Lietuvoje

2019.05.25 07:00

Nutylėtas genocidas palietė kiekvieną romą: iš 18 vienos šeimos vaikų išgyveno tik vienas

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.05.25 07:00

Mano teta turėjo 11 vaikų – juos visus sušaudė, tik trys išliko gyvi, o teta važinėjo per kaimus, taip sugebėjo pasislėpti, todėl jos nerado, apie Antrojo pasaulinio karo metais romų tautos patirtą genocidą pasakoja Panevėžio romų bendruomenės atstovė Grafinia Jablonskaitė.

Kaip Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje sakė antropologė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytoja Aušra Simoniukštytė, prasidėjus romų registracijai paplito gandas, kad naciai nežudys dirbančių romų, todėl dalis jų stengėsi įsidarbinti, kiti – pabėgti. Vis dėlto, kalba antropologė, į koncentracijos stovyklas buvo vežami visi romai.

„Kiek man teko bendrauti su romų šeimomis, tarp jų nebuvo nė vienos, kurioje nebūtų aukų“, – apgailestauja A. Simoniukštytė.

Manoma, kad naciams okupavus Lietuvą bent trečdalis romų buvo nužudyti. Negalinčius dirbti vyresnio amžiaus senolius bei vaikus naciai dažniausiai žudė Pravieniškėse, o darbingus vežė į stovyklas Vakarų Europoje. Daliai dirbti pristatytų romų pavyko išgyventi, kiti iš Vakarų taip ir negrįžo.

Romus naciai kaltino ligų platinimu

A. Simoniukštytė pasakoja, jog kalbantis su genocidą patyrusiais romais susidarė įspūdis, kad sisteminio persekiojimo lietuviai nevykdė, todėl romai nejautė grėsmės iš lietuvių valdžios, o veiksmai, nukreipti prieš romus, prasidėjo 1941 m., Lietuvą okupavus naciams.

Kaip kalba antropologė, pačiam Adolfui Hitleriui romų klausimas nebuvo svarbiausias, labiausiai prie romų persekiojimo prisidėjo nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras, slaptosios policijos viršininkas Henrichas Himleris.

H. Himleriui buvo pavaldžios visos koncentracijos ir mirties stovyklos, jis tikėjo, kad romai kažkada buvo arijai, tačiau, bėgant laikui, tapo „maišyta rase“, todėl gyventi buvo leidžiama tik „grynakraujams“. Vis dėlto, sako A. Simoniukštytė, šis tyrimas patyrė fiasko ir tūkstančiai romų buvo išvežti į koncentracijos stovyklas.

Pasak A. Simoniukštytės, susidaro toks įspūdis, kad romai buvo persekiojami viso Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau įvardinti tikslų laikotarpį labai sunku, nes kalbinti romai negalėjo nurodyti konkrečių metų. Vis dėlto žmonių pasakojimai liudija, kad pirmosios romų šeimos buvo sušaudytos jau 1941 m., tik įžengus naciams.

„Šaltiniai nesutampa – vieni sako, kad nacių sprendimas „su krašte klajojančiais čigonais, kadangi jie yra užkrečiamų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstaigų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, elgtis kaip su žydais“ buvo priimtas 1941 m. gruodžio mėnesį, kiti mini 1942 m. sausio mėnesį“, – pasakoja Vilniaus kolegijos dėstytoja.

Aukų buvo kiekvienoje šeimoje

Anot A. Simoniukštytės, prasidėjus romų registracijai paplito gandas, kad naciai nežudys dirbančių romų, todėl dalis jų stengėsi įsidarbinti, kiti – pabėgti. Vis dėlto, sako antropologė, į koncentracijos stovyklas buvo vežami visi romai.

„Duomenų tiek mažai ir jie tokie padriki, kad susidaryti bendrą vaizdą yra labai sudėtinga – sunku pasakyti, kiek buvo aukų, o žinomi skaičiai labai nepagrįsti. Vis dėlto, kiek man teko bendrauti su romų šeimomis, tarp jų nebuvo nė vienos, kurioje nebūtų aukų“, – apgailestauja A. Simoniukštytė.

Antropologė svarsto, ką karo metais galvojo tie, kurie tyliai palaikė nacizmą. Anot dėstytojos, pasibaigus karui ši nuostata taip pat nedingo – ji neretai susiduria su žmonėmis, kurie su savimi „nešiojasi visą komplektą nuostatų“.

„Jei yra nusistatymas prieš romus, tai bus ir antisemitizmas, rasizmas, seksizmas, homofobija, ksenofobija... Nusistatymas prieš svetimą, prieš kitokį tapo daugelio žmonių tapatybės dalimi, todėl matau didžiulį pavojų visai visuomenei. <...> Jei išskiriame „mes“ ir „jie“, atsiranda mąstymo būdas, kuris vyravo valdant naciams. Galvojimo būdas yra nepaprastai pavojingas, tai yra pirmas žingsnis – žmonių atskyrimas ir tapatinimasis su kitais, stereotipų klijavimas ir diskriminavimas“, – kalba A. Simoniukštytė.

Gyvi išlikdavo tik galintys dirbti

Panevėžio romų istorijos tyrinėtoja Vida Beinortienė pasakoja, kad idėja išleisti knygą apie romų genocidą kilo bendraujant su romais, kai viena moteris papasakojo apie patirtas kančias ir koncentracijos stovyklas. Tai, sako tyrinėtoja, buvo pirmas kartas, kai ji išgirdo apie šios tautos genocidą.

Pasak V. Beinortienės, užfiksuotuose pasakojimuose atsispindi įvairios istorijos. Viena moteris gyveno 18 vaikų šeimoje, o iš visų vaikų išgyveno tik ji viena – 1942 metų pradžioje, kai vieną naktį kartu su kolaborantais lietuviais atėjo naciai, ji spėjo pasislėpti. Visa jos šeima buvo išvežta į Panevėžyje esantį getą, kuriame anksčiau buvo laikomi žydai.

„Romus ten palaikė apie savaitę, jie tikėjosi, kad greitai paleis, nes nesuprato, kodėl juos suėmė. Vis dėlto po kurio laiko pažįstami lietuviai kolaborantai paaiškino, kad romus veš sušaudyti. Romai tuo netikėjo, galvojo, kad juos gali išvežti nebent darbams“, – pasakoja romų istorijos tyrinėtoja.  

Vis dėlto, kalba V. Beinortienė, po kurio laiko visus romus naciai išvežė į Pravieniškes, tada galintys dirbti buvo išvežti dirbti į Prancūziją, o vaikai bei vyresni žmonės – nužudyti. Anot tyrinėtojos, naciai moterims liepdavo atsisakyti savo vaikų ir juos atiduoti mirčiai, jei moteris sutikdavo, ją palikdavo gyvą, o vaikus sušaudydavo.

Vaikus gelbėjo slėpdami pagalvėse

G. Jablonskaitė prisimena, kad ir jos teta buvo sušaudyta dėl to, kad nesutiko atsisakyti savo vaikų.

„Ji daug vaikų turėjo – visus sušaudė, tik trys išliko gyvi. Buvo išvežta 11 vaikų – penkios dukros ir septyni broliai, o mano teta važinėjo per kaimus, sugebėjo pasislėpti, todėl jos neišvežė“, – sako G. Jablonskaitė.

Pasak panevėžietės, romai stengdavosi išgelbėti vaikus nuo mirties bei priglausti našlaičius. Taip elgėsi ir jos mama.

„Mano mama gelbėjo svetimus vaikus – pasiėmė juos, pasidarė dokumentus, kad tie vaikai yra jos, ir taip išgelbėjo jų gyvybes. Keliaudami kartu su savimi romai vežiodavosi ir pagalves, jos paprastai būdavo didelės, o vienas mamos priglaustas vaikutis buvo labai mažas, todėl mama įdėjo jį į pagalvės vidų, suvyniojo ir taip pravežė pro nacius, išgelbėjo jo gyvybę“, – kalba G. Jablonskaitė.

Moteris prisimena, kaip buvo sušaudyta ir jos tėvo šeima, jo pirmoji žmona ir mažas vaikas – tik vienas tėtis sugebėjo pabėgti ir taip išsigelbėti.

„Naciai buvo labai žiaurūs. Mama dažnai pasakodavo apie konclagerį, kalbėdavo, kaip ten kentėjo, kaip ją mušė, rodydavo ant rankos ištatuiruotą lagerio numerį“, – prisimena G. Jablonskaitė.

Anot Panevėžio vaikų dienos centro užimtumo centro direktorės Daivos Tumasonytės, rinkdama informaciją ji išgirdo įvairių istorijų: kai kurie romai išgyveno, nes, pavyzdžiui, nacių paprašė, kad paskutinį kartą galėtų padainuoti. Kartais, jei okupantams daina patikdavo, padainavusį ar pašokusį žmogų palikdavo gyvą.

V. Beinortienės teigimu, raštiškos istorijos apie romų genocidą beveik nėra, nes visos šios istorijos buvo pasakojamos iš lūpų į lūpas, o dauguma tų, kurie galėtų papasakoti daugiau, mirę.

„Tai labai pavėluota istorija – jei tik būtume pradėję rinkti informaciją bent jau prieš 20 ar 30 metų! Tada turėtume daugiau medžiagos, tačiau geriau vėliau nei niekada“, – svarsto V. Beinortienė.

Stiprus bendruomeniškumas ir pravardžių reikšmė

Anot G. Jablonskaitės, jos šeimoje romų genocido tema visada užėmė svarbią vietą – tėvai stengėsi perduoti istorijas ir pasakodavo apie savo išgyvenimus, žuvusius šeimos narius. Moteris tikina, kad jai svarbu išsaugoti ne tik šiuos pasakojimus, tačiau ir romų tradicijas, dainas bei šokius.

Kaip sako D. Tumasonytė, Panevėžio romų bendruomenė labai artima, pavyzdžiui, vienoje gatvėje gyvena net kelios romų šeimos – vakarais šalia namų paprastai dega laužai, renkasi netoliese gyvenantys romai, visi iki paryčių bendrauja, vakaroja. Pasakodama apie romų kultūrą G. Jablonskaitė akcentuoja paprotį vadinti vieni kitus ne tikraisiais vardais, o pravardėmis.

„Kartą krikštijant vaiką visi žinojo tik tėvų pravardes, o tikrų vardų – ne. Žmogaus pravardė keičiasi pagal situaciją, į kurią jis patenka. Pavyzdžiui, vieno romo pravardė buvo Nabagas, kadangi jis turėjo septynias dukras ir nė vieno sūnaus. Kai jo dukra susilaukė sūnaus, šeimoje atsirado berniukas, todėl niekas Nabagu jo daugiau nebevadino“, – šypsosi D. Tumasonytė.

Paklausus, kokia romų pozicija dėl vedybų su kitų tautybių žmonėmis, G. Jablonskaitė tikina, kad anksčiau į tai buvo žiūrima labai griežtai ir kritiškai, tačiau dabar viskas pasikeitė – romai tuokiasi ir su lietuviais, ir su kitų tautybių žmonėmis, o nemažai jų kartu gyvena nesusituokę.

Nuotakų vagystės ir jų išpirkos šioms pabėgus

Kalbėdama apie šeimos santykius G. Jablonskaitė teigia, kad neretai merginos išteka labai jaunos – dažniausiai 15 ar 16 metų, o iki santuokos turi būti skaisčios. Panevėžietė kalba, kad dabar priverstinių santuokų nėra, jaunuoliai tuokiasi iš meilės, tačiau dar būna, kad „tėvas už dukrą duoda žodį“ – pažada, kad ji tekės už vaikino, o, jei ji pabėga su kitu, tėvas turi sumokėti išpirką.

„Jei mergina labai graži, gali būti ir nuotakos vagystė. Jei vaikinas žino, kad tėvai merginos neatiduos, ją kur nors pakviečia ir abu kartu pabėga, vis dėlto viskas vyksta abipusiu susitarimu“, – pabrėžia G. Jablonskaitė.

„Tėvai turi saugoti merginą, kad ji nepabėgtų su vaikinu, o jei nenusaugo ir pabėga pirmą kartą – tėvai gali susigrąžinti ją namo, tačiau jei pabėga antrą kartą – susigrąžinti dukrą į namus tėvai teisės neturi“, – šypsosi D. Tumasonytė.

Pasakodama apie žmonių požiūrį į romus, G. Jablonskaitė apgailestauja, kad kai kurie lietuviai bijo romų tautybės žmonių, saugo savo rankines, krepšius, eidami gatve įžeidžia. Moteris prisimena, kad dėl savo tautybės mokykloje buvo sumušta ir jos anūkė. Vis dėlto G. Jablonskaitė pabrėžia, kad tokie atvejai reti, o dauguma aplinkinių žmonių – malonūs žmonės, kuriais galima pasitikėti įvairiais gyvenimo klausimais.