Mane augino gatvė, o gatvėje labai daug narkotikų, todėl visada reikia žmonių, kurie juos platintų, – pardavinėdamas kvaišalus jausdavausi šaunus, o dar gaudavau pinigų – atrodė, kad atradau tikro gyvenimo formulę, sako devynerius metus narkotikus vartojęs Vytautas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas).
Antras šansas – tai LRT.lt istorijos apie žmones, gyvenimo negailestingai nublokštus, bet pakilusius antrajai galimybei. Norite papasakoti savo istoriją? Dalinkitės ja el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt.
Vytautas pasakoja, kad jau būdamas 12 metų atsidūrė gatvėje, o sulaukęs 17 jau vartojo ir platino narkotikus. Neilgai trukus vaikinas atsidūrė pataisos namuose, kur, kaip sako pats, gyvenimas klesti, o narkotikų verslas – globalus. Apie gyvenimą gatvėje, narkotikų platinimo sistemą, priklausomybę nuo kvaišalų ir išgyvenimus kalinimo įstaigoje Vytautas kalbasi su LRT.lt portalu.
Šiuo metu Vytautas dirba padavėju salotų bare „Mano guru“ ir daugiau nei pusantrų metų nevartoja narkotikų. „Mano guru“ – socialinis verslas, įgyvendinantis asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo vietų ir priklausomų, baigusių reabilitacijos programas, integraciją į visuomenės gyvenimą ir darbo rinką.
Vytautas užaugo Šnipiškėse, kaip pasakoja pats, šiame rajone yra kelios žmonių grupės: vienos šeimos gyvena geriau, šių šeimų tėvai saugo savo vaikus nuo blogos įtakos, stebi, su kuo jie bendrauja, o kiti gyvena daug paprasčiau. Pastarajai grupei priklausė ir Vytauto šeima. Kadangi jo tėvai daug dirbdavo, sūnui likdavo mažai laiko, todėl šis pasuko kitu keliu – į gatvę.
„Aš buvau tas vaikas, nuo kurio tėvai saugodavo savo vaikus“, – liūdnai šypsodamasis prisimena Vytautas.
Būdamas 12 metų atsidūrė gatvėje
Vaikino posūkis į gatvę prasidėjo, kai jam buvo 12 metų. Nors kaip vieną tokio elgesio priežasčių jis išskiria tėvų dėmesio trūkumą, jų nekaltina: „Nėra kaltų – tiesiog taip nutiko. Tėvai šiek tiek prisiima atsakomybės, kol augu, kol esu mažas, tačiau vėliau atsakomybę prisiimu aš pats.“
Labai pavojinga, kai žmogus grįžta iš kalinimo įstaigos, nes jis jau buvo ten, kuo jį anksčiau gąsdindavo. Išėję į laisvę žmonės pasiryžę daryti rimtesnius dalykus – jie nebijo.
Kaip kitą priežastį, kodėl pasuko į gatvę, Vytautas įvardija užimtumo trūkumą. Kai buvo vaikas, tėvai jį nusiuntė papildomai mokytis anglų kalbos, tačiau tada Vytautas norėjo lankyti boksą, kaip sako pats, jam reikėjo vietos, kurioje būtų galėjęs išlieti energiją, tačiau tėvai į vaiko norus neatsižvelgė. Nedaug dėmesio iš tėvų ir daugybė laisvo laiko leido vaikui plėsti pažinčių ratą gatvėje.
„Nebuvo padaryta jokių prevencijų iš tėvų pusės. Jie bandė, bet ne taip, kaip turėtų. Nežinau, ką jie darydavo blogai, bet kažką padarė ne taip. Pradėjau rinkti pačius blogiausius žmones, pradėjome išgėrinėti, o mano galvoje buvo sukurtas toks įvaizdis, kad blogiečiai yra kieti“, – prisimena jis.
Įsitraukė į narkotikų platinimo sistemą
Būdamas 17 metų Vytautas pradėjo vartoti ir platinti narkotikus. 17 metų – palyginti ne taip ir anksti, kalba jis: „Žinau žmonių, kurie pradėjo leistis narkotikus nuo 11 metų. Įsivaizduokite, amfetaminą nuo 11 metų! Tai jau labai rimta.“ Vis dėlto mane augino gatvė, pripažįsta jis, o jei į gatvę ateini švarus ir naivus, ji tave išnaudos, tikina Vytautas.
„Gatvėje yra labai daug narkotikų. Reikia, kad kas nors juos pardavinėtų. Tos rankos reikalingos visada. Tokia veikla yra baudžiama, žmonės nenori to daryti, dėl to gatvėje buvo sudarytas toks įvaizdis, kad narkotikai yra šaunu.
Man tekdavo juos pardavinėti, tada jausdavau, kad žmogus nuo manęs priklausomas, kad galiu patampyti jį už siūlų, manipuliuoti juo, – toks valdžios jausmas. O prie viso to kietumo dar turėjau pinigų. Atrodė, kad atradau tą gyvenimo formulę“, – prisiminimais dalijasi Vytautas.
Narkomanai labai išradingi – jei su ta motyvacija ir užsidegimu juos nukreiptume kita linkme, jie labai daug pasiektų.
Klausiu, kaip naujokus įtraukia į narkotikų platinimo sistemą. Vytautas patikina, kad tai labai paprasta, niekas nesistengia kaip nors įtraukti – tu pats to užsimanai. Būdamas gatvėje nori pritapti prie kitų, todėl atrodo, kad yra dvi išeitys – arba vartoti pačiam, arba turėti narkotikų ir juos platinti. Nors tokia mintis ir įtraukia, tam tikra prasme aplinkiniai susuka galvą – niekas nepasako visų tokios veiklos padarinių ir pavojų, kitaip pasiryžusių platinti liktų vienetai, svarsto vaikinas.
Nešvariems darbams pasitelkia silpniausius
Perpratęs narkotikų platinimo sistemą Vytautas pats pradėjo manipuliuoti – tam, kad galėtų toliau vartoti, reikėjo plėsti struktūrą, todėl vaikinas pradėjo ieškoti kitų, kurie jam platintų narkotikus. Per dieną narkotikams jis galėdavo išleisti ir 200 eurų.
„Supratau, kad dviese dvigubai padidinsime pajamas. Prasideda šešėlinis marketingas. Pastebėjau, kad narkomanai labai išradingi: jei su ta motyvacija ir užsidegimu juos nukreiptume kita linkme, jie labai daug pasiektų. Tačiau narkotikų srityje jie taip pat labai šauniai tvarkosi“, – ironizuoja Vytautas.
Gatvėje narkotikų platintojai pasitelkia ir psichologinių triukų: jei mato, kad pirkėjas pasiryžęs gauti prastesnės kokybės narkotikų, juos vis vien parduoda už didesnę pinigų sumą. Į narkotikus įmaišę gliukozės ar kitų medžiagų platintojai padvigubina narkotikų kiekį ir taip apgaudami pirkėją gauna daugiau pinigų.
Kita sistemos dalis – prekyba tabore, kur psichotropines medžiagas pardavinėja ne patys platintojai, o nuo narkotikų priklausomi žmonės. Tokie žmonės būna įkalinti šioje situacijoje – jie patys serga ir yra priklausomi, todėl juos lengva išnaudoti nešvariems darbams. Tokį žmogų policija pagauna, o tikrasis problemos židinys lieka švarus, apgailestauja Vytautas.
Vaikinas sako, kad kartais tokį elgesį galima pavadinti ir išradingumu, tačiau paprastai tai – parazitavimas, šaltakraujiškumas ir ciniškas darbo atlikimas.
Narkotikų verslas už grotų – globalus
Būdamas 17-os, Vytautas pateko į pataisos namus, ten jis atliko bausmę už narkotikų platinimą. Prisimindamas laiką, praleistą kalinimo įstaigoje, vaikinas pasakoja, kad tarp pataisos namuose esančių 400 bendraminčių bus tų, kurie išmokys tokių dalykų, kurie anksčiau net nesisapnavo. Tai – nusikaltimų mokykla, sako jis.
„Pataisos namuose nebuvo tokios atmosferos, kad tave taisys, ten tu atlieki bausmę. Labai pavojinga, kai žmogus grįžta iš kalinimo įstaigos, nes jis jau buvo ten, kuo jį anksčiau gąsdindavo. Žmogus jau išmoko ten gyventi, suprato, kad nėra taip baisu. <...> Išėję į laisvę žmonės pasiryžę daryti rimtesnius dalykus. Jie nebijo“, – kalba Vytautas.
Buvau tas vaikas, nuo kurio tėvai saugodavo savo vaikus.
Pasak jo, nors pataisos namuose esi šiek tiek apribotas, gyvenimas ten vis vien verda. Vytautas išskiria, kad būtent pataisos namuose ir įgavo priklausomybę nuo narkotikų, ten jų – pilna, sako jis. Klausiu, kaip būnant pataisos namuose gauti narkotikų, juk patekimas į vidų apribotas, aplink – pareigūnai.
„Labai paprastai, – juokiasi Vytautas. – Dėl to nereikia sukti galvos. Visi, kas ten yra, žino – bet ko paklausęs ir pats sužinosi. Verslas ten globalus. Pinigai taip pat labai rimti.“
Prarastos galimybės ir kitokie santykiai su tėvais
Išėjęs iš pataisos namų Vytautas pradėjo vartoti cheminį marihuanos pakaitalą. Kadangi bausmę atliko tik metus, vaikiną paleido dvejiems metams lygtinai, po metų Vytautas vėl įkliuvo – nors tada narkotikų nebeplatino, juos vartojo pats. Įvykus teismo posėdžiui, vaikinui buvo paskirta daugiau nei dvejus metus atlikti laisvės atėmimo bausmę.
„Labai išsigandau, tuo metu daug rūkydavau, buvau toks neadekvatus, kad net atsisakiau advokato, o tai juk protu nesuvokiama. Po nuosprendžio aš 10 dienų svaiginausi iki komos“, – prisimena Vytautas.
Jis pasakoja, kad vis dėlto nusprendė padaryti viską, kad tik išvengtų bausmės: susirado advokatą, apsilankė pas psichologę, o tada išvyko į reabilitacijos centrą. Teisėjas paskyrė privalomą gydymą, o po metų Vytautas nusprendė dalyvauti ir integracijos į visuomenę programoje.
„Mano kelias dar nėra toks sunkus. Yra tokių, kad net aš netikiu, jog jie atsistos ant kojų. Sako, kad visiems yra galimybė pasikeisti, bet net aš netikiu, kad jie gali pasikeisti – antstolių skaičius nerealus net dirbančiam žmogui, o išvaizda tokia, kad kur benueisi – visiems aišku, kas tu toks. Jei didžiąją gyvenimo dalį vartojai, tai paprastai būsi neišprusęs, neišsilavinęs. Žinoma, tokie ne visi, bet tokių yra. Esi lengvokai pasmerktas“, – liūdnai šypsosi Vytautas.
Klausiu, ar Vytautas jaučia narkotikų pasekmes. Iš pradžių atsako trumpai: „Žinoma.“ Vis dėlto kiek patylėjęs priduria, kad jaučia neišnaudotas galimybes, o ir santykiai su tėvais pasikeitė.
„Kas nori turėti sūnų narkomaną?“ – juokiasi Vytautas.
Nors vaikinas nenori būti apsuptas senos savo aplinkos, su ja vis tiek susiduria – vis pastebi, kaip kuris nors pažįstamas atkrenta ir vėl pradeda vartoti. Vytautas pripažįsta, kad išgirdęs apie tokius atvejus jis vėl prisimena savo kelią ir įgauna jėgų.
