Lietuvoje

2019.08.13 21:17

Išskirtinis Nausėdos interviu: apie abejotiną Šimašiaus sprendimą, ministrų pažadus ir galimus naujus mokesčius

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.08.13 21:17

Nuo inauguracijos dienos praėjo mėnuo. Per tą mėnesį prezidentas Gitanas Nausėda vetavo keturis įstatymus, pasirašė dekretą dėl Vyriausybės, buvo išvykęs 2 vizitų į Latviją ir Lenkiją ir trečiadienį išvyksta trečiojo – į Vokietiją. Prezidentas – „Dienos temos“ svečias.

– Vyriausybė suformuota, bet to nepasakysi apie jūsų komandą. Švietimo grupėje nėra vyriausiosios patarėjos, nėra žmonių Vidaus politikos grupėje, bet per dešimt žmonių – Komunikacijos grupėje. Ar tai reiškia, kad komunikacija yra prioritetas, ar sunku rasti norinčių ir galinčių dirbti su prezidentu?

– Pradėsiu nuo Komunikacijos grupės. Komunikacijos grupė nepadidėjo, palyginti su tuo, kokia buvo anksčiau. Visi tie etatai, kurie buvo, šiuo metu, galima sakyti, jau užpildyti, žmonės paskirti. Dėl Švietimo grupės jūs taip tendencingai paminėjote – nėra patarėjos. Kodėl manote, kad tai bus moteris?

– Tiesiog girdėjau vieną pavardę.

– Tai nėra teisinga informacija, kadangi sprendimas dar nepadarytas. Kaip tik turime šiuo metu turbūt keturis lygiaverčius kandidatus šios grupės vadovo pozicijai užimti. Sprendimo dar nėra, o tuo metu atsirado ir penktasis kandidatas, kuris, mano kolegų nuomone, yra tikrai labai stiprus. Su juo susitiksiu ir įvertinsiu, ar šitas žmogus gali eiti šios grupės vadovo pareigas.

Tuo labiau, kad šiandien turime tam tikrą manevro laisvę. Tai gali būti vadinamasis švietimietis, gali būti vadinamasis kultūrininkas, nes grupė yra Švietimo ir kultūros grupė. Bet kuriuo atveju du švietimo sektorių kuruojantys žmonės šioje grupėje bus, kaip, matyt, ir du kultūros sektorių kuruojantys žmonės.

Dėl kitų komandos sudėtinių dalių galiu pasakyti, kad procesas labai sparčiai stumiasi į priekį, baigiame formuoti Nacionalinio saugumo ir gynybos skyrių. Turime beveik suformuotą, tik galbūt kai kurie žmonės dar nori atostogauti ir tik tada ateitų iš ankstesnių darboviečių – konkrečiai Ekonomikos ir socialinėje grupėje. Turbūt 2–3 savaičių reikalas, ir mes komandą užpildysime. Tai tikrai bus, nepabijosiu to žodžio, labai įspūdinga pagal sudėtį, kompetencijas ir patirtį komanda.

– Prezidente, inauguracijos dieną kreipdamasis į politikus deklaravote siekį pasirašyti Nacionalinį susitarimą dėl švietimo, dabar apie tokį susitarimą kalba Ramūnas Karbauskis – jis jau pradėjo konsultacijas su ministerijos žmonėmis. Ar tai vis dėlto yra prezidento G. Nausėdos iniciatyva, ar vis dėlto R. Karbauskio? Ar jūs esate to proceso dalyvis?

– Labai džiaugiuosi tuo, kas dabar vyksta, nes tai iš tikrųjų buvo mūsų idėja, kad pačios partijos, patys politiniai lyderiai pagaliau suvoktų, kas šiandien Lietuvoje yra svarbu: ar trumpalaikiai kovos mūšiai, barikadų mūšiai, ar vis dėlto ilgalaikiai projektai, kuriuose lygiomis dalimis galėtų dalyvauti visos partijos.

Turbūt ne visai teisinga informacija, kad tai yra pono R. Karbauskio iniciatyva, nes mes visiškai neseniai girdėjome pono Gintauto Palucko iniciatyvą švietimo sektoriaus nacionalinės programos susitarimo klausimu. Štai dabar turime antrą lyderį. Neabejoju, kad tikrai norės šiame procese dalyvauti ir kitos tiek opozicijos, tiek pozicijos partijos.

Labai tikėtina, kad šitame procese iškils kliūčių, kuris bus didesnis šitos programos arba susitarimo dalininkas. Šitoje vietoje mes labai maloniai sutiksime moderuoti procesą. Būtent vyksta tai, ko ir norėjau. Šiandien apie gerovės valstybę kalba visos partijos, šiandien apie nacionalinius susitarimus kalba visos partijos. Vadinasi, sėkla, kurią mes pasėjome dar per rinkimų kampaniją, jau šiandien brandina vaisius.

– R. Karbauskis, grįžtu dar prie jo, labai džiaugiasi pirmuoju jūsų darbo mėnesiu ir netgi sako, kad tokio bendradarbiavimo nebuvo iki tol su valdančiaisiais. Jūs galite tuo pačiu atsakyti? Jūs irgi labai džiaugiatės bendradarbiavimu su valdančiaisiais?

– Džiaugiuosi tuo, kad šiandien pokalbis vyksta su visomis partijomis. Jeigu neklystu, ir Gabrielius Landsbergis pasidžiaugė, kad turbūt per pastarąjį mėnesį su manimi susitiko du kartus kartu su kitomis opozicinėmis partijomis ir jų vadovais, nors pastaruoju metu, turbūt trejų metų, to nėra buvę, kad būtų du kartus lankęsis prezidentūroje.

Tai tik atspindi tą mano siekį, kurį deklaravau tikrai jau gana seniai, jau nuo pirmųjų savo rinkimų kampanijos mėnesių, kad kalbėsimės su visais, stengsimės, kad sprendimai būtų derinami tiek, kiek įmanoma, su visais. Tačiau, žinoma, negalime apeiti demokratinio pasaulio žaidimo taisyklių, ir vis tiek kažkas turi formuoti valdančiąją koaliciją ir kažkas turi prisiimti atsakomybę formuoti Vyriausybę.

Šitą Vyriausybę suformavo keturios partijos tikrai nelengvai. Jeigu kam nors atrodo iš šono, kad tai buvo lengvas procesas, jis toks nebuvo. Mes patys jautėme to proceso įtampą, nes, kaip matėte, dvi savaites konsultacijos vyko gana sudėtingai dėl tos priežasties, kad norėjau tam tikrų ministrų tam tikrose pozicijose. Man pavyko tuos tikslus įgyvendinti.

– Ir tai, kad Vyriausybėje neliko Vladislavo Kondratovičiaus, bet atsirado Rita Tamašunienė. Tai buvo kitų priežasčių be to, kad norėjote matyti moterį?

– Jeigu atvirai, norėjau, kad ponas Jaroslavas Narkevičius vis dėlto užimtų susisiekimo ministro poziciją, o vidaus reikalų ministro pozicijoje norėjau matyti kitą kandidatą.

– Ar esate įsitikinęs ir ar esate ramus, kad ši Vyriausybė galės dirbti, o ne būti tuos likusius metus?

– Ramiai galime būti tik kapinėse. Šiuo atveju manau, kad ramus negali būti niekas. Vyriausybė tikrai turės nemažų iššūkių, nes atsiranda tam tikrų makroekonominių iššūkių, tą galiu patvirtinti kaip ekonomistas.

Ekonomikos augimo tempas lėtėja, atsiranda tam tikrų iššūkių tarptautinėse rinkose. Prekybos karai, „Brexitas“, visa kita. Tačiau manau, kad šita Vyriausybė turi noro dirbti, susitikau beveik su visais ministrais ir teko diskutuoti daugybe klausimų, tarp jų ir apie tai, ką ketinate nuveikti iki kitų metų rudens, nes tokį laiko limitą turite. Jeigu jie būtų pradėję kalbėti apie tai, kad štai politinė kadencija baigiasi, norime būti populiarūs, reformos nebeįmanomas, tai jie tikrai nebūtų buvę patvirtinti.

Tie ministrai, kurie leido sau panašaus pobūdžio retoriką dar visai neseniai pasižadėjo, kad savo kalbų apie reformas ir savo tikslų reformų atžvilgiu nėra pamiršę ir aš jiems tą nepatingėsiu nuolat priminti.

– Ar jūs kalbate apie sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrus?

– Tarp jų buvo ir ponas Aurelijus Veryga, taip.

– Kokius darbus apskritai norėtumėte, kad šita Vyriausybė dar gal suspėtų padaryti per tuos metus?

– Manau, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemoje tikrai galima sinergija. Neatsitiktinai užsiminiau apie tai, kad socialinės apsaugos priemones, socialines paslaugas daugeliu atveju galime derinti su sveikatos apsaugos priemonėmis, ypač kai kalbame apie pagyvenusius žmones.

Neatsitiktinai užsiminiau apie tai, kad kada nors, galbūt nelabai tolimoje perspektyvoje, galėsime kalbėti apie šitų ministerijų sujungimą. Ką, beje, tiek medikų, tiek socialinės apsaugos sektoriaus atstovai priėmė labai palankiai. Kalbėjome apie sveikatos apsaugos įstaigų tinklo optimizavimą, bet jokiu būdu ne karpant darbo vietas, o tiesiog perskirstant atsakomybes ir kuriant tam tikras donorines ligonines, kurios atskiruose regionuose galėtų prisiimti iniciatyvą ir imtis tam tikrų priemonių sveikatos apsaugos paslaugų kokybei gerinti. Tai iš pat pradžių buvo pateikta šiek tiek neteisingu kampu, ir, ko gero, dėl tos priežasties šita reforma užstrigo. Manau, mes galėtume eiti kitu keliu ir šitą reformą tęsti toliau.

Kalbėjome apie švietimo situaciją, kuri nėra šiuo metu gera, tiksliau, ji yra labai netolygi, kadangi daugeliu atvejų mokyklos vienose Lietuvos vietose turi vienokią mokymosi arba mokymo kokybę, kitose vietose – visiškai kitokią, todėl suteikia vaikams kur kas geresnes galimybes po to mokytis aukštosiose mokyklose – taip neturėtų būti.

Kalbėjome apie finansų situaciją, ir iš tikrųjų man dar, matyt, teks įdėti tam tikrų pastangų pasiekti, kad vis dėlto Finansų ministerija neįsivaizduotų esanti tik buhalterinė institucija, kuri suveda pajamas ir išlaidas. Tai nebūtų suderinama su tikslu siekti gerovės valstybės ir ypač siekti efektyvios socialinės politikos. Todėl mes aptarėme eilę priemonių, kaip galima padidinti biudžeto pajamas ne visais atvejais, kalbant tik apie naujus mokesčius, nes tai yra skausminga tema. Bet kalbama ir apie tai, kad tai yra lengvatos, kartais visiškai nepagrįstos, kaip antai skirtingi mokesčio tarifai pajamoms, kurios gaunamos iš skirtingų šaltinių.

Taip kad vyko čia pokalbiai, kurie nebuvo lengvi ministrams. Ko gero, vienas iš paskutiniųjų apsilankė aplinkos ministras, ir jis gavo pageidavimą iš mano pusės, kad netaptų nejučiomis miškų kirtimo ministru. Man atrodo, tą žinią jis labai gerai suprato.

– Prezidente, užsiminėte apie mokesčius. Kalbama apie du mokesčius: automobilių ir nekilnojamojo turto, bet niekas negali pasakyti, nei kokie jie bus, nei kam juos teks mokėti. Ekonomistai sako, kad bus daugiau chaoso, jeigu juos įves nuo sausio 1 d., negu naudos. Ką pats manote apie tuos mokesčius? Ar jie galėtų atsirasti nuo sausio 1 d.?

– Mes turėtume kalbėti apie tai, ar įvedame mokestį tam, kad dar didesnę dalį savo pajamų žmonės sumokėtų į biudžetą, nežinodami, ką iš to gaus, ar įvedame mokesčius kažkokiais kilnesniais tikslais, vardan aplinkos apsaugos, ir panašiai.

Automobilių mokestis, kuris yra priklausomas nuo anglies dioksido emisijos, daugelyje Europos valstybių egzistuoja, tačiau jau ne kartą esu sakęs, kad šiandien paimti mokiniškai, vadovėliškai ir pamėginti perkelti tuos automobilio mokesčius, kurie egzistuoja Vakaruose, į Lietuvos dirvą būtų ne tiktai socialiai nejautru, bet tiesiog pavojinga, kadangi turbūt didžiausią mokesčių naštą sumokėtų tie žmonės, kurie važiuoja blogiausiais automobiliais, ir ne dėl to, kad yra, atsiprašau, mazochistai, o dėl to, kad neturi pakankamai pajamų. Dėl tos priežasties automobilių mokestį su ekologiniu komponentu reikėtų įvedinėti, bet turbūt reikėtų pradėti nuo prabangos apmokestinimo, variklio darbinio tūrio apmokestinimo su labai nedideliu aplinkosaugos elementu, tai yra anglies dioksido išmetimo. Kartais kai kuriose valstybėse net trys elementai yra apmokestinami ir sudedami į tą 100 proc. automobilio mokestį, ir turi skirtingas proporcijas tie skirtingi elementai, tai jau technikos dalykai.

Bet noriu pasakyti patį principinį dalyką. Mokestis iš principo galėtų egzistuoti, bet jis turi būti socialiai jautrus, adekvatus dabartinei mūsų pajamų situacijai ir neerzinti visuomenės lygioje vietoje. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie visuotinį nekilnojamojo turto mokestį.

– Dar vienas didelis konfliktas šiuo metu visuomenėje – dėl istorinės atminties įamžinimo. Jūs pažadėjote netgi Prezidentūros sienas šioms diskusijoms, bet diskusijos gali niekada nesibaigti. O ką daryti šiandien? Ar jūs elgtumėtės taip, kaip elgiasi Remigijus Šimašius?

– Nesielgčiau taip, kaip elgiasi R. Šimašius, nes įsivaizduokime, kad yra kiti merai – pavadinkime juos Jonaičiu, Petraičiu ir Antanaičiu – kitose Lietuvos vietovėse, kurie turi dar visiškai kitokį požiūrį į K. Škirpą, Generolą Vėtrą ir kitus mūsų istorinius asmenis. Tai ką dabar reiškia? Vienoje vietoje mes keiksnosime, nukabinsime lentas, kitose vietose tas lentas turėsime.

Manau, istorinė atmintis yra pernelyg svarbus dalykas, kad galėtų tapti tokių savivaldybių rietenų objektu. Ko gero, iš tos reakcijos, kurią šitas sprendimas sukėlė visuomenėje, galima ir padaryti išvadą, kad tai yra ir buvo nesavalaikis, neišmintingai apgalvotas sprendimas. Ką gi, darbas padarytas, dabar reikia galvoti, o kaip vis dėlto šitą sriubą išsrėbti.

Mūsų pasiūlymas yra nustatyti ne rekomendacijas kiekvienai istorinei lentelei, o bendrąsias gaires, kas iš tikrųjų yra vertintina ir kas smerktina, kalbant apie istorinius Lietuvos asmenis. Nes šitaip mes galime nusifantazuoti ir iki to, kad pradėsime kvestionuoti Vinco Kudirkos veiklą ir kai kuriuos jo rašinius.

– Prezidente, kadangi trečiadienį išvykstate į Vokietiją, kur susitiksite su kanclere, rugsėjo pradžioje Varšuvoje matysite JAV prezidentą, ar yra svarstomos bent teorinės galimybės apie susitikimą su Rusijos prezidentu arba bent pokalbis telefonu?

– Atsakyčiau klausimu į klausimą. O apie ką būtų galima kalbėti šiuo metu su ponu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu? Iš esmės kol turime tokią situaciją Ukrainoje, kol turime tolesnį įtampos eskalavimo procesą visame regione, kalbėti tiesiog diplomatinius malonybinius žodelius nematau pagrindo, svarbiausia neturiu tam moralinės teisės, nes džiaugtis nėra kuo. Įtampa yra jaučiama visame regione, ir, savaime suprantama, kad net ir Europos Sąjunga tam tikru mastu yra suskilusi požiūriu į Rusiją. Bet kas jau kas, o mes, būdami šalia sienos, puikiai suvokiame tikrąjį pavojų, tikrąsias rizikas, ir šiandien nei juokams, nei diplomatiniams malonių žodelių apsikeitimams nėra vietos.

Kita vertus, ne kartą esu tai teigęs, kad tikrai mes neprovokuojame konfliktų, nelaidome grėsmingų žodžių, grėsmingos terminologijos vienas kito atžvilgiu, kalbame kaip civilizuoti valstybių vadovai. Bet pirmiausia, norint apie kažką konkrečiai kalbėti, reikia turėti kalbos objektą. Šiandien turiu daugybę pretekstų kalbėtis, diskutuoti, derėtis su kitų valstybių vadovais ir tą jau įrodžiau praktiniu pavyzdžiu.

Pirmieji du užsienio vizitai buvo labai pavykę – ir į Lenkiją, ir į Latviją. Tikiu, kad toks bus ir mano rytojaus vizitas į Vokietiją. Bet ten visur mes turime tikrai išsamų, turiningą kalbos ir diskusijų objektą. Šiuo atveju tokio objekto aš nematau.

Dienos tema. Nausėda apie ramybę dėl Vyriausybės: ramiai galime būti tik kapinėse – šiuo atveju manau, kad ramus negali būti niekas