Lietuvoje

2019.10.15 05:30

Atviras lietuvių išgelbėto žydo Jehošua pasakojimas: kaip viskas vyko ir kas buvo budeliai

Mindaugas Jackevičius2019.10.15 05:30

Išgyvenęs Rainių ir Gerulių stovyklas bei Telšių getą, trejus metus slapstęsis lietuvių šeimose, karo metais pakrikštytas Stasiu manant, kad krikštas išgelbės nuo žudynių.

Šiandien 85-erių Jehošua Šochotas gyvena Izraelyje, tačiau vis dar puikiai kalba lietuviškai. Nors karas ir Holokaustas užklupo vos baigus pirmą klasę, J. Šochotas detaliai pamena, kaip klostėsi žydų gyvenimas Telšiuose. Jis padieniui mena, kaip vyko žudynės, vardija ir žudikų, ir žydus gelbėjusių lietuvių pavardes.

Savo gyvenimo istorija J. Šochotas pasidalijo per susitikimą su Lietuvos žurnalistais Jeruzalėje esančiame Holokausto istorijos memorialiniame komplekse Yad Vashem (Jad Vašem).

Prasidėjus karui, per naktį siuvo kuprines

J. Šochotas gimė ir užaugo Telšiuose. Tėvas mirė dar iki karo, tad Jehošua su broliu augino mama. Kada prasidėjo Holokaustas, jam ėjo aštunti. Iš visos klasės vaikų, su kuriais baigė pirmą žydų mokyklos klasę, vienintelis Jehošua liko gyvas.

1939 m. mama šeimos butą išnuomojo iš nacių okupuotos Klaipėdos pabėgusiam profesoriui Pikui. Šis bute įsteigė akių gydymo kliniką. Domicelė Pagojutė, vėliau tapusi pagrindine šeimos gelbėtoja, dirbo pas profesorių Piką sanitare. Šeima persikraustė į mažesnį butą tame pačiame name Kalno gatvėje. Vėliau ši namo dalis paversta patikima žydų slapstymo vieta.

Užėjus sovietams, vieną buto kambarį teko užleisti rusų karininkams.

J. Šochotas pamena, kad iki karo Telšiuose veikė žydų ješiva, mergaičių gimnazija, kurią baigė jo mama, mokytojų seminarija ir dvi pradinės mokyklos – berniukų ir mergaičių. Lietuvą okupavę sovietai siekė, kad visi žydai kalbėtų jidiš kalba, o hebrajų kalbą laikė rabinų ir sionistų kalba. Jehošua šeimoje kalbėjo jidiš. Rusai uždarė žydų mokyklas, kuriose mokyta hebrajų kalba – ješivą, mergaičių gimnaziją, mokytojų seminariją.

Pasak J. Šochoto, 1941 m. birželį prasidėjus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, jo mama per naktį siuvo kuprines. Ryte šeima paliko namą Telšiuose ir su manta patraukė vieno valstiečio žydo valdomo ūkio link. Mama tą Lauksodos miestelyje gyvenusį žydą pažino ir tikėjosi čia prabūti karo dienas.

Atėję baltaraiščiai pasiūlė kulkosvaidį

J. Šochotas pamena, kad šeimai traukiantis buvo bombarduojami Telšiai – tuometinė turgavietė ir Žarėnų gatvė, kurią kerta Durbino upelis. „Kaip šiandien prisimenu, mediniai namai degė kaip dideli laužai. Bomba į tiltelį nepataikė, ant gatvės grindinio radome užmuštą arklį su išvirtusiomis žarnomis, šalia gulėjo negyvas kruvinas žmogus. Viduryje gatvės gulėjo kepalas duonos, brolis jį paėmė – ir gerai, nes to kepalo duonos mums prireikė, jis mus keletą dienų maitino“, – prisiminė žydas.

Vakare bėgliai atsidūrė ūkyje ir jame rado dar dvi žydų šeimas. Buvo birželio pabaiga. Po kelių dienų maistas baigėsi ir reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Mama, sužinojusi, kad Lauksodoje yra vokiečių, nutarė nueiti ir paklausti patarimo. Mama neblogai kalbėjo vokiškai ir kartu su Jehošua patraukė vokiečių link, kurie, aikštėje prie bažnyčios, apsinuoginę iki pusės deginosi saulėje. Mama prisistatė esanti pabėgėlė iš Telšių ir klausė, ar saugu grįžti į miestą. Karininkas į klausimą pažiūrėjo rimtai, išsitraukė žemėlapį ir parodė, kad visos teritorijos vokiečių užimtos, tačiau dar pasitaiko susišaudymų su atsilikusiais rusų kareiviais. Vokietis patarė dar keletą dienų palaukti. Pasak J. Šochoto, vokiečiams nekilę klausimų, ar jie žydai, ar ne. Kariai dar pasidalinę puskepaliu duonos ir šokoladiniu sviestu, kurio skonį vyras pamena iki šiol.

Tačiau jau kitą dieną į ūkį atėjo koks ketvertas jaunų baltaraiščių (pagalbiniai policininkai, liaudiškai dažnai vadinti baltaraiščiais, vykdė žydų areštus, konvojavo suimtuosius į getus, laikinojo sulaikymo stovyklas, juos saugojo – LRT.lt). Vienas nešėsi kulkosvaidį ir tarpusavyje kalbėjosi, ar žydams nereikia kulkosvaidžio. Baltaraiščių vadas pareiškė turįs nurodymą žydus nuvežti į Rainių dvarą. Ūkyje buvusius žydus suėmė ir iš aplinkinių valstiečių suorganizavę vežimus, įsakė vežti į dvarą.

Kaip šiandien prisimenu, mediniai namai degė kaip dideli laužai. Bomba į tiltelį nepataikė, ant gatvės grindinio radome užmuštą arklį su išvirtusiomis žarnomis, šalia gulėjo negyvas kruvinas žmogus. Viduryje gatvės gulėjo kepalas duonos, brolis jį paėmė – ir gerai, nes to kepalo duonos mums prireikė, jis mus keletą dienų maitino.

Tačiau mamos būta apsukrios – vieno baltaraiščio ji paprašė, kad pakeliui į Rainius leistų užsukti į namus Telšiuose. Šis sutiko. Butas buvo nepaliestas, tačiau visi kiti miesto žydai jau buvo iš namų suvaryti į Rainių dvarą. Mama į vežimą prisidėjo daiktų, pasiėmė netgi lovas.

Jehošua prisimena, kad tomis dienomis prasidėjo vagiliavimas – ir jis, ir brolis neteko batų.

Vejama mamos sesuo bandė žudytis

Telšiuose prieš karą gyveno apie 2800 žydų. Vokiečiai Telšius užėmė birželio 26-ąją ir jau kitą dieną žydus suvarė į aikštę prie ežero. „Čia vokiečiai drožė kalbas, kaltino žydus visokiais būtais ir nebūtais nusikaltimais, o vakare, sutemus, vyrus paliko, o moterims su vaikais leido grįžti namo. Dauguma moterų savo prisiminimuose rašo, kad rado namus išplėštus, kai kur – išdaužytus langus. Tai atsitiko praėjus vos dienai po vokiečių atsiradimo“, – kalbėjo J. Šochotas. Kitą dieną moterys suvarytos į turgaus aikštę, iš ten – į Rainius.

Į Rainius su rakandais atvyko ir Jehošua šeima. Žydai apgyvendinti klėtyse, tvartuose, daržinėse. Visi jie Rainiuose gulėjo ant šiaudų, vienintelio Jehošua mama buvo atsivežusi lovas ir jose leido miegoti seneliui bei vaikams.

Tuo metu gyvenamajame dvaro name apsistojo valdžia, sargybiniai ir juodą darbą vykdę budeliai. „Čia atvykę radome močiutę, senelį ir mamos seserį. Du šeimos vyrai buvo išvaryti darbams į plytinę Duseikiuose“, – kalbėjo pašnekovas.

Vaikas pastebėjo, kad mamos sesers abi rankos ir kaklas buvo apibintuoti. Paaiškėjo, kad, atėjus jos išvaryti iš namų, ši persigando, pasislėpė rūsyje ir bandė nusižudyti persipjaudama venas. Ją rado nukraujavusią, tačiau žaizdos nebuvo gilios ir moteris išgyveno.

Prieš pasitraukdami, rusai Rainiuose išžudė didžiąją dalį Telšių kalėjimo kalinių. 76 politiniai kaliniai nukankinti ir sušaudyti Rainių miškelyje 1941 m. birželio 23 d.

Žydų vyrams nurodyta palaikus iškasti ir paruošti perlaidojimui. Laidotuvės rengtos su antižydišku prieskoniu – buvo teigiama, kad kalinius žudė žydai. „Kai juos laidojo kapinėse, buvo išrikiuota jaunų vyrų eilė, kiekvienas galėjo jaunam vyrui trenkti antausį. Buvo baisi antižydiška agitacija“, – prisimena J. Šochotas.

Žydų vyrus kankino, o paskui skandino ir šaudė

Jo teigimu, perlaidojant Rainių kankinius, į daržinę įsiveržė du baltaraiščiai. Vienas jų, nuogas iki pusės, mosikavo iš makšties ištrauktu kardu, norėjo įbauginti. Iš paskos ėjęs kitas vyras nešėsi didelį pintą krepšį ir ragino atiduoti brangenybes. „Nežinau, kas per žmonės jie buvo, bet abu jie kalbėjo lietuviškai“, – sakė J. Šochotas.

Kitą dieną vokiečiai žydų vyrus išvarė iš daržinių. Jose liko vaikai ir moterys. Vyrų laukė „velnių šokis“ – įsakyta bėgti ratu, sušvilpus gultis ir keltis. Buvo nemažai senų, pagyvenusių žmonių, jiems buvo baisiai sunku. Pasakojama, kad kai kurie šokio metu mirė nuo širdies priepuolių.

Po šokio vyrai grįžo į daržines pas šeimas. Buvo atrinkta grupė jaunų vyrų, kuriems teko kasti duobes. Pasak J. Šochoto, yra dvi versijos, kas minėtiems žydų vyrams nutiko. Pagal pirmąją, jie buvo sušaudyti. Antra versija ta, kad vengiant įbauginti likusius žydus, vyrai ne sušaudyti, o surištomis rankomis ir užkimštomis burnomis nuskandinti prūde, o paskui sumesti į pačių iškastas duobes. Jehošua linkęs tikėti antrąja versija, nes šūvių iš tiesų nebuvo girdėti. Tai nutiko liepos 14 d.

Kitą dieną žudynės tęsėsi. Pašnekovas mena, kad visus vyrus, kurių dauguma buvo iš Telšių ir Alsėdžių, išvarė iš daržinių į aikštę. Daržinės duris uždarė, tačiau moterys grūdosi ir per plyšius stebėjo, kas vyks. „Man, vaikui, irgi kilo noras, negalėjau prasibrauti iki durų, tad, atsiklaupęs ant kelių, prašliaužiau tarp kojų, jaučiau, kad moterų sijonai liečia mano galvą, pečius. Apačioje suradęs plyšį, pamačiau savo senelį, kuris rankoje laikė nedidelę maldaknygę – jis buvo religingas žmogus, Telšių ješivos auklėtinis. Vienu momentu jis įsidėjo maldaknygę į kišenę ir žmonės pajudėjo. Po kurio laiko pasigirdo šūviai, jie tęsėsi kelias valandas“, – kaip šiandien pamena J. Šochotas.

Kitą dieną vokiečiai žydų vyrus išvarė iš daržinių. Jose liko vaikai ir moterys. Vyrų laukė „velnių šokis“ – įsakyta bėgti ratu, sušvilpus gultis ir keltis. Buvo nemažai senų, pagyvenusių žmonių, jiems buvo baisiai sunku. Pasakojama, kad kai kurie šokio metu mirė nuo širdies priepuolių.

O apie pietus, pasakoja jis, kilo baisi audra, „tarsi Dievo užsirūstinimas“. Šūvių garsas maišėsi su perkūnijos garsais, kol, galų gale, viskas nurimo. „Pavakarę mums atidarė daržinės duris. Už 20 metrų nuo mūsų durų buvo įėjimas į pagrindinį pastatą, kurį vadinome komendantūra. Prie pastato privažiavo dviem arkliais kinkytas vežimas, pilnas prikrautas šlapių drabužių. Man tas vežimas su šlapiais drabužiais visą gyvenimą stovi prieš akis. Išėję žmonės pradėjo nešti drabužius į vidų“, – kalbėjo Jehošua.

Pasklido kalbos, kad vyrus grąžino į kitą daržinę. Jehošua mama išvirė arbatos, padarė sumuštinių, kuriuos norėjo perduoti savo tėvui. Vyro tvirtinimu, sargybinių veidai buvo pajuodę, jie buvo netvarkingai apsirengę – spėjama, kad ne savo, o nužudytų žydų drabužiais. Vienas sargybinių, kurį, beje, mama pažinojo, pažadėjo maistą ir arbatą perduoti. „Man atrodo, kad tik tuo momentu mama suprato, kas iš esmės atsitiko“, – sakė J. Šochotas.

Perspėjo apie suplanuotas žudynes

Taip Rainiuose liko tik moterys, vaikai, paaugliai ir keli moterimis persirengę vyrai. Liepos 22 d. žydus pervežė į stovyklą Geruliuose. Čia šešių asmenų šeimai miegoti teko pusantro metro pločio gulte. Tad jei naktį vienas versdavosi ant kito šono, verstis turėjo ir visi kiti. Iš plačios šeimos liko šeši – mama su seserimi, mamos močiutė, mamos mama ir Jehošua su broliu.

Beje, Rainiuose brolis susirgo difterija. Be ligoninės apsieiti nebuvo įmanoma. Mama gavo stovyklos komendanto leidimą berniuką vežti į Telšių ligoninę. Ten jį slaugė jau minėta Domicelė.

Gyvenimo Geruliuose sąlygos buvo sunkios. Du likę gyvi gydytojai žydai su medicinos seserimis bandė teikti medicinos pagalbą, tačiau, nepaisant to, daug vaikų išmirė. Pats Jehošua susirgo tymais.

Žydės moterys vis kreipdavosi į Telšių apskrities valdžią prašydamos skirti daugiau maisto, pagerinti sąlygas. Mama susipažino su apskrities viršininko sekretoriumi. Šis rašydavo posėdžių protokolus ir tiksliai žinodavo, kada ir kas bus. Visiems buvo aišku, kad moteris ir vaikus ištiks vyrų likimas. Sekretorius pažadėjo mamai pranešti apie planuojamas žudynes. Ir pažadą tesėjo. Vieną dieną jis dviračiu atvyko į Gerulius ir paragino žudynių dieną bandyti pabėgti. Dar iki tol mama buvo susitarusi su vienu ūkininku, kad šis šeimą slėpsiąs.

„Likus kelioms dienoms iki žudynių, ūkininkas su samdiniu atvažiavo arkliais kinkytu vežimu. Kadangi šalia buvo geležinkelio pylimas, niekas nematė nei arklių, nei mūsų. Naktį perėjome pylimą ir šešiese pabėgome“, – Jeruzalėje Lietuvos žurnalistams pasakojo J. Šochotas.

Policijos viršininkas berniukus išrengė nuogai

Tačiau po kokių dviejų savaičių šeimą suėmė ir atvežė į Telšių kalėjimą. Įtariama, kad kažkas įskundė. Kalėjime ieškojo brangenybių. Ir rado – mamos palte buvo įsiūtas laikrodukas. Mama išsigynė per skubėjimą pagriebusi ne savo paltą, tad apie laikroduką nežinojusi.

Kalėjime buvusius tris vaikus Telšių policijos viršininkas, buvęs kūno kultūros mokytojas ir karininkas, Bronius Juodikis suvarė į kambariuką, išsiėmė iš kišenės pistoletą, padėjo ant žemės ir sako: „Jei turite brangenybių, atiduokite, nes jei rasiu nors pas vieną, sušaudysiu.“

Vaikai brangenybių neturėjo, tad juos pradėjo nurenginėti. Du iš jų išrengė visiškai nuogai, galiausiai lenktiniu peiliuku ėmė pjaustyti batus ir ieškoti brangenybių. Beje, to trečio berniuko Jehošua Telšių gete nebesutiko – įtariama, kad jis buvo nužudytas. Minėtas B. Juodikis buvo Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros pavaldinys.

Iš kalėjimo šeima pakliuvo į Telšių getą. Šis buvo aptvertas spygliuota viela, turėjo vartus. Į miestą išeiti buvo galima tik prisisiuvus Dovydo žvaigždes, nebuvo galima eiti šaligatviu. Mama dažniausiai eidavo pas Domicelę, kuri buvo pagrindinė maisto tiekėja. „Jos dėka, niekada nebuvome alkani, aš per visą slapstymosi laiką ir baisiausias dienas neprisimenu savęs alkano“, – prisiminė J. Šochotas. Domicelė maisto gaudavo iš klinikoje gydomų valstiečių, taip pat iš giminių.

Tuo metu valstiečiams buvo leidžiama darbams iš geto pasiimti žydžių. Mama suplanavo legaliai išvykti darbams, o paskui slapstytis. Spalį ar lapkritį šeima atsirado pas vieną ūkininką kaime netoli Telšių. Čia paimta 10 žydų, iš kurių trys buvo vaikai. Visi gyveno namelyje, dirbo, vaikai daugiausia slampinėjo, susidraugavo su kaimo vaikais.

Krikštynos per Kūčias ir makabriškas katalikės patarimas

Gruodžio pabaigoje ūkio valdytojai gavo seniūno raštus grąžinti žydus į getą. „Tą dieną prisimenu kaip liūdniausią gyvenime. Mane supusios moterys suprato, kas jų laukia. Buvome beviltiškoje padėtyje – grįši į getą – laukia mirtis. Senutės nusprendė grįžti į getą ir tai buvo jų paskutinė kelionė – getas likviduotas gruodžio 23-24 dienomis“, – kalbėjo lietuvių pastangomis išgyvenęs vyras. Telšiuose nužudyta apie 500 jaunų moterų. Žydų likimą Telšiuose fiksuojančio J. Šochoto teigimu, iki šiol nesutariama, kiek Telšių ir aplinkinių miestelių žydų nužudyta. Skaičiuojama, kad aukų gali būti 2000-4000.

„Išrikiavo mus į vieną eilę, buvome trys vaikai. Atėjo sutana apsivilkęs kunigas, lotyniškai kalbėjo maldas, galiausiai ant galvų užpylė švęsto vandens ir tapome katalikais“, – pasakojo Jehošua.

Mamos sesuo paliko ūkį ir trejus metus slapstėsi Telšiuose, vienoje šeimoje. Minėta šeima išgelbėjo septynias merginas žydes. J. Šochoto žiniomis, kartą vokietis kareivis ant dviračio iš Šiaulių į Telšius minėtai šeimai atvežė merginą žydę ir taip ją išgelbėjo. „Taigi ne visi buvo fašistai ir žudikai“, – sako pašnekovas.

Ūkyje likusiems asmenims kilo idėja pasikrikštyti – svarstė, kad krikštytų žydų nežudys. Septynetas žydų sutiko ir juos 1941 m., Kūčių dieną, pakrikštijo mažoje Telšių bažnytėlėje. Žydus čia atvedė krikšto tėvai – Kazimiera ir Juozapas. „Išrikiavo mus į vieną eilę, buvome trys vaikai. Atėjo sutana apsivilkęs kunigas, lotyniškai kalbėjo maldas, galiausiai ant galvų užpylė švęsto vandens ir tapome katalikais“, – pasakojo Jehošua, gavęs Stasio vardą. Nuo to dienos jį tikruoju Jehošua vardu tevadino mama.

„Ponia, jus ką tik pakrikštijo, jūs dar nepadarėte nuodėmių, tad eikite ir mirkite. Mirę iškeliausite tiesiai į dangų“, – makabrišku katalikės patarimu stebisi Jehošua.

Krikštynos įvyko ankstyvą rytą. Lauke pradėjo švisti. Tą dieną buvo likviduojamas getas, tad žydai bijojo išeiti iš bažnyčios ir čia praleido visą dieną.

Kūčių dieną maldininkų bažnyčioje buvo mažai. Mama atpažino vieną pasimelsti atėjusią moterį lietuvę. Jos abi apsikabino, nubraukė ašarą. Mama papasakojo rytą buvusi pakrikštyta ir paprašė patarimo, ką daryti toliau. Tačiau tokio katalikės atsakymo nesitikėjo.

„Ponia, jus ką tik pakrikštijo, jūs dar nepadarėte nuodėmių, tad eikite ir mirkite. Mirę iškeliausite tiesiai į dangų“, – makabrišku katalikės patarimu stebisi Jehošua. Minėta moteris žinojo, kad tą dieną buvo likviduodamas getas ir pati matė Rainių link varomas moteris.

Šeima katalikės patarimo nepaklausė, vakare išslinko iš bažnyčios ir grįžo į Kalnėnus. O juose pakliuvo tiesiai į baltaraiščių nagus. Pastarieji ieškojo darbams paimtų, tačiau į getą negrąžintų žydų.

Baltaraištį pavyko papirkti

Žydų ieškojęs baltaraištis vos laikėsi ant kojų. Šalia jo stovėjo neišgertas puslitris samagono, mėtėsi apgraužti kaulai. Žydus suėmė ir įsodino į vežimą. Tačiau kažkuri moterų dar turėjo vertingų daiktų – to užteko baltaraiščiui papirkti ir jis pakelėje žydus paleido. Nuo šios dienos šeima ėmė slapstytis.

Mama su vaikais atsidūrė jaujoje, kurioje buvo džiovinami ir apdirbimui ruošiami linai. Maisto gaudavo tik tamsoje. Jaujoje Jehošua su mama ir broliu praleido apie mėnesį. Tuo metu likusias besislapstančias moteris baltaraiščiai surado ir nužudė. Taip iš pakrikštyto septyneto gyvo liko trys. Krikštas žudikams įspūdžio nedarė, nors Jehošua mano, kad jam krikštas padėjo išgyventi. Štai paskutiniais metais jis glaudėsi pas itin religingą moterį ir nežino, ar nekrikštytas būtų gavęs tokią pagalbą.

Nuo tos dienos šeima slapstėsi atskirai. Slapstytis pradėję 1941 m. gruodžio 24 d., jie taip gyveno dvejus metus ir 10 mėnesių. Brolį Jehošua sutiko tik po dvejų metų. „Kiekvienas buvome atskirai ir dažniausiai vienas apie kitą nežinojome. Tačiau apie kiekvieną iš mūsų žinojo Domicelė“, – sako jis.

Vienerius metus Jehošua mamos nematė visai. Kartą, 1941 m. žiemą, mama atbėgo šlapia ir basa – pamačiusi, kad ateina baltaraištis, gelbėjosi pro kitas duris, bėgdama klumpes paliko sniege. Šeima priglaudė, išdžiovino drabužius ir davė apavą. Kitą dieną mama išėjo glaustis pas kitus.

Vyras pasakojo, kad vėliau jie nebesislapstė, tik nelegaliai gyveno šeimose. Telšių mokytojas Valiušaitis vaikams padėjo gauti fiktyvius gimimo liudijimus, mamai – lietuvišką pasą.

Gelbėjo ir ekspremjero Vagnoriaus giminės

Beje, Jehošuą slėpė ir ekspremjero Gedimino Vagnoriaus dėdės šeima. Šioje šeimoje jis praleido beveik metus ir tai prisimena kaip geriausią patirtį. Šeimos žydų vaiką perduodavo viena kitoms – kilus pavojui, pačios surasdavo kitą šeimą. Vagnorių vaikai lankė mokyklą, o Jehošua, nors nelankė mokyklos, iš vaikų knygų išmoko skaityti lietuviškai.

Vyro pasakojimu, sunkiausia slapstytis buvo 1943 m., kuomet besitraukiantys vokiečiai ieškodavo žydų, partizanų, į Lietuvą atvyko būriai ukrainiečių šeimų, jaunų, saugume dirbusių, vyrų. Pasiturinčios šeimos privalėjo atvykėlius priimti. Kad išvengtų pavojų, žydų vaikui dienomis tekdavo eiti į mišką ir laiką leisti ten. Vienas vaikų atnešdavo maisto, o Jehošua grįždavo tik sutemus. „Vaikščiodavau po mišką, drožinėdavau su peiliuku švilpukus, dienos trumpos, reikėdavo 5-6 valandas pravaikščioti“, – pasakoja Jehošua.

Jam teko pas žmones piemenauti. Per mėnesį gaudavo vieną išeiginę – nueiti išpažinties. „Mano mama sakydavo – visa laimė, kad iš mūsų viską atėmė, taigi nieko neturėjome. Pakliūdavome pas dorus žmones, kurie laikė iš gailesčio, bet, manau, ten būdami dorai atidirbome“, – kalbėjo J. Šochotas.

Ar, būdamas vaikas, suprato, kokia grėsmė kyla? Pasak Jehošua, kad neišsiskirtų, jis kalbėjo žemaitiškai, ir tai labai padėjo. O ir elgesys nesiskyrė nuo lietuvių. Tačiau iškildavę subtilumų.

Štai gyvenant pas Vagnorius, visi vaikai vasarą eidavo maudytis į prūdą. Kadangi žydų berniukai apipjaustyti ir tai galėjo lengvai išduoti kilmę, moterys drausdavo vaikams maudytis nuogiems. „Žinodavau, kas gresia – atpažins, kad tu žydulis, ir tavęs nebus. Aš tą pats suprasdavau, nes aiškiai žinojau, kas įvyko“, – žurnalistams sakė J. Šochotas.

„Mano mama sakydavo – visa laimė, kad iš mūsų viską atėmė, taigi nieko neturėjome. Pakliūdavome pas dorus žmones, kurie laikė iš gailesčio, bet, manau, ten būdami dorai atidirbome“.

Mato lietuvių vaidmenį Holokauste

Kas buvo žmonės, naikinę ir persekioję žydus?

Pasak J. Šochoto, vienas baltaraištis buvo kaimynas iš Kalno gatvės. Mama šį iškoneveikė, kad susidėjo su bjaurybėmis, o šis vėliau, jau šeimai pabėgus iš geto, prieš žudynes, ieškojo mamos – matyt, siekdamas atkeršyti.

„Kelis vokiečius mačiau per žudynes Rainiuose, Geruliuose viskas apsiėjo be vokiečių, visi buvo vietiniai. Telšių gete irgi nė vieno vokiečio nemačiau – visi sargybiniai buvo vietiniai.

Visą žudymą vykdė lietuviai, kaimuose, Telšių gete, kalėjime nemačiau nė vieno vokiečio.

Vokiečiai visų pirma buvo užsiėmę karu. Žydų žudymas jiems buvo antraeilis dalykas. Tai buvo jų ideologija. Hitleris sakė, kad visos bėdos dėl žydų, jei jų neliks, bus geresnis gyvenimas. Tokia buvo Hitlerio teorija. Visi kiti, kurie norėjo įsiteikti, šitai vykdė.

Kas atsitiko Lietuvoje? Patiks jums ar nepatiks, masinės žudynės prasidėjo Lietuvoje, Gargžduose, 24 d., paskui buvo pogromas Kaune, išžudyta Viljampolėje. Paskui visi miesteliai – štai Ylakiuose gyveno mūsų giminės, du močiutės broliai su šeimomis, visi jie išžudyti liepos 6 vyrai ir 7 d. moterys ir vaikai. Visą žudymą vykdė lietuviai, kaimuose, Telšių gete, kalėjime nemačiau nė vieno vokiečio“, – dėstė J. Šochotas.

Dėl šeimos spintos kovojo teisme

Sovietams išstūmus vokiečius ir grėsmei praėjus, kilo nauji iššūkiai.

„Mes neturėjome kur eiti, turėjome tik tai, kas ant mūsų. Rusų armija užėmė namą, tad ten grįžti negalėjome. Mus išlaisvino spalį. Iki 1945 m. vasario vidurio likau pas Šimkus – mama ir Domicelė sutarė, kad šeima mus laikys tiek, kiek reikės. Tai buvo labai geri žmonės, o aš jiems dirbau – vasarą piemenavau, o žiemą jau buvau stiprus berniukas, tempdavau vandenį iš šulinio, girdydavau gyvulius“, – aiškino Jehošua.

Po karo šeima apsigyveno Ylakiuose, buvusiame mamos dėdės ūkyje. Čia atėjo gyventi ir Domicelė, ir pabėgėlių šeimos iš Skuodo bei Latvijos. 1946 m. pavasarį šeima grįžo į Telšius.

Po karo vienoje lietuvių šeimoje mama surado jai priklausiusią spintą ir paprašė atiduoti. Lietuviai nesutiko, nes teisinosi spintą pirkę. Teisme spinta grąžinta mamai. Mama sugebėjo išsaugoti ir „Singer“ siuvamąją mašiną. Nors ir nelengvai, bet galiausiai mamai pavyko atgauti ir sovietų užimtą namą.

Tuo metu Jehošua skubėjo tęsti mokslus.

„Kaip sakiau, pas Vagnorius išmokau lietuviškai skaityti, tačiau iš esmės praradau ketverius mokslo metus. Mokyklą pradėjau lankyti tik 1945 m. rudenį“, – aiškino J. Šochotas. Nepaisant per karą prarastų metų, jis šuoliavo per klases ir spėjo baigti vidurinę iki 19-kos. Mokyklą baigęs medaliu, Jehošua įstojo į universitetą ir taip jam pavyko išvengti sovietinės armijos. 1958 m. nuo Holokausto išsigelbėjęs žydas baigė dabartinį Kauno technologijos universitetą.

Į Izraelį – tik per nemenką kyšį

Po karo norėjusieji palikti Lietuvą kitų valstybių piliečiai galėjo grįžti į savas šalis. Tuo metu išsigelbėjusioms Lietuvos žydėms teko ieškoti fiktyvių jaunikių. Štai Jehošua teta ištekėjo už lenko ir įsūnijo brolį Chaimą. Taip trijulė išvyko iš Lietuvos, po metų pasiekė Palestiną.

Pats Jehošua visada norėjo išvažiuoti į Izraelį, tačiau nesisekė – Sovietų Sąjunga neišleisdavo. 1969 m. pabaigoje leidimo išvykti vyras negavo, nors mamai, turėjusiai sūnaus Chaimo iškvietimą iš Izraelio, išvykti leista.

„Rašiau skundus, tačiau vis neleisdavo. Sužinojome, kad neišleidžia tų, kurie per daug žino, išvykę gali išduoti tarybines paslaptis, ir tų, kurie buvo reikalingi Sovietų Sąjungai. Laimei, priklausiau antrajai kategorijai“, – pasakojo vyras.

Per pažįstamus pavyko pasiekti, kad leidimą pasirašytų KGB viršininką pavaduojantis asmuo. „O jo pavaduotojas mėgo pinigus. Man tai kainavo 2000 rublių – 1000 prieš, 1000 po. O alga su visomis premijomis tesiekė 260 rublių. Taip 1972 m. gegužę nusileidome Beno Guriono oro uoste Izraelyje, mama ir brolis sutiko“, – kalbėjo pašnekovas, emigravęs kartu su žmona ir dviem dukromis.

Izraelyje jis dirbo aviacijos pramonėje.

Nuo 1972 m. Jehošua nekalbėjo lietuviškai ir kada po 20 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, važiavo čia, perskaitė lietuvišką knygą ir problemų nebuvo. Dabar į Lietuvą vyras važiuoja kasmet. Visai neseniai jis su žmona ir draugais aplankė žydų žudynių vietas Telšiuose.

2006 m. Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti 14 Šochotų šeimos gelbėtojų. Jį, vieną žydų vaiką, gelbėjo 15 šeimų – iš viso 35 asmenys.

Dalį LRT žurnalisto kelionės išlaidų apmokėjo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Yad Vashem. Straipsniui tai įtakos neturi.