Lietuvoje

2020.02.16 09:42

Vienas iš tų, be kurių neturėtume Vasario 16-osios: kuo svarbus buvo Stepono Kairio balsas

Valdas Selenis, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2020.02.16 09:42

1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys atsiminimuose pabrėžė 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusios Lietuvių konferencijos svarbą, jis siūlė ir reikalavo, kad konferencija nutartų kovoti už laisvos demokratinės Lietuvos atkūrimą: „Pasiūlęs Vilniaus konferencijai paminėtą nutarimą, jaučiaus ypatingai įpareigotas žiūrėti, kad Lietuvos Taryba savo veikloje neiškryptų.“

Demokratiškos Lietuvos valstybės imperatyvą S. Kairys kėlė nuo pat savo politinės veiklos pradžios. Kokie buvo svarbiausi istoriniai momentai, kuriais S. Kairio balsas, reikalaujantis nepriklausomos demokratinės valstybės, turėjo lemiamą įtaką? Pamėginkime juos aptarti nuosekliai chronologine tvarka iki pat 1918 m. liepos 11 d., kai jis nutraukė santykius su Lietuvių konferencijos nutarimus sulaužiusia Lietuvos Taryba.

Pirmasis postūmis link nepriklausomos, nors ir laisvai „susifederavusios“ su Lenkija bei kitomis tautomis demokratinės Lietuvos Respublikos idealo buvo užfiksuotas 1896 m. įkurtos Lietuvos socialdemokratų partijos programoje „minimum“, kurią pristatė Vladas Sirutavičius. Pirmasis S. Kairio parengtas viešas atsišaukimas „Lietuviai ir lietuvaitės“, kuriame aiškinama, kad socialdemokratai siekia sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, išplatintas 1900 metais.

Studijuodamas Peterburgo technologijos institute, S. Kairys pasinėrė į visuomeninę ir politinę veiklą. Tuo metu vyko Rusijos ir Japonijos karas. 1904 m. vasario 2 d. S. Kairys Peterburge parašė atsišaukimą „Draugams“. Nupasakojęs engėjišką carinės valdžios politiką, skatino džiaugtis jos nesėkmėmis kare su Japonija ir, iš visos širdies palinkėjęs japonams pasisekimo kare su Rusijos imperija, užbaigė šūkiu: „Teprasmenga caro valdžia! Tegyvuoja Lietuviška Demokratiška Respublika!“

Prisidengęs Dėdės slapyvardžiu, S. Kairys išleido tris knygeles apie Japoniją, nes tautiečiai troško sužinoti, kaip gyvena Rusijos imperiją įveikti sugebėjusi tauta. Japonai įvertino S. Kairio drąsą ir 2010 m. išleistos publicistės Kumiko Hirano knygos „Sakano ueno Japonija“ („Japonija ant kalvos“) dėka jis tapo vieninteliu Japonijoje žinomu Lietuvos Vasario 16-osios Akto signataru.

S. Kairio aktyvi veikla Peterburge ir Lietuvoje buvo įvertinta ir jis kaip socialdemokratų atstovas buvo pakviestas pirmininkauti pirmajam ir pačiam audringiausiam Didžiojo Vilniaus Seimo posėdžiui. Antrojo posėdžio metu S. Kairys pasiūlė Seimo rezoliucijos projektą. Jis kvietė rengtis kovai su caro valdžia dėl autonomijos išvien su visomis Rusijos imperijos tautomis. Imtis net ginkluotos kovos. Taip pirminis Jono Basanavičiaus sumanyto lietuvių suvažiavimo, kaip mokslui propaguoti skirtos konferencijos, formatas buvo pakeistas į politinius reikalavimus keliantį renginį.

Egidijaus Motiekos nuomone, demokratų apdairumo dėka Andriaus Bulotos pasiūlytas nuosaikus Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas S. Kairys, todėl galima buvo tikėtis, kad kraštutinės politinės nuostatos bus suderintos. Be to, būtent Didžiajame Vilniaus Seime išryškėjo Antano Smetonos ir S. Kairio, dešiniųjų ir kairiųjų politikų, idėjinė ašis, aiškiai juntama ir tolesnėse politinėse diskusijose, ir Lietuvos Tarybos veikloje.

Bene pirmą ir paskutinį kartą S. Kairys svarstė galimybę Lietuvai likti Rusijos valstybės sudėtyje 1907 m. gegužės 13 d. Londone, Anglijoje, vykusiame Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suvažiavime. Jį pradėjęs S. Kairys kritikavo bolševikų ir menševikų frakcijų tarpusavio kovą ir pažymėjo, kad, pertvarkant imperiją į demokratinę respubliką, Lietuva galėtų būti demokratinės federacinės respublikos dalimi. S. Kairys kvietė delegatus pasisakyti dėl Rusijos imperijos tautų ateities. Tačiau šis klausimas nebuvo svarstomas, tada Lietuvos socialdemokratai nutarė siekti atskiros demokratinės Lietuvos Respublikos.

S. Kairys su bendraminčiais kairiųjų pažiūrų žmonėmis 1915 m. gegužę įkūrė Lietuvos draugiją nukentėjusiems nuo karo teikti teisių ir agronomijos pagalbą, sutrumpintai – Agronomijos ir teisių draugiją. Be S. Kairio, draugijos steigėjai buvo Jurgis Čiurlys, Augustinas Janulaitis, Viktoras Ruokis ir Jonas Vileišis. Organizacija palaikė ryšį su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Politiniams reikalams svarstyti susirinkdavo skirtingų politinių pažiūrų penketukas iš abiejų draugijų: socialdemokratas S. Kairys, nepartinis Petras Klimas, demokratas A. Smetona, krikščionis demokratas kunigas Juozas Stankevičius ir demokratas Jurgis Šaulys. Kartais prisijungdavo ir J. Basanavičius.

1915 m. gegužės 31 d. Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti susirinkime, kuriame dalyvavo A. Smetona, J. Basanavičius, Andrius Domaševičius, Adomas Rimša ir A. Janulaitis, S. Kairys pasiūlė ištirti, kiek ir kurių gyvulių vokiečiai rekvizavo. Pasiūlymas buvo priimtas. Draugija bendradarbiavo su analogiška baltarusių organizacija. Liepos 2 d. jungtiniame lietuvių ir baltarusių draugijų nukentėjusiems nuo karo šelpti posėdyje Ivanas Luckevičius atkreipė dėmesį, kad Vilniuje santykiai tarp tautų nenormalūs, nes nė vienas lenkų laikraštis neišspausdino informacijos apie baltarusių draugijos veiklą. S. Kairys pridūrė: ir apie lietuvių.

Posėdžio pirmininkas Pavelas Konča apsiėmė išsiaiškinti priežastis. Tų pačių metų lapkričio 23 d. S. Kairys kartu su lenkų, baltarusių ir žydų atstovais dalyvavo Vilniaus miesto valdybos Maisto komisijos, besirūpinančios paskirstyti maistą skurstantiems gyventojams, posėdyje. Gruodžio mėn. Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti sudarė švietimo komisiją, pavadintą „Ryto“ draugija, į kurią įėjo įvairių pažiūrų žmonės: be S. Kairio, Mykolas Biržiška, A. Janulaitis, Juozapas Kukta, Aleksandras Stulginskis ir Jokūbas Šernas. Draugija rūpinosi Vilniaus miesto mokyklomis.

1916 m. gegužę S. Kairys kartu su A. Smetona ir J. Šauliu vyko į Šveicariją, Lozaną, dalyvauti Pavergtų tautų kongrese, kuris buvo organizuotas vokiečių agentų, norėjusių išgauti palankius nutarimus Rusijos Vakarams aneksuoti. Lietuvių delegatai pasinaudojo proga ir visam pasauliui paskelbė, kad lietuviai nori būti nepriklausomi, nesusieti jokiais ryšiais su kitomis valstybėmis.

1917 m. rugpjūčio 2 d. S. Kairys organizacinio komiteto lietuvių suvažiavimui (konferencijai) organizuoti posėdyje pristatė pamatinį klausimą: kokius nustatyti siekimus. Pamatinio siekimo – Lietuvos nepriklausomybės – jis laikėsi be jokių išlygų iki pat 1918 m. vasario 16 d. ir teigė, kad jeigu Rusijoje demokratinė valdžia išliktų, Lietuva galėtų susilaukti geresnių laikų, tačiau jis nematąs naudos susidėti su Rusija, nes revoliucija ten neis „socialistiniu krypsniu“.

Bet kokiu atveju Lietuvai teks susidurti su Rusijos imperializmu. Tą patį, anot S. Kairio, galima pasakyti ir apie Vokietiją, kuriai rūpėjo Lietuvą tik aneksuoti ir kolonizuoti, todėl šaliai gali būti naudingas tik „liuosas susiderėjimas“, o susidėjimas su Vokietija yra nepageidaujamas – tai galėtų įvykti tik prievarta. S. Kairys pabrėžė, kad orientacija gali būti tik viena: „Nepriklausoma demokratinė Lietuva“. Vokietija negali laimėti, karo ir taikos sąlygų ji nediktuos, todėl tą lozungą reikią „statyti be apkarpymo“.

Organizaciniam komitetui svarstant rezoliuciją dėl Lietuvių konferencijos, S. Kairys akcentavo kryptį į Vakarus, siūlė vietoj „lietuvių tautos“ vartoti žodį „Lietuva“, sakinyje dėl „tautinės politikos motyvų“ išmesti žodį „tautinės“. S. Kairys taip pat stebėjosi, kad taip lengvai sutinkama su vokiečių pasiūlytu konferencijos dalyvių kooptacijos principu, ir pasiūlė platesnius rinkimus, kad žmonės „ant vietos galėtų dalyvauti ir tarti savo žodį“.

Vokiečių akyse tokia konferencija būtų reikšmingesnė. Kandidatus paskiria ne Vilnius, o patys žmonės vietoje. Taip būtų užkirstas kelias netikusiam Oberosto šeimininkavimui Lietuvoje. Pasiūlymas buvo priimtas. Dar kitą dieną komiteto posėdyje S. Kairys atkreipė dėmesį, kad kviesti į konferenciją vien lietuvius yra kenksmingas ir nenaudingas principas, nes ir pačiam Vilniuje nemažai yra žmonių ne lietuvių, kurie užjaučia Lietuvą.

Lietuvos Taryboje S. Kairys kartu su A. Stulginskiu ir J. Vileišiu sudarė komisiją „susižinojimui“ su Lietuvos tautinėmis mažumomis. Atsiminimuose S. Kairys rašė, kad „nepriklausomoji Lietuva, 1922 metų konstitucijoj dėdama sugyvenimo pagrindus ir su tautinėmis Lietuvos mažumomis, nepaklausė garsaus pastoriaus Stoekerio, pamokslų sakytojo prie kaizerio Wilhelmo II rūmų, ir suteikė Lietuvos žydams plačią kultūrinę autonomiją. Tuos konstitucijos dėsnius nuoširdžiai rėmė ir valstiečiai liaudininkai, dėdamies varpininkų palikuonimis.“

S. Kairys pirmininkavo pirmajam Lietuvių konferencijos posėdžiui 1917 m. rugsėjo

18 d. Lietuvių konferencijoje S. Kairys buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir pagal balsus buvo dešimtas: gavo 154 balsus, prieš – 49 (tik vienu daugiau už A. Stulginskį). S. Kairys nebuvo patenkintas, kad į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti net šeši kunigai, jo manymu, jie nebuvo pasirengę tokiam darbui. Justinas Staugaitis, taip pat būsimasis Vasario 16-osios Akto signataras, atsiminimuose minėjo, kad kunigai prieštarauti S. Kairiui mėgino, bet jie „reagavo nevykusiai“. J. Staugaitis konstatavo: „Kairio hipnozė pasiekė savo tikslą.“ Galima pridurti, kad reikšmės turėjo ir patirtis vadovaujant ne tik savo partijos posėdžiams.

Lietuvos Tarybos pirmasis vicepirmininkas S. Kairys pirmininkavo Tarybai II sesijos 1917 m. spalio 7 d. posėdžiui. Gruodžio 8 d. III sesijos septintajame posėdyje svarstant būsimos valstybės valdymo formą, S. Kairys pasiūlė atidėti šį klausimą, esą monarchiją užsitraukti pavojinga, su ja gali ateiti demokratijai priešinga sistema, todėl vienintelė tinkama forma – tai respublika. 1918 m. sausio 8 d. IV sesijos antrajame posėdyje svarstant 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijos skelbimo klausimą, S. Kairys pareiškė, kad reikia tą rezoliuciją skelbti, bet, pridėjus, kad artimiausias uždavinys – tai Steigiamojo Seimo sušaukimas. S. Kairys siūlė papildyti Tarybą mažumų atstovais ir reikalauti atiduoti valdžią į Lietuvos Tarybos rankas.

1918 m. sausio 26 d. V sesijos antrajame posėdyje S. Kairio, J. Vileišio ir Stanislovo Narutavičiaus pasiūlyta nepriklausomybės skelbimo „formula“ buvo tokia: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17–22 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga, kiek galima greičiau, sušaukti Steigiamasis seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas.“

Už S. Kairio formuluotę, kurią raštu išdėstė J. Vileišis, balsavo trys Tarybos nariai: S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis, jie iš jos ir pasitraukė. Prieš balsavo, t. y. tuo pačiu pasirinko laikytis 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijos, J. Basanavičius, A. Smetona, Alfonsas Petrulis, Donatas Malinauskas, J. Šernas ir J. Šaulys, kiti vienuolika narių susilaikė.

1933 m. „Socialdemokrato“ laikraštyje S. Kairys prisiminė: „Tarybos dauguma nesutiko su opozicijos pasiūlymu“ (atiduoti Steigiamajam Seimui spręsti Lietuvos santykių klausimą su Vokietija) ir „tuomet S. Narutavičius, J. Vileišis, M. Biržiška ir aš sausio 26 dienos vakarą pareiškėm Tarybos daugumai, kad jos posėdžius apleidžiame. Sausio 28 dieną tuo pačiu reikalu įteikiau Tarybai savo vardu motyvuotą pareiškimą.

Opozicijos pasitraukimas sudarė Taryboje svyruojančios nuotaikos. Po to konflikto, kiek man žinoma, buvo ne kartą kelta ir svarstyta mintis, ar nebūtų geriau skaityti išėjusius narius nesamais. Bet ta mintis atmesta. Turbūt ir tarp daugumos vis labiau pradėjo reikštis nerimo dėl pasižadėtų „amžinų ryšių su Vokietija“ ir aiškiai tirpo pilietinis jos drąsumas. Tuo tarpu pasitraukusi opozicija, jausdamos paėmusi teisingą taktikos kryptį, laikėsi vieningai, tvirtai, su labai gera nuotaika.“

Siekiant nepriklausomos Lietuvos pripažinimo, Lietuvai pravertė S. Kairio užmegzti ryšiai su vokiečių socialdemokratais: „Neleidžiant okupantų cenzūrai skelbti nepriklausomybę Vilniaus laikraščiuose, teko panaudoti santykius su vokiečių s-d. ir per juos paskelbti 16-ojo vasario nutarimą Berlyno laikraščiuose.“

Lietuvos Tarybos kairįjį „sparną“ S. Kairys vaizdavo lyg atlantą, ant savo pečių laikantį demokratinės nepriklausomos valstybės viziją: „Visas laikotarpis nuo lapkričio 1917 metų iki 1918 metų vasario 16-os dienos buvo Tarybos narių daugumai sunkių moralių imtynių metas. Bet bene daugiausia turėjo pakelti Tarybos opozicija...“

1955 m. Vasario 16-osios minėjime Niujorko lietuviams S. Kairys kalbėjo: „Vasario 16-osios Aktas buvo tautos valios pareiškimas, kad ji ryžtasi gyventi laisva. Aktą paskelbus, nepriklausomybę reikėjo iškovoti ir ją sau patikrinti. Atsipalaidavus nuo Lietuvą vergusios carų Rusijos, reikėjo gintis nuo kaizerinės Vokietijos, kad Lietuva nepataptų Vokietijos kolonija.“ Į „Keleivio“ korespondento klausimą, kas buvo Vasario 16-osios Akto teksto autorius, S. Kairys atsakė :„Kad ne tiek jau buvo sunku surašyti akto teksto projektą, kiek paveikti Tarybos narių daugumą, kad ryžtųsi skelbti „svarią“ nepriklausomybę ir dėl to teko S. Kairiui gal daugiau ginčytis, kaip kam kitam.“

1918 m. sausio 28 d. vakare Lietuvos Tarybai įteiktame pareiškime paaiškindamas pasitraukimo iš Tarybos motyvus, S. Kairys rašo: „Lietuvos konferencija Vilniuje, sudaryta nedemokratiniu būdu, galėjo pareikšti Lietuvos politiškos ateities klausime vien tokius siekimus, kurie neabejojamai yra bendri visai lietuvių tautai, palikus tarti visus kitus klausimus Steigiamajam Lietuvos Seimui, kas jos ir buvo padaryta konferencijos rezoliucijoj, pareiškusiais reikalą sudaryti nepriklausomą, demokratiškais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Lietuvių konferencija Vilniuje, parinkdama Lietuvos Tarybą, įgaliojo ją dirbti vien prirengiamąjį darbą rezoliucijos nustatytomis ribomis, nedarant nieko tokio, kas paveržtų Steigiamojo Seimo kompetenciją, nekeliant net iniciatyvos formoje nė vieno klausimo, kuris savo turiniu būtų priešingas pamatiniam mūsų krašto siekimui sudaryti nepriklausomą, demokratišką Lietuvą ir galėtų pakenkti savitam jos plėtojimui.“

1918 m. kovo 19 d. VII sesijos antrajame posėdyje svarstant, kokios „formulos“ pagrindu reikalauti Lietuvos pripažinimo Berlyne, S. Kairys priminė, kad Tarybai „reikia išlaikyti švariai lozungus Lietuvos nepriklausomybės. Atsistoję ant pamato 11 gruodžio nutarimo, mes nustosime garbės. Reiktų stengtis susisiekti su savo visuomene ir dėl to galvoti apie sušaukimą seimo ar bent konferencijos. Dabar imti ant savęs atsakomybę mes 20 žmonių negalime. Konferencija nutarė, kad jei bus duota nepriklausomybė, tai tada sueiti į sutartis, bet dabar reikalaujama pirma sueiti į sutartis, o paskui žadama nepriklausomybė. Stovėjimas ant to pamato kaip ir 16 vasario – duotų tik pozityvinius rezultatus.“

Vėliau, jau eidamas tiekimo ir maitinimo ministro pareigas ketvirtosios Vyriausybės ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus kabinete, S. Kairys prisiminė neramius Lietuvos Tarybos posėdžius. Kai svarstant įstatymo projektą žemės naudojimo santykiams atvaduotose nuo bolševikų rytų srityse reguliuoti iškilo klausimas – palikti ar išmesti žodžius „komunistų partijos nariai“, ministras S. Kairys pareiškė, kad reikia vertinti žmogų ne pagal užimamą vietą, bet pagal įsitikinimus, jo darbų esmę, nes, kitaip manant, reiktų „patraukti tieson“ ir tuos žmones, kurie pasirašė konvencijas su vokiečiais.

Lemtingąją 1918 m. liepos 11 d. IX sesijos penktajame posėdyje S. Kairys pareiškė: „Buvo angažuojama vokiečių valdžia, kad pripažintų mums nepriklausomybę ir jos turinį realizuotų. Pažadėjimu konvencijų manėme vokiečius apgausią, ir jis virs palankion mums pusėn. Žinome, kaip tai nepasisekė.“

Toliau jis aiškino, kad Taryba klysta ir antrą kartą kviesdama Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi, pažymi, kad jeigu ne Lietuvių konferencijos rezoliucijos, Taryba jokios reikšmės neturėtų, reikia „susirišti su kraštu“ ir šaukti antrą konferenciją, dėl kurios sušaukimo net nedėta pastangų. Prie protokolo Nr. 95 S. Kairys su J. Vileišiu, S. Narutavičiumi ir M. Biržiška pridėjo pareiškimą: „Kadangi Lietuvos Tarybos didžiuma, krenpuodama Lietuvos Steigiamojo Seimo teises, yra trylika balsų iš 20-ies nutarusi Lietuvos valdymo formą ir net nusprendusi pakviesti karalių, mes, neišstodami iš Tarybos, skaitome tą trylikos ypatų nustojusiais Lietuvos konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo m [ėn.] 18–22 dien. duotų įgaliojimų.“

J. Šauliui ir J. Šernui į liepos 13 d. laišką S. Kairys atsakė, kad Lietuvos Tarybos nariu jį išrinko Lietuvių konferencija Vilniuje ir tik ji tegalinti atimti Tarybos nario teises. Lietuvos Taryba turi teisę pašalinti jį iš posėdžių, jei turi tam priežasčių, bet tokių ji neturinti. J. Šaulį ir J. Šerną už forsuotą Viurtembergo hercogo Vilhelmo fon Uracho kvietimą Lietuvos karaliumi S. Kairys laikė Steigiamojo Seimo teisių uzurpatoriais, sulaužiusiais iš Konferencijos gautus įgaliojimus ir tuo pačiu nebetekusiais Lietuvos Tarybos narių teisių. S. Kairys pažymėjo, kad ką nutarė likę vienuolika tarybos narių po to, jam nėra svarbu žinoti.

1960 m. S. Kairys pranašiškai svarstė, kad „Lietuvos ateitį tuomet lėmė ne Vasario 16-osios Aktas, bet tautos ryžtas atgauti politinę laisvę. /.../ Vasario 16-osios Aktas ir jį sekę įvykiai yra mums pamokymas ateičiai. Kaip besivystytų pasauliniai įvykiai, bet už savo laisvę kovojanti tauta yra pirmutinė jos laimėjimo garantija (laidas). Turime visiško pagrindo tikėti, kad ir dabartinė okupacija, svetimu ir despotišku režimu žymėta, yra laikinė. Tačiau, kaip praeityje, taip ir ateityje, vėl esant palankioms sąlygoms Vakaruose ar pačioj Sovietijoje, lems mūsų ateitį pati tauta.“

Pabaigai, ieškant apibendrinimo, geriausiai apibūdinančio S. Kairio santykį su 1918 m. Vasario 16-ąja, pasitelksime vieną diskutuotiną mintį. Modernios Lietuvos teisės istorijos tyrinėtojas Mindaugas Maksimaitis vadina S. Kairį socialdemokratu, kuris buvo bene kairiausias iš visų Tarybos radikalų. Derėtų patikslinti: S. Kairys buvo ne tik tikriausias socialdemokratas, bet kartu ir vienas demokratiškiausių valstybininkų iš visų Tarybos narių. Radikalus tik ten, kur tai yra būtina. Visi Lietuvos Tarybos nariai yra svarbūs Lietuvos istorijos dalyviai ir kūrėjai, tačiau jis buvo vienas iš tų, be kurių neturėtume Vasario 16-osios.

Valdo Selenio tekstas publikuotas 28-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.