Lietuvoje

2019.09.19 05:30
N-18

Seksualumo baimė: psichiatras nustėro – besimasturbuojantys vaikai gąsdinami „smegenų išdžiūvimu“

Gytis Pankūnas, LRT.lt2019.09.19 05:30

Psichiatrai ir psichologai įsitikinę – lietuviai bijo kalbėti apie seksualumą ir psichinius sutrikimus todėl, kad abiem temomis jiems stinga žinių, o neretai žmones tiesiog kankina mintis „o ką pasakys kiti?“ Seksologė Laura Butvilaitė įsitikinusi, jog atvirą pokalbį apie seksą blokuoja ir iš vaikystės atsinešti kompleksai. O psichiatras Eugenijus Laurinaitis pastebi, kad psichiniai sutrikimai yra dar jautresnė tema dėl to, kad daugelis tiesiog nesugeba išdrįsti pripažinti, jog patys serga, ir pradėti gydytis.

Apie tai ir daugiau specialistai kalbėjosi diskusijų festivalio „Būtent!“ diskusijoje „Kas didesnis baubas: seksualumas ar psichikos sutrikimas?“

Diskusijos moderatorė, psichodinaminės psichoterapijos mokyklos „Savęs pažinimo centras“ specialistė Vaida Visockytė tvirtino, kad mintis diskutuoti apie seksualumą ir psichikos sutrikimus jai kilo po to, kai ji, dalyvaudama Sveikatos dienos renginiuose, pastebėjo, kad „Savęs pažinimo centro“ paruoštas stendas renginyje nesulaukė dėmesio.

„Pamatėme, kad erotinių prekių stendą žmonės visiškai aplenkia“, – tvirtino V. Visockytė.

Diskusijoje dalyvavęs psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis tvirtino, kad keliant klausimą, ko labiau bijome – savo seksualumo ar savo beprotybės, – visų pirma, reikėtų neįsitempti.

„Tik atsipalaiduokite. Kas iš Jūsų nesapnuoja visiškai? Pakelkite rankas. Vienas žmogus. Kiti sapnuoja. Žinote, kaip Z. Froidas vadina sapnus? Haliucinacijomis. Mes visi turime beprotybės dalį savyje“, – ramino auditoriją E. Laurinaitis ir pridūrė, kad beprotybė, kuri yra kiekviename mūsų, yra kontroliuojama.

Į diskusiją įsitraukusi psichologė, seksologė, žmogaus seksualumo studijų doktorantė Porto (Portugalija) universitete L. Butvilaitė tvirtino mananti, kad baimė kalbėti tiek apie seksualumą, tiek ir apie psichinius sutrikimus yra susijusi su nežinojimu, su šių sričių neišmanymu.

„Mums visiems pasisekė, nes mes visi gimstame su seksualumu. Neįmanoma gimti be to. [...] Ir visi gimstame su šiokia tokia psichine būkle – geresne ar prastesne. Realiai visa tai visi mes turime, bet tai, ką mes turime, apkonstruojame koncepcijomis, kaip turėtų būti, kaip neturėtų būti, ir kadangi to gerai nepažįstame, susiduriame su sunkumais“, – pažymėjo psichologė.

Specialistams pritarė ir diskusijoje dalyvavęs erotinių prekių parduotuvių tinklo Lietuvoje savininkas Povilas Klusaitis. Jis pasakojo, kad daugiau negu prieš 10 metų sugalvojo įkurti elektroninę parduotuvę ir svarstė, kuo prekiauti joje. Pasak verslininko, būtent lietuvių baimė kalbėti apie seksą jį ir pastūmėjo užsiimti erotinių prekių verslu, nes elektroninėje parduotuvėje žmonės galėjo paslapčiomis įsigyti sekso žaislų.

„Prieš 10 metų atidarėme erotinių prekių parduotuvę. Kai dabar pažiūriu retrospektyviai, tai tada situacija buvo blogesnė, o dabar reikalai taisosi, žmonės tampa drąsesni, bet visgi iki Vakarų šalių šiuo klausimu mums dar yra labai tolimas kelias“, – kalbėjo P. Klusaitis.

Bijoma ne paties sekso, o savivertės „kritimo“

P. Klusaitis, svarstydamas, kodėl Lietuvos visuomenėje nedrįstama garsiai kalbėti apie seksą, dūrė pirštu į „influencerius“. Anot jo, būtent šie žmonės turėtų pralaužti ledus šio pobūdžio diskusijoje.

„Politikai, menininkai, mokslininkai gali bet kokiomis temomis kalbėti, bet šitos temos vengia kaip kokio baubo. Kai šios temos vengia „influenceriai“, tos mūsų kelrodės žvaigždės, tai ir visi kiti bijo apie seksualumą diskutuoti“, – kalbėjo P. Klusaitis.

Psichoterapeutas E. Laurinaitis savo ruožtu akcentavo, kad iš esmės baimę kelia ne pats seksas, ne pokalbiai šia tema, o žmogaus baimė, kad prabilus apie savo seksualinius potyrius, sumenks jo savivertė.

„Mano galva, baimę kelia ne pats seksas, kaip ir ne pati protinė negalia, o su tuo susijusios įvairiausios socialinės pasekmės. Kaip politiką pradėtų vertinti, jei jis kiekvieną dieną, duodamas interviu, sakytų: „Su mano seksualiniu gyvenimu viskas gerai“? Niekas jo antrą kartą nerinktų. Čia Lietuva, čia Marijos žemė, tai toks politikas nepraeitų. Lygiai taip pat nepraeitų ir politikas, kuris pasakytų: „Aš sergu depresija ir dabar gydausi“, – aiškino E. Laurinaitis.

Anot jo, būtent dėl baimės, kaip žmogų, viešai kalbantį apie seksą, apie psichinius sutrikimus, vertins kiti, situacija nesikeičia.

„Tas įsivaizdavimas, „kaip sureaguos kiti?“, iš tikrųjų remiasi savo paties vertinimu. Todėl mes kažkur galbūt pajudėsime tik tada, kai pradėsime auginti vaikus, kurie moka save vertinti“, – tikino psichiatras.

Kompleksus atsinešame iš vaikystės

Portugalijoje seksualumo studijas dėstanti L. Butvilaitė tvirtino, kad šioje šalyje požiūris į seksualumą yra daug liberalesnis negu Lietuvoje. Anot jos, Portugalijoje veikia sekso laboratorija, žmonės net į pradedančius vienas kitam dėmesį rodyti vaikus reaguoja labiau teigiamai nei Lietuvoje.

„Kai portugalai pamato, kad berniukas su mergaite draugauja, tai jie tai labai palaiko, padeda. Jokio pašiepimo nėra, ką pastebime Lietuvoje“, – pažymėjo seksologė.

Pasak jos, lietuvių sustabarėjimas, kai kalbama apie seksualumą, veikiausiai susijęs ir su minėtu pašaipiu požiūriu į pradedančius artimiau tarpusavyje bendrauti vaikus.

„Yra užspaustas, nelaisvas, nelengvas bendravimas. Mes su visu tuo užaugame, tai nusinešame į suaugusiųjų gyvenimą, tai yra tą gėdą, baimę, galvojimą, „kas ką pasakys?“, „ar jie čia kartu?“ – tvirtino L. Butvilaitė.

Psichologė pastebėjo, kad Lietuvoje jei ir diskutuojama, kalbama apie seksą, tai akcentuojamas „tobulas seksas tarp vyro ir moters“, žiniasklaidoje mirga ištraukos iš pozityviosios psichologinės literatūros, tačiau nutylima apie kitą seksualumo ir psichikos sutrikimų pusę.

„Apie kitą pusę – ką daryti, kai nenoriu ryte atsikelti, nenoriu niekur eiti, nenoriu nieko daryti, kai mane apima baimės, kai bijau paprastų dalykų, kurių neturėčiau bijoti – nėra šnekama ir žmonės lieka vieni su tuo. Lygiai taip pat ir su seksualumu – mes labai daug šnekame, kokias kojines apsitempti ant šlaunų ir kaip jį nustebinti, kad jis būtų pakylėtas iki devinto dangaus, bet nešnekame apie kitus dalykus, pavyzdžiui, skausmingą moterų seksą“, – atkreipė dėmesį L. Butvilaitė.

Jai pritarė ir E. Laurinaitis. Pasak psichoterapeuto, darželiuose vaikai ne tik pradeda vieni su kitais artimiau bendrauti. Jo teigimu, darželiuose pastebimi ir kiti vaikų veiksmai, tačiau apie juos kalbėti nedrįstama.

„Darželiuose vyksta masturbacija – ir mergaičių, ir berniukų. Kartais tai būna tiek paplitę, kad mane kelis kartus darželio vedėjos kvietė skaityti paskaitų apie tai, ką daryti, nes čia baisūs dalykai vyksta. Jie visai nesuvokia, ką jie sako. Taip, vyksta baisūs dalykai, bet ne su vaikais, o su darželio atmosfera. Tokio amžiaus – trejų, ketverių ar penkerių metų – vaikai masturbuojasi tam, kad „nuimtų“ įtampą ir baimę. Tai yra jų atsipalaidavimo instrumentas. Jeigu tai tapo masiniu reiškiniu, tai labai aiškiai rodo, kokia įtampa tvyro darželyje“, – dėstė E. Laurinaitis.

Jo teigimu, tyrimai rodo, kad 96 proc. paauglių berniukų ir 70 proc. paauglių mergaičių masturbuojasi, bet šia tema taip pat nėra kalbama, nekeliami klausimai. Vietoje to, pasak psichiatro, pateikiama reiškinį, jo priežastis ir pasekmes iškreipianti informacija.

„Ar tai yra negerai? Nieko blogo. Bet savo paauglystėje vaikų poliklinikoje išdėliotose brošiūrose esu skaitęs informaciją: „jeigu masturbuosies – išdžius nugaros smegenys“. [...] Ten buvo aiškinama, kad per daug sudirginami nugaros centro nervai, atsakingi už erekciją, ir ta erekcija suges, ir bus „grabas“. Tai yra toks „briedas“, siaubas ima. Kuris organas nuo treniruotės nudžiūva? Atsipalaiduokime. Bet tai buvo ir, deja, negaliu tvirtinti, kad išnyko“, – kalbėjo E. Laurinaitis.

Pastebi iškreiptą požiūrį į sekso žaislus

Erotinės prekėmis prekiaujantis verslininkas P. Klusaitis, diskusijoje kalbėdamas apie lietuvių baimę diskutuoti apie seksą, teigė manantis, kad pačios valstybės požiūris į kai kuriuos reiškinius veikiausiai yra per griežtas. Anot jo, tokiu pavyzdžiu galėtų būti pornografija. Pasak P. Klusaičio, pornografijos transliavimo, platinimo draudimas Lietuvą pastato ne į pačių pažangiausių valstybių gretas.

„Tai parodo, kad mes tame pačiame lygyje su Indija, Pakistanu, Arabų šalimis, kur pornografija yra draudžiama. Įdomus faktas, kad Pakistanas yra ta šalis, kur pornografijos žiūrima daugiausia, nors už tai gresia didžiulės bausmės. Stojame į tą patį lygį su tomis šalimis, nors juk esame Europos Sąjungos šalis“, – komentavo P. Klusaitis.

Verslininkas, prisimindamas savo patirtį, tvirtino, kad lietuvių baimę kalbėti apie seksualumą iliustruoja ir žmonių požiūris į sekso žaislus. P. Klusaitis pasakojo, kad vienoje jo erotinių prekių parduotuvių įrengtas atskiras įėjimas, kaip išeitis nedrąsiems klientams patekti į parduotuvę ir įsigyti jiems reikalingų daiktų.

„Patikėkite, per tą įėjimą kiekvieną dieną ateina žmonės, skambina į duris. Kai kurie atėję būna su skrybėlėmis, su akiniais nuo saulės, kad niekas jų nepažintų. Tai rodo, kad seksualumo baubas tarp mūsų egzistuoja“, – komentavo verslininkas.

Diskusijos moderatorei V. Visockytei paklausus, kaip galima būtų apibrėžti „normalų“ erotinių prekių pirkėją, auditorijoje pasigirdo kikenimas.

„Jūs paklausėte apie „normalų pirkėją“ ir visi krizena, nes prieš akis visiems iškyla kažkoks žmogus su lietpalčiu, su skrybėle iš siaubo filmų. Nenorėčiau vartoti žodžio „iškrypėlis“, bet visuomenės akyse žmogus, kuris lankosi erotinių prekių parduotuvėje, yra mažų mažiausiai keistuolis. [...] O realybė yra visiškai kitokia. Mes kartais net pajuokaujame, kad žmonės, kurie perka „Apple“ produkciją, ir tie, kurie renkasi mūsų produkciją, yra labai persidengianti auditorija. Matome, kad jie turi didesnes pajamas, yra inteligentiški, esantys 30–40-ies metų amžiaus, ieškantys gyvenime kažkokio daugiau“, – į klausimą reagavo P. Klusaitis.

Be to, anot jo, įsitikinimas, kad erotinių prekių parduotuvėse dažniausiai lankosi vieniši žmonės, yra mitas, mat, anot P. Klusaičio, didžiąją dalį pirkėjų sudaro poros, kuriose vienas iš partnerių tiesiog nori patenkinti kito partnerio poreikius.

Apie mitus prabilo ir seksologė L. Butvilaitė. Jos teigimu, klaidingai manoma, kad sekso žaislai yra skirti tik aštresnių pojūčių mėgėjams.

„Koks nors žiedas, uždedamas ant varpos, gali būti skirtas ne tik šiek tiek aštresnių pojūčių mėgėjams, bet jis taip pat gali tapti pagalbos priemone vyrams, kurie dėl prostatos vėžio nelaiko šlapimo ir negali užsiimti oraliniu seksu su partnere ar partneriu, nes partnerei ar partneriui nemalonu oralinio sekso metu ryti šlapimą“, – tvirtino psichologė.

Sutrikimų negydome, nes nuo jų bėgame

Psichoterapeutas E. Laurinaitis, kalbėdamas apie seksualumo ir psichinių sutrikimų baimes, akcentavo, kad vis dėlto, jo manymu, Lietuvos visuomenė labiau bijo kalbėti apie psichinius sutrikimus.

Anot jo, viena iš šios baimės priežasčių – pačių psichinių sutrikimų, psichologinių ligų mastas, kurio visuomenė nenori pripažinti.

„Šiuo metu tarp Lietuvos gatvėmis vaikščiojančių žmonių depresija serga 10–12 procentų“, – tvirtino E. Laurinaitis.

„Bėda ta, kad labai dažnai psichikos sutrikimus mes stengiamės sumenkinti, mes stengiamės juos sunorminti, tiesiog sakydami: „O kam dabar gera?“ „Argi šitame gyvenime gali būti džiaugsmo?“ „Parodykite, kam yra geriau negu man.“ Mes bėgame nuo savo paties būsenos suvokimo“, – tęsė psichiatras.

Be to, kaip pastebėjo E. Laurinaitis, žmones klaidingai įsivaizduoja ir pačių psichinių sutrikimų gydymą.

„Žmonės įsivaizduoja, kad juos uždarys į ligoninę ir neišleis. Atsipalaiduokite, to nėra jau 30 metų. Prieš 30 metų buvo priimtas įstatymas, kuriuo neleidžiama žmogaus per prievartą laikyti ligoninėje, išskyrus situacijas, kai žmogus dėl savo psichikos sutrikimo yra pavojingas savo arba aplinkinių gyvybei, sveikatai ar gerovei“, – tvirtino profesorius.

E. Laurinaitis taip pat pastebėjo, kad neretai savo kasdienėje kalboje žmonės, esą siekdami kitus pašiepti ar įžeisti, vartoja žodžius, kurie iš tikrųjų yra diagnozės, pavyzdžiui, „šizikas“, „isterikė“, „paranojikas“, „psichopatas“. Anot jo, tam tikra prasme tokiais žodžiais besišvaistantys žmonės veikiausiai siekia pridengti savo psichikos problemas.

„Ar žinome, ką kalbame? Ar žinome, kas į tą žodį telpa? Ne. Psichikos sutrikimų diagnozes mes pavertėme keiksmažodžiais ir vartojame juos kasdieninėje kalboje. Ir kartu bijome, kad niekas mūsų taip nepavadintų profesionaliai“, – pabrėžė E. Laurinaitis.

Naujausi