Leninas pasižymėjo noru valdyti žmones – matome, kaip jis valdė socialistus, kaip padarė iš jų mazgotes, kaip jie šliaužiojo ir palūžo, kaip jis dėl to tam tikra prasme patyrė satisfakciją, knygos apie Leniną pristatyme kalbėjo istorikas Nerijus Šepetys.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta vengrų kilmės britų žurnalisto ir istoriko Victoro Sebestyeno knyga „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“.
Kaip rašoma knygos anotacijoje, ji suteikia naujų atspalvių 1917-ųjų revoliucijai, padeda suvokti istorinį momentą, po kurio pasaulis pasikeitė visiems laikams. Tai išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę. Leninas tikėjo, kad politika yra asmeniška, taigi autorius piešia jo, kaip žmogaus, portretą.
Lietuviai pasigenda Lenino paslaptingumo
Vilniaus universiteto (VU) istoriko dr. Mariaus Ėmužio teigimu, Lietuvoje žmonės apie Leniną daug ko nežino, galbūt Leninas žmonėms šiek tiek nusibodęs, o Stalinu žmonės labiau domisi, nes jis atrodo paslaptingesnis.
„Žmonės vargiai pasakytų kokių nors subtilybių, faktų apie Leniną, nedaug žmonių ką nors žino apie intymų ir žmogišką Lenino portretą. Stalinas nurungia Leniną – galbūt Stalino epocha artimesnė, aktualesnė Lietuvai, gal pati asmenybė mįslingesnė“, – svarsto M. Ėmužis.
Filosofė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė dr. Nerija Putinaitė prisimena, kad apie Leniną sužinojo tikriausiai dar tada, kai buvo vaikas ir lankė darželį. Anot jos, tiek darželyje, tiek mokykloje buvo skaitoma Lenino biografija, pasakojamos įvairios istorijos.
„Apie Leniną žinau labai daug: apie jo vaikystę, apie jo „didžius“ darbus... Mano kartos ir vyresni žmonės matė ideologizuotą Lenino biografiją. Žinoma, kai kuriems žmonėms tai buvo juokinga, jie žinojo, kad pasakojamos istorijos išgalvotos. Ši knyga įneša tiesos krislą į Lenino gyvenimą, nes vėliau Leninu žmonės nebesidomėjo, pažinojo tik ideologinį jo paveikslą“, – kalba N. Putinaitė.
Istorijos fakulteto docentas dr. Nerijus Šepetys teigė, kad žmonės, dirbę valdišką darbą, gaudavo tiek informacijos apie Leniną, kad sugebėdavo ją ignoruoti. Istorikas pabrėžia, kad žmonės dažnai atsimindavo su ideologine tikrove nieko bendro neturinčią informaciją.
„Akivaizdu, kad tikras Leninas nebuvo įdomus, nes su juo nebuvo jokio kontakto. Tai, kas uždaryta į mitą ar ideologiją, labai sunkiai žmogiškai pasiekiama“, – sako N. Šepetys.
Tikslas – valdžia
Pasak N. Putinaitės, autorius Leninui akivaizdžiai reiškia simpatiją, tačiau, sako ji, rašydamas apie žmogų, negali jo nekęsti, turi jausti tam tikrą simpatiją, nes kitaip neatskleisi asmenybės. Filosofės teigimu, knygoje atskleidžiamas Lenino vidinis prieštaringumas.
„Viena vertus, jis vaizduojamas kaip geros rusiškos dūšios žmogus, tačiau, kita vertus, jis įsako deginti kaimus, žudyti tuos, kurie nepalaiko revoliucijos, neatiduoda grūdų... Savo žmonai Nadeždai Krupskajai jis buvo geras žmogus, tačiau be jokio pasigailėjimo veikė kitų žmonių – valstiečių ar darbininkų – atžvilgiu“, – primena N. Putinaitė.
Kaip sako TSPMI docentė, knygoje Leninas parodytas kaip žmogus, kuris besąlygiškai siekia valdžios. Ji stebisi, kad žmogus neturi jokių vertybių, tik valdžios troškimą. Filosofė primena, kad kai kalbama apie Leniną iki revoliucijos, atrodo, kad jis iš tikrųjų nori Rusijai gero. Vėliau, sako N. Putinaitė, pasirodo, kad viskas, ką Leninas daro, yra dėl valdžios.
Žmogus Leninui nerūpėjo
„Kartais kalbama, kad Stalinas buvo žiaurus, bet Leninas – žiauresnis. Man atrodo, kad knygos autorius taip pat laikosi tokios nuostatos. Baigus skaityti knygą man kilo klausimas, kas būtų, jei Leninas nebūtų miręs tada, kai mirė, o būtų gyvenęs dar dešimt metų. Man atrodo, kad rezultatas nebūtų buvęs geresnis nei Stalino valdymo laikais.
Lenino pragmatizmas ir cinizmas yra daug baisesnis už Stalino – Stalino žiaurumas kyla dėl jo asmenybės, o Lenino – dėl politinės pragmatikos. Jei Leninas būtų gyvenęs, tai tikriausiai į Rusijos sudėtį būtume sugrįžę dar 1930 metais. Jam tolimas žmogus nereiškė nieko“, – svarsto N. Putinaitė.
Anot N. Šepečio, Stalino privalumai ir trūkumai buvo atsargumas bei šaltumas. Istorikas akcentuoja, kad Stalinas viską labiau apskaičiuodavo, o Leninas buvo panašesnis į Hitlerį – darydavo taip, kaip buvo sugalvojęs, nekeisdavo savo išankstinės nuomonės.
„Leninas pasižymėjo noru valdyti žmones – matome, kaip jis valdė socialistus, kaip padarė iš jų mazgotes, kaip jie šliaužiojo ir palūžo, kaip jis dėl to tam tikra prasme patyrė satisfakciją. Ne psichologinę, o intelektualinę satisfakciją. Jis laužė žmones, juos kiršindamas ir palauždamas jautė intelektualinę satisfakciją“, – teigia N. Šepetys.
Priešą naikino šiam nepradėjus veikti
Pasak N. Putinaitės, knygoje sakoma, kad bolševikai Rusiją užvaldė dėl pasyvaus elito. Jos teigimu, atsistatydinus carui vyriausybė nesugebėjo veikti ryžtingai, o kai buvo nuversta, intelektualai nereagavo ir vėliau už tai sumokėjo didelę kainą. Kaip sako N. Putinaitė, diktatoriaus įsigalėjimas labai priklauso nuo visuomenės pasyvumo.
Filosofė svarsto, kodėl Leninas bolševikų partijai buvo tokia svarbi figūra. Jos manymu, taip gali būti dėl to, kad Leninas valdė partijos pinigus, kita galima priežastis – isteriška Lenino asmenybė, kuri sugeba suburti žmones aklam pasitikėjimui.
M. Ėmužio teigimu, bolševikų partiją kartu tikriausiai laikė valdžia ir valdžios troškimas. Kaip Lenino valdymo palikimą istorikas įvardija vykdomą terorą bei represijas, kurios buvo ne visada tikslingos, o kartais ir neracionalios, kai bolševikai naikino numatomą priešą jam net nepradėjus veikti.
Pasak N. Putinaitės, bolševikai labai sėkmingai manipuliavo tautinių mažumų klausimu – Leninas nusprendė pripažinti kai kurių tautų nepriklausomybę, nes tuo metu tai buvo naudinga, leido sumažinti neramumus. Vis dėlto, sakė filosofė, toks sprendimas buvo priimtas mąstant, kad vėliau vėl reikės atsiimti tautas ir sukurti dar didesnę viso pasaulio bolševikinę valstybę.
„Leninas nemanė, kad tautos turi būti nepriklausomos, jis tai matė kaip laikiną žingsnį. Tokia pati situacija buvo su valstiečiais – Leninas sakė, kad valstiečiams reikia suteikti žemės, tačiau tai buvo sakoma tik dėl to, kad jie žudytų dvarininkus, o vėliau patys būtų represuoti ir paversti didesniais vergais, nei prieš tai buvo baudžiauninkais“, – teigė N. Putinaitė.
Siekė sukurti paklusnią visuomenę
Pasak N. Putinaitės, siekdamas išlaikyti valdžią, Leninas visą laiką imdavosi neproporcingai griežtų priemonių. Filosofės teigimu, Leninas žaidė žmonių emocijomis, stengėsi gluminti, gąsdinti žmones – jis siekė ne įvesti teisingumą, bet sukurti paklusnią visuomenę.
„Kai buvo badas Pavolgėje, Leninas pasakė, kad bažnyčia neatiduoda savo turtų, o tai turėtų padaryti, kad būtų galima panaikinti badą ir pamaitinti žmones. Žinoma, jis tų turtų atiduoti žmonėms net negalvojo, tiesiog siekė, kad pasibaisėję žmonės pradėtų žudyti kunigus ir vienuolius. Tai ir įvyko. Tikriausiai tai emocinė žmogaus prigimtis – jei sugebi tuo manipuliuoti, gali pasiekti baisiausių tikslų. Leninas tai puikiai darė“, – tikino N. Putinaitė.
Filosofės teigimu, Leninas nuoširdžiai tikėjo pasauline revoliucija ir varganais pinigais, kuriuos atimdavo iš pačios Rusijos žmonių, pasmerkdamas juos mirčiai, rėmė kitų šalių komunistus.
Tikrovę suvokė kaip žaidimą
Pasak M. Ėmužio, svarbiausia Leninui buvo tikslas, dėl to jam nerūpėjo galimos aukos.
N. Šepetys taip pat pritarė tokiai nuomonei. Anot jo, tikrovė Leninui ir Stalinui buvo tarsi žaidimas. Pasak istoriko, Leninas buvo tikriausiai vienintelis socialistas visoje Rusijoje, kuriam nerūpėjo, kad visai šalia, už Volgos, badu miršta valstiečiai. Visi socialistai jautė solidarumą su badaujančiais ir jiems kaip nors padėdavo – maistu ar pinigais, o Leninas buvo vienintelis, kuriam tai nerūpėjo.
N. Putinaitė primena, kad partijos bendražygiams Leninas buvo labai atlaidus.
„Pavyzdžiui, nė karto jų nenužudė“, – juokavo M. Ėmužis.
„Lenino santykis su bendražygiais buvo kaip jo santykis su katinais – draugiškas. Tačiau viskas, kas vyko už partijos ribų, buvo nebe jo pasaulio dalis. Aukos, badas, karas – tai Leninui nerūpėjo“, – apgailestavo TSPMI docentė.
Svarbią vietą užėmė moterys
Kaip sakė N. Putinaitė, tuo metu Rusijoje partijos buvo suvokiamos šiek tiek kitaip nei dabar, partiją vienijo ne tik idėja – labai svarbus buvo bičiulių ir draugų artumas. Filosofė pabrėžė, kad tuo metu partija visuomenėje veikė kaip sekta, kuri reprezentavo tam tikrą tikėjimą. Pasak N. Putinaitės, kai kurie žmonės Leninu tikėjo, matė jį kaip tam tikrą pranašą, kuris žadėjo pabaigti karą, sakė, kad valstiečiams reikia suteikti žemių, o darbininkams – teisių ir laisvių.
Anot M. Ėmužio, Lenino gyvenime svarbią vietą užėmė kelios moterys, kuriomis jis pasitikėjo, kurias mylėjo. Sovietų valdymo metais, sako jis, situacija buvo kitokia – vienintelė moteris politiniame biure dalyvavo tik Chruščiovo valdymo laikais, kitu metu visa valdžia buvo sutelkta tik vyrų rankose.
Istorikas svarsto, kad, jei ne perskaityta knyga, niekada nebūtų pagalvojęs, kaip turėjo jaustis Lenino našlė N. Krupskaja, kuri, gyvendama Maskvoje, turėjo žinoti, kad už kelių kilometrų nepalaidotas guli jos velionio vyro kūnas. Istoriko nuomone, N. Krupskaja turėjo keistai jaustis, kai mauzoliejuje aplankė Leniną ir pamatė, kad jo kūnas liko toks pat, kokį jį matė paskutinį kartą, o ji pati labai pasikeitė.
„N. Krupskaja taip pat žinojo, kad Leninas nenorėjo tapti stabu ar objektu, į kurį kiti žiūri. Jis stengėsi žmonėms atiduoti savo darbus ir protą, tačiau ne kūną“, – sako N. Ėmužis.
