisvė apibrėžia, kad tėvai turi teisę savo vaikus auklėti ir auginti pagal savo religinius įsitikinimus.
Lietuvoje tėvai tokią teisę turi iki kol vaikui sukaks 14 metų. Vėliau vaikai jau patys gali rinktis, kuo nori tikėti, tikybos ar etikos pamokas lankyti. Mes, mokslininkai, keliame kitą klausimą – ar tikrai valstybinėse mokyklose turėtų būti pateikiamas vienos ar kitos religinės bendruomenės turinys? Kokio pobūdžio religinis švietimas mokykloje turėtų būti? Ar tai turėtų būti vienos religinės bendruomenės tikėjimo tiesų perdavimas? O gal mokymas apie religijas, t.y. nekonfesinis religinis švietimas?
Lietuva yra pasirinkusi konfesinio religinio švietimo kelią, kuris irgi yra pasirinkimas tarp konfesinio ir etinio. Pasaulyje yra ir kitų pasirinkimų. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje yra nekonfesinis religinis švietimas, nors jį kuruoja tradicinė religinė anglikonų bažnyčia. Tai reiškia, kad anglikonų bažnyčia yra suinteresuota, kad visuomenė žinotų apie įvairias religines bendruomenes ir nereliginius įsitikinimus.
Čia vaikai yra taip pat supažindinami su agnosticizmo, humanizmo, ateizmo judėjimais ir t.t. Kai kitose šalyse daugiau akcentuojamasi į religijų istorijos discipliną, Jungtinėje Karalystėje dėmesys kreipiamas į šiuolaikinės religijos raišką. Anglikonų bažnyčios nuomone, vaikams yra svarbu sugebėti atpažinti aplinkoje vykstančius reiškinius religijos srity, kad vaikui nebūtų sudėtinga paaiškinti, kodėl Londone važinėja autobusas, ant kurio parašyta „Nesijaudinkite, Dievo nėra“.
Tuo metu Lietuvoje moksleiviai apie kitas religines bendruomenes sužino būtent iš katalikiškos ar kitos tradicinės religinės bendruomenės perspektyvos. Kitaip tariant, vaikams yra perduodamas teologizuotas požiūris į kitas bendruomenes. Todėl nenuostabu, kad vaikų religinis švietimas, anot įvairių tarptautinių stebėjimų, gana dažnai tiesiog tampa indoktrinacija prieš kitus religinius tikėjimus, tokiu būdu prisidedama prie socialinės įtraukties mažinimo, stereotipų formavimo.
– O gal vaikai su religijų įvairove yra supažindinami kitose disciplinose?
– Esu varčiusi pradinių klasių tikybos vadovėlius, kuriuose informacija yra pateikiama taip, pvz. „Kas yra mano tikėjimo broliai?“ Ir tada vardijami ortodoksai, liuteronai, reformatai. Šiuo atveju apie įvairias krikščionybės šakas yra kalbama per santykį su bendruomene, kurios tikybą jie mokosi.
Mes, mokslininkai, keliame kitą klausimą – ar tikrai valstybinėse mokyklose turėtų būti pateikiamas vienos ar kitos religinės bendruomenės turinys? Kokio pobūdžio religinis švietimas mokykloje turėtų būti? Ar tai turėtų būti vienos religinės bendruomenės tikėjimo tiesų perdavimas?
Religijos laisvės sritis išties yra problemiška, kada mes kalbame apie vaikų, moterų teises. Iškyla daug konfliktinių aspektų, kuriuos tenka spręsti visuomenėms ir valstybėms – kaip suderinti įvairių pusių interesus ir atrasti geriausią sprendimą.
Tarkime, kai vienos religinės bendruomenės įsitikinimai jos nariams neleidžia perpilti kraujo, o vienam jos nariui, vaikui, nutiko nelaimė ir reikia tokios intervencijos. Civilizuotose valstybėse, jei vaiko gyvybei gresia pavojus, teismas sprendžia ir gali apriboti tėvų teises šioje šioje srityje. Tačiau reikia pabrėžti, kad ir religinės bendruomenės dažniausiai siekia spręsti kylančias problemas ir ieškoti kompromisų.
Vis dėlto, tikėjimo ir religijos laisvės sritis išlieka subtilia ir itin jautria žmogaus gyvenimo dalimi, todėl ir valstybės įsitraukimas į šios srities reglamentavimą idealiu atveju galėtų įvertinti politinių ir biurokratinių sprendimų poveikį žmonių gyvenimams.
