Lietuvoje

2019.11.30 16:14

Sovietinių mokyklų katorga: pedagogų patyčios, fizinės bausmės ir užčiauptas laisvas žodis

Aurelija Savickienė, Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.11.30 16:14

Nužmoginanti ideologija, vertimas būti mase, bet ne individualybe, mokytojų kurstomos patyčios ir skiriamos fizinės bausmės – tokį sovietinio švietimo paveikslą piešia LRT TELEVIZIJOS laidos „Istorijos detektyvai“ pašnekovai.

„Pirmiausia [mokykla] asocijuojasi su pusiau laukine erdve, kuriai būdinga didelė agresija, daug smurto“ , – sako istorikas Arūnas Streikus.

Gerai žinomas mokytojas Vytautas Toleikis LRT TELEVIZIJAI sako, kad sovietinėje mokykloje laimingas nebuvo. Anot jo, ji buvo nuobodi ir persmelkta rutinos.

„Epocha, kai visi svajojo tapti kosmonautais, mano laikais jau buvo praėjusi. Mokiausi gerokame brežneviniame įmygyje, buvo kriziniai puvimo laikai. Tai buvo nuobodžio visuomenė“, – kalba V. Toleikis.

Anot jo, pasakojimai, kad mokytojas pastatydavo į kampą, buvo švelniausia bausmė. Mokytojas, direktorius arba ūkvedys galėjo ir prilupti.

„Mokytojas savo galią bandydavo rodyti dvejetais, blogais pažymiais, bausmėmis, stovėjimu kampe“, – pasakoja V. Toleikis.

Matematikos uždaviniai visais laikais buvo panašūs: atimti, pridėti, padauginti, ištraukti šaknį ir t. t. Čia nebent uždavinio tekstinis turinys galėjo būti parašytas taip, jog ir matematikos veiksme būtų paslėpta viena ar kita ideologija. Sovietiniais metais vienos vienintelės ideologijos niekas neslapstė, neužšifravo, o atvirai ją dėstė ir primygtinai jos mokė.

„Tarybinė, sovietinė mokykla vis dėlto turėjo savo specifiką ir bruožus“, – sako A. Streikus.

Pasak istoriko, sovietinė mokykla asocijuojasi su pirma įstaiga, į kurią patekęs jaunas žmogus savotiškai pradedamas laužyti: „Tai įstaiga, kurioje vyksta žmogaus darymo nesavarankiško, nužmoginimo, darymo bandos žmogumi procesas.“

Žinoma dizainerė Julija Janulaitytė prisimena nuolatinę būseną, kai reikėdavo ramiai sėdėti mokyklos suole, o viduje viskas virdavo. Nes, nors ir liepta gyventi pagal nustatytus rėmus, akys niekaip negali užsimerkti, o ausys negirdėti tų spengiančių nurodymų, kad yra tik vienintelis kelias.

„Toks gyvenimo stilius, kai vakarais klausaisi vienokio radijo, muzikos arba šventi su tėvais Kūčias, o atėjęs į mokyklą negali apie tai kalbėti, neduok, Dieve, apie tai prasitarti, vis tiek yra melo karalystė.

Mokytojas savo galią bandydavo rodyti dvejetais, blogais pažymiais, bausmėmis, stovėjimu kampe.

Labiausiai netenkino neteisybė, kai žmonės meluodavo vieni kitiems žiūrėdami į akis. Sovietinė sistema buvo tokia, kad žmogus negalėjo kalbėti to, ką galvoja“, – pasakoja dizainerė.

Anot istoriko A. Streikaus, sovietinė mokykla labiausiai laužė berniukus, nes jiems nuo pirmo peržengto mokyklos slenksčio buvo nutiestas kelias į priverstinį komunizmą.

„Pirmiausia juos tokius padaro, kai reikia išgyventi. Mokykla – kaip mažas kalėjimas, kur kalėjimo papročiai pereina į sovietinę armiją. Perėję sovietinę mokyklą, po to kariuomenę, iš esmės, labai nedidelė dalis atsilaiko prieš asmenybės deformavimą, laužymą, savotišką įbaudžiavinimą, vertimą nesavarankišku“, – tikina istorikas.

Net ir per pertraukas mokyklose mokiniai negalėjo elgtis laisvai. Visi vienu žingsniu vaikščiodavo aplink koridorius. Kuo mažiau saviraiškos, tuo geriau – tokia buvo politika.

„Dar pats prisimenu, kai mokiausi, didelis dėmesys buvo skiriamas drausmei per pertraukas. Provincijoje, mūsų mokykloje, mokiniai buvo priversti nuolat vaikščioti beveik žygiavimo ritmu“, – teigia A. Streikus.

Mokytojai buvo sargybiniais

Sovietinio mokytojo pareiga buvo ne tik išmokyti skaičių bei raidžių, bet ir nukreipti jauną žmogų ta linkme, kai jis bus naudingas visai sistemai. Tokio mokytojo reikėjo kiekvienai mokyklai.

„Idealas buvo, kad visi mokytojai būtų įtikėję sovietine sistema, išugdyti jau sovietinėse aukštosiose mokyklose, bet vis dėlto nuo pat pokario laikų sovietinė mokykla susidūrė su dideliu mokytojų stygiumi“, – aiškina pašnekovas.

Iki okupacijos mokytojo profesija buvo viena garbingiausių. Staiga ji sumenko.

„Ypač ankstyvuoju sovietmečiu buvo įdarbinami žmonės be kvalifikacijos, nebaigę sovietinių pedagoginių mokyklų. Tuo laiku atėjo daug žmonių, labai mažai susijusių su mokykla, nepasiruošusių joje dirbti“, – pasakoja A. Streikus.

Sovietmečio mokykloms netiko senieji pedagogai. Jų bijota. Bijota, kad nepriklausomoje Lietuvoje dirbę švietimo specialistai nepakenktų taip uoliai nubraižytam jaunų žmonių keliui į komunizmą. O mokytojais tarybiniais metais veržėsi tapti bet kas – be jokio ypatingo išsilavinimo, o ką jau kalbėti apie pašaukimą.

„Ankstyvuoju sovietmečiu tai buvo vienas iš būdų išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir kitose struktūrose, ir tie žmonės, didelė jų dalis po to liko. Tų, kurie atėjo iš šalies, elgesys turbūt mažiausiai atitinka įsivaizduojamą mokytojo standartą“, – aiškina jis.

Kiti atėjo jau baigę sovietines mokyklas, todėl jie jau buvo suformuoti, nulipdyti taip, kaip reikėjo sistemai.

„Apie tų žmonių gabumus, jų pašaukimą mokyti – apie visus negali pasakyti, ir tarp jų buvo pasišventusių mokytojų, gebančių, norinčių dirbti mokyklose, bet mokytojų iš pašaukimo procentas mažėjo. Mokyklose buvo daug žmonių, kurie atliko sargybinio funkciją“, – akcentuoja istorikas.

„Man labai pasisekė, kad turėjau kelis mokytojus, kurie net tais laikais buvo labai tolerantiški ir priėmė mus kaip natūraliai maištaujančius, bet buvo ir tokių, kurie negalėjo pakęsti kitoniškumo. Jiems atrodė, kad mes turime būti robotų armija. Dalis tų mokytojų vis dar liko mūsų mokyklose. Jie moko mūsų vaikus nepakeitę savo sistemos“, – tikina LRT TELEVIZIJOS kalbinta dizainerė.

Norėjo laisvės

Štai tokia sistema, mokytojų kaip sargybinių vaidmuo, savarankiškumo laužymas ne visiems jauniems žmonėms tiko.

J. Janulaitytė pasirinko savotišką maišto formą. Jai nepatiko tai, ką matė mokykloje, ją pykdė nuolatinis melas, apsimetinėjimai ir jauno žmogaus savarankiškumo naikinimas.

„Po trumpa šukuosena, kuri vakarais virsdavo į visiškai kitokią, nes ją galima sušukuoti ir pastatyti, kad ji virstų skiautere, galima buvo slėpti savo dualizmą, elgtis kitaip, tam tikru būdu išreikšti protestą“, – sako ji.

Kaip teigia istorikas A. Streikus, mokyklos buvo laikomos politiškai pavojinga terpe.

„Jaunimas visada yra linkęs maištauti, protestuoti. Kadangi nėra perėjęs visų sovietinių ugdymo pakopų, jis laikomas ne visai suformuotais žmonėmis, todėl reikia didesnės kontrolės. KGB stengėsi verbuoti ir mokytojus, ir mokinius“, – teigia istorikas.

Mokyklose buvo daug žmonių, kurie atliko sargybinio funkciją.

J. Janulaitytė pasakoja, kad paauglių maištą mokytojai vertino griežtai: „Ir persirengti siuntė, ir kai grįžau po vasaros labai nušviesėjusi, bet nesidažiusi plaukų, chemijos mokytoja liepė eiti plaukų persidažyti, grąžinti savo natūralią spalvą. Mano klasiokės auskarus prisiklijuodavo iš kitos pusės, kad nematytų mokytojai ir t. t.“

Kurstė patyčias ir baudė

Kai šiomis dienomis mokyklose daug dėmesio skiriama kovai su patyčiomis, tarybiniais metais mokytojas buvo būtent tas žmogus, kuris galėjo sau leisti visos klasės akivaizdoje tyčiotis, šaipytis ir pirštais baksnoti mokinį.

Nors priežastys šiame kontekste net nėra esminis dalykas, nes bet kokios patyčios yra smerktinos, bet vis dėlto kyla klausimas, už kokias nuodėmes moksleiviai būdavo viešai pažeminti prieš klasės draugus ir visą mokyklos bendruomenę. Ir kokiais atvejais patyčiomis neapsiribota, o šalinta iš ugdymo įstaigos.

„Sovietinė mokykla pretendavo kontroliuoti ir mokinių elgseną už mokyklos sienų, nes tai buvo susiję su mokyklos užduotimi ugdyti komunistinę materialistinę pasaulėžiūrą. Mokykla buvo atsakinga, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, kad mokiniai nedalyvautų religinėse praktikose“, – pasakoja A. Streikus.

Taigi pagrindinis tarybinių laikų mokinio nusikaltimas, kai mokyklos vadovybė be jokios sąžinės graužaties moksleivį pastatydavo prie gėdos stulpo, – ėjimas į bažnyčią, religinių švenčių minėjimas ir apskritai dalyvavimas ten, kur spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai nevaikšto.

„Buvo iš esmės toleruojamas mokinių dalyvavimas tik vadinamosiose visuomeninėse organizacijose, nes dauguma jų buvo vienaip ar kitaip valdžios kontroliuojamos“, – kalba A. Streikus.

Vis dėlto, jei mokinys darydavo tai, kas nesuderinama su sovietine kontrole, jo pirmiausia laukė psichologinės bausmės.

„Labiausiai paplitusi tokia spaudimo priemonė – elgesio pažymio mažinimas, kita priemonė – įteisintos patyčios iš tų vaikų, mokinių, kurie aktyviai dalyvavo religiniame gyvenime, lankė bažnyčią“, – sako A. Streikus.

Iš tokių mokinių mokytojai, direktoriai oficialiai leisdavo visai klasei, bendruomenei tyčiotis.

Jiems atrodė, kad mes turime būti robotų armija.

„Klasės auklėtojas per klasės valandėles tuos mokinius rodydavo kitiems kaip blogą pavyzdį: kad jų šeima ir jie patys tiki religiniais prietarais, yra patarnaujantys klebonui klapčiukai. Įvairiais būdais gėdindavo prieš visą klasę“, – sako profesorius.

Kaip tai paveikdavo vaikus ir paauglius, lengva įsivaizduoti. „Jauniems žmonėms, ypač paauglystės amžiuje, kartais būdavo tikrai traumuojanti patirtis“, – pasakoja A. Streikus.

Anot istoriko, retai kada mokinį dėl religinės praktikos šalindavo iš mokyklos. Dažniausiai naudodavo minėtą patyčių formą arba pokalbius su tėvais. O štai bažnyčią lankantis mokytojas buvo pasmerktas netekti darbo: „Jie netinkami komunistiniam auklėjimui, nes jie neatsikratė religinių prietarų.“

Ne tik dėl religijos mokiniai susidurdavo su patyčiomis. Aktorius Ramūnas Abukevičius pamena, kaip jis pats patirdavo pažeminimus vien dėl ilgesnių plaukų. Nors jie nebuvo labai ilgi, vos užeidavo ant ausų, tačiau ir tai mokyklos bendruomenei stipriai nepatiko.

„Kai mane mokykloje užlaužė ir pašiaušė, uždėjo plaukų ant ausų, kad per ilgais plaukais, iškvietė mamą, kad vaiką nukirptų, mama parvežė mane namo, išlėkė atgal į darbą, palikus pinigų, kad aš nueičiau į kirpyklą“, – patirtimi su LRT TELEVIZIJA dalijasi aktorius.

Skirdavo ir fizines bausmes

Tarybinėse mokyklose buvo ir psichologinio, ir fizinio smurto. Ne vienas to laikmečio asmuo prisimena liniuotės smūgį per pirštus ar delno pliaukštelėjimą per veidą.

„Kiek aš atsimenu iš savo patirties, ausų sukimas buvo beveik kasdienė praktika, žeminimas prieš klasę. Ar šiaip antausių skaldymas buvo įprasta praktika“, – teigia A. Streikus.

Patyčiomis ir fiziniu smurtu neva siekta ugdyti aukštos moralės jauną žmogų. Moralės skalė suprantama pagal sovietinės sistemos principus. Ir priemonės tikslui pasiekti nėra svarbios.

Net ir už nugirstą necenzūrinę leksiką, paprasčiau tariant – keiksmažodžius mokiniai gaudavo rimtas bausmes, nes juk pavyzdinė moralė turėjo būti aukščiau visko.

„Vėlgi dvejopas vaizdas, nes oficialiai, teoriškai – taip, bet man sovietinė mokykla, nepaisant griežto moralinio elgesio kodekso, griežtų moralinių normų, pirmiausia asocijuojasi su pusiau laukine erdve, kuriai būdinga didelė agresija, daug smurto“ , – kalba A. Streikus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt