Lietuvoje

2019.11.03 20:48

Psichiatras Eugenijus Laurinaitis: 53 proc. gydytojų Lietuvoje turi perdegimo sindromą, Vilniuje tokių – 77 proc.

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.11.03 20:48

Antra savaitė nesibaigia sujudimas medikų bendruomenėje. Svarstoma medikų darbo aplinka, jų patiriamas stresas, mobingo – sisteminio kolegų elgesio, kurio tikslas pažeminti – paplitimas Lietuvos gydymo įstaigose. Medikų sąjūdžio atliktoje apklausoje dalyvavę per 1200 medikų prisipažino, kad daugiau nei 77 procentai yra patyrę mobingą ir 80 procentų mano, kad nėra galimybių apie tai pranešti.

Būtent mobingas – žeminimo kultūra labiausiai juos žeidžia darbe, prisipažino medikai ir tik tada įvardijo atlyginimus ir didelius krūvius. Pasirodo, tokia tikrovė egzistuoja jau seniai, bet kad iškiltų į viešumą ir būtų įvardyta kaip labai didelė problema, turėjo įvykti nepataisoma nelaimė – savižudybė.

Prabilti medikus paskatino jauno respublikinės universitetinės ligoninės traumatologo savižudybė spalio 19 dieną.

Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius Eugenijus Laurinaitis laidoje „Savaitė“ apie medikų patiriamus sunkumus darbe kalbasi su Nemira Pumprickaite.

– Kai šitoks procentas medikų pasako – 80 procentų – mes negalime apie tai pranešti niekam, tai mane jau šokiruoja tada šitas procentas: juk jie ne vergai, ne baudžiauninkai. Ką reiškia, nėra kur apie tai pranešti?

– Gal pradėkime nuo to, kad iš tikrųjų išnešti iš namų šiukšles, lietuviškoje kultūroje apskritai yra vertinama kaip žeminantis poelgis. Todėl kalbėti apie savo profesijoje vyraujančius elgesio stereotipus lygiai taip pat yra net pačiam žmogui, kuris kenčia, su tam tikru išdavystės atspalviu skambantis poelgis. Todėl tai padaryti tikrai labai sunku. Ir kitas labai svarbus dalykas yra tas, kad iš tikrųjų tokių mobingo – patyčių, menkinimo ir niekinimo apraiškų reguliavimas yra nepaprastai sudėtingas dalykas. Vienas ateina ir kalba, kad su juo elgiasi taip, kitas ateina ir sako, „aš labai atsiprašau, bet iš tikrųjų niekas jam nieko blogo nedarė, jis tiesiog taip girdi“.

– Žinau, kad tyrėte Lietuvos ligonines, kokios yra sąlygos, kokias pasekmes lemia stresas. Šiuo atveju galime daryti tokią išvadą, kad jis atvedė į savižudybę, bet yra ir kitų kelių, kuriais jis nuveda, tiesa?

– Na, pirmas dalykas, mes tyrėme tai, kas yra vadinama perdegimo sindromu. Perdegimo sindromą sudaro trys dalykai. Vienas dalykas – tai yra emocinis išsekimas – žmogus nebeturi jėgų daryti tam, ką atėjo iš viso daryti, jis daro tai per prievartą, versdamas, nes jis negali nedaryti, toks jo darbas.

Antra dalis – tai yra atsiradęs cinizmas savo pacientams, jeigu tai yra gydytojas, savo klientams, jeigu tai yra kažkokios kitos profesijos. Jis pradeda dirbti ne atmestinai, taip negalima daryti, bet jis pradeda dirbti formaliai. Jis atsisiejęs nuo to žmogaus, bet viską labai teisingai daro pagal reikalavimų raidę, pagal kažkokią schemą.

Ir galiausiai trečias dalykas, kas atsiranda, tai pats liūdniausias dalykas pačiam profesionalui – tai yra savivertės kritimas. Žmogus, atėjęs dirbti į darbą, kuris jį „vežė“, kaip sako šiuolaikinis jaunimas, kuriame jisai iš tikrųjų norėjo parodyti, kad galima kažkaip geriau, kažkaip kitaip, jis nebegali šito net įsivaizduoti, jau net svajonės yra pranykusios. Ir štai šitie trys komponentai sudaro perdegimo sindromą. Jie yra ilgalaikio emocinio streso darbe pasekmė.

– Kitaip sakant, mobingas irgi gali būti perdegimo priežastimi?

– Be jokios abejonės mobingas gali būti priežastimi perdegimo sindromo. Ir tada žmogus patiria ir tai, kas yra būdinga depresijai – jo praeitis pasidaro jam juoda, jis kvailai pasirinko, nerealistiškas viltis turėjo, jo dabartis yra juoda, nes jam nesiseka, jo ateitis yra juoda ir jis jaučiasi, kaip tunelyje, be švieselės gale. Ir tada savižudybė yra visai nekeista išeitis.

– Daktare, ar jūs galite pasakyti iš to tyrimo, kiek medikų patiria perdegimą?

– Vilniuje tyrėme ir stacionaro, ir poliklinikų gydytojus, mes radome, kad tokių yra apie 77 procentai. Tai yra baisūs skaičiai.

– Tai mūsų medicina labai serga?

– Taip, pridėjus provincijos gydymo įstaigų gydytojus tas skaičius sumažėja iki 53 procentų. Tai yra virš 600 gydytojų tyrimų rezultatai.

Tie, kurie dirba didžiųjų miestų ligoninėse, dar važinėja kaip konsultantai į daugelį kitų provincijos mažų miestelių ligoninių, jie dirba ne vienoje vietoje, dirba dviem–trimis etatais. Ir mes radome ryšį tarp to, kiek žmogus dirba ir kiek jis yra perdegęs. Tai yra daugiau negu 1,75 etato žmogui, tai yra beveik 11 valandų per parą darbo. Jau perdegimo rizika yra didžiulė.

Negana to, kaip žmogus tvarkosi su tuo chronišku emociniu stresu, nes yra pozityvūs ir negatyvūs elgesio su streso pasekmėmis bruožai, savybės, būdai ir, pavyzdžiui, labai neretai medikų naudojama vakarinė taurelė sumažinti stresą iš tikrųjų daro vienintelį dalyką – ji streso nesumažina, ji stresą užkonservuoja. Ir jis kažkada kažkaip sprogsta.

– Bet kaip dabar tą išgyvendinti, kaip dabar su tuo dorotis, juk tai nepasidarys per vienerius metus?

– Nepasidarys nei per vienerius, nei per dvejus metus, bet aš manau, kad vienas iš dalykų, kurie turėtų būti būtinai padaryti, tai psichoterapinės tarnybos gydytojams įsteigimas, į kurią jie galėtų kreiptis nemokamai. Kurioje būtų profesionalai, gerai žinantys savo darbą psichoterapeutai ir kurie iš tikrųjų galėtų padėti tiems žmonėms anonimiškai, nes vienas iš baisių dalykų yra iš tikrųjų būti pagarsintam.

Ir mūsų medicinoje vienas iš didžiausių trūkumų, mano jaunystės laikais buvo tai, kad išlaikyti konfidencialumo buvo beveik neįmanoma. Kartais dabar būna tokių absoliučiai paradoksalių dalykų. Pavyzdžiui, mūsų vėžio centras savo pacientų tyrimus kartais siunčia į kitas laboratorijas ir iš jų gavę duomenis juos nusiunčia matematikams, kurie sudėlioja į algoritmus ir parodo, kokie šansai tam žmogui susirgti arba nesusirgti vėl vėžine liga. Matematikai ir visokie pagalbininkai, labai reikalingi žmonės, neturi jokių etikos reikalavimų šitą paslaptį laikyti, jie gali bet kam išaiškinti.

Lygiai tas pats auditoriai, ateinantys iš visokių revizuojančių medicinos įstaigas kontorų. Jie irgi neturi jokių etinių apribojimų saugoti paslaptį. Ir mūsų gydytojai taip pat bijo – tas, pas kurį jie nueis, gali išnešioti. Bus taip, kad sakys „a, tas „lūzeris“ atėjo arba psichas!“.

Ir dar viena bėda yra tikrai labai didelė, kad pas mus egzistuoja įstatymiškai įteisinti reikalavimai, kad gydytojas neturi teisės sirgti tam tikrais psichikos sutrikimais. Depresija, pavyzdžiui, iš karto gali jam užkirsti kelią gauti sekantį kartą savo sveikatos pažymą, leidžiančią dirbti toliau profesijoje. O juk Norvegijos ministras pirmininkas buvo susirgęs depresija ir mėnesiui pasiėmė atostogas ir gydėsi depresiją prieš grįždamas atgal į darbą. Ir niekas Norvegijoje nesakė, „kaip, mus psichas valdo“. Niekas, todėl kad depresija yra tai, ką patiria 50 procentų žmonių per savo gyvenimą, o šiuo metu apie 20 procentų žmonių turi depresiją. Sunkesnio ar lengvesnio lygio, bet turi, ir ją reikėtų gydyti.

Psichiatras Eugenijus Laurinaitis: vien Vilniuje 77 procentai gydytojų patiria perdegimo sindromą