„Visiškai kitoks“ – taip prieš vieną pirmųjų seansų Vilniaus „Vingio“ kino teatre žiūrovams pristatytas naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“. Pats režisierius sako Lietuvos kino padangėje palyginti retam detektyvo žanrui seniai jaučiantis simpatiją, o dalis aktorių įsitikinę, kad filmas toks geras, jog priblokš žiūrovus. Filmas – dar ir istorinis, pirmąsyk paženklintas „N-16“, o ne „N-18“ arba „S“, kaip įprasta E. Vėlyvio filmams.
Pasaulis „Piktųjų kartą“ jau matė, pirmadienį Vilniuje ją išvydo kviestiniai svečiai, o nuo spalio 14 d. kino teatruose pamatyti galės ir Lietuvos žiūrovai. Tai – Lietuvos kine palyginti reto žanro detektyvinis trileris.
„Buvo smalsu, turėjau simpatiją šiam žanrui. Gal anksčiau kiek prisibijojau, bet vienu metu supratau, kad tam pribrendau. Su kolega Jonu Baniu pagalvojome ir sukūrėme filmą pagal temą, kuri iš esmės visuomenei aktuali jau 30 metų“, – po filmo peržiūros žurnalistams kalbėjo E. Vėlyvis.
Detektyvą kine jis kūrė pirmą kartą. „Negaliu sakyti, kad bijojau: nuo iššūkių adrenalino aš tiesiog kaifuoju. Bet turiu prisipažinti – esu paranojikas. Jei suvokčiau, kad žiūrovas gali atspėti mano istorijos paslaptį, tai būtų didelė problema. Todėl labai tą paslaptį saugojau. Juo labiau, kad pats esu iš tų, kurie jau 5-ame knygos puslapyje ar 12-oje filmo minutėje nori atspėti pabaigą. Ir neretai man pavyksta“, – paslaptingai apie naujausio savo filmo siužetą kalbėjo E. Vėlyvis.
Režisierius sako kėlęs sau užduotį kurti tokį filmą, kurio iš salės išėjęs žiūrovas bent jau neužmirštų. Dar geriau – nesvarbu, patiko filmas ar ne, apie jį pagalvotų, padiskutuotų. Kaip sakė E. Vėlyvis, siekė, „kad į sielą pataikytų tam tikri dalykai“.
„Gali nesutikti su įvykių pasakojimu, gali likti suirzęs, bet mano tikslas, kad apie tai dar mąstytum grįžęs iš kino teatro, o galbūt ir kitą dieną“, – kalbėjo režisierius.
Trileris „Piktųjų karta“ pasakoja apie žmogžudysčių seriją. Ji sukrečia idilišką provincijos miestelį ir jo politinį elitą, kuris panardinamas į kruvinas 30-ies metų senumo KGB paslaptis. Nešvari aukštuomenės praeitis pradeda juos persekioti. Ramus ir sotus gyvenimas baigiasi.
Policijos komisaras Gintas (akt. Vytautas Kaniušonis) apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu. Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus būtent tuo metu, kai Gintas paskelbia apie savo kandidatavimą mero rinkimuose. Ir tai tik pradžia...
Anksčiau šiuose rinkimuose buvo pasisekę moteriai. Visuomenė ją pažįsta kaip simpatišką, elegantišką damą, tačiau kai oficialių susitikimų durys užsidaro, ji tampa furija. Tokį merės personažą sukūrė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.
Filme vaidina ir daugiau žinomų aktorių – Saulius Siparis, Ainis Storpirštis, Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Marius Repšys, Mindaugas Papinigis, Vaidotas Martinaitis, Elvyra Žebertavičiūtė ir kt. Panašu, kad bent jau dalis jų – įsitikinę „Piktųjų kartos“ sėkme.
D. Šimukauskas po filmo peržiūros prisipažino, kad filmas, nors buvo gerai susipažinęs su jo scenarijumi, pribloškė. „Manau, dalis žiūrovų bus priblokšti šito filmo gėrio. Kita dalis galbūt išeis nepriblokšta. Bet aš nuoširdžiai nesitikėjau, kad bus taip gerai“, – kalbėjo jis.
Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje detektyvai galbūt reti todėl, kad šis žanras verčia galvoti žiūrovą. „Bet man atrodo, kad mūsų žiūrovai pakankamai subrendę, geba ir mėgsta galvoti kine. Be to, tai – ne tik detektyvas, tai skandinaviškas noir“, – sakė D. Šimukauskas ir pridūrė neabejojantis, kad filmas sumuš žiūrimumo rekordą.
Didžioji filmo scenų dalis nufilmuota Plungėje. E. Vėlyvis prisipažino, kad šiame mieste pirmąsyk apsilankė tik bevažinėdamas ir besižvalgydamas, kur filmuoti „Piktųjų kartą“. Plungė jį tiesiog sužavėjo, į gera išėjo ir tuščios karantininės gatvės, pastebėjo režisierius.
Filme suvaidinusi Ingeborga Dapkūnaitė sakė, kad jai taip pat patiko viskas – ir režisierius, ir scenarijus. „Jeigu nebūtų patikę, nebūčiau filmavusis, – kalbėjo aktorė, su E. Vėlyviu dirbusi pirmą, bet tikisi, kad ne paskutinį kartą. – Be to, galbūt tokie dalykai sprendžiami instinktyviai: sutinki ir galvoji – mes turbūt sutarsime. Sutarėme.
Buvau pritrenkta filmavimo komandos disciplinos. Kai filmavomės Plungėje, kino aikštelėje visi puikiai suprato karantino situaciją. Tik lietaus galėjo būti mažiau, prašiau Emilio, gal padarykite lašus mažesnius, vandens buvo pilnos mūsų su Vytautu burnos“, – apie filmavimo užkulisius pasakojo I. Dapkūnaitė
Aktorė atviravo, kad „Piktųjų kartoje“ vaizduojamas KGB pasaulis jai pažįstamas ir iš šeimos pasakojimų. „Žinau, kad KGB mano dieduką buvo iškvietę tardymui. Po to buvo tam tikros pasekmės, jis nebegalėjo dėstyti universitete. Bet šeimoje buvo gana tylu, daug apie tai nekalbėjo.
Ir mama, ir mano teta prisimena, kad Stalino laikais visada prie durų stovėjo maišas su svogūnais ir juodos duonos džiuvėsėliais – jeigu išveš, kad būtų, ką pasiimti į kelionę ir traukinyje nemirti badu“, – prisiminimais dalijosi I. Dapkūnaitė, į šį vakarą vyksiančią VIP filmo premjerą ketinanti atvykti su mama.
Panašią istoriją išgyveno ir aktoriaus Vytauto Kaniušonio artimieji: saugumiečiai tardė ir kankino jo močiutę, reikalaudami išduoti senelį, kuris buvo užsirašęs į Lietuvos laisvės armiją.
„Mano karta dar gerai atsimena gyvenimą sovietmečiu, vėliau – Sąjūdžio laikus. Mes nešiojamės tą patirtį, kuri nėra labai tolima. O kadangi istorija linkusi kartotis, tai ypač šių dienų kontekste yra gerai, kad filmas mums ją primena“, – kalbėjo V. Kaniušonis.
Filme suvaidinęs Ainis Storpirštis mano, kad jis pasirodė kaip tik laiku ir šiandien yra kur kas įdomesnis, nei būtų prieš keletą metų. Darbą su E. Vėlyviu ir visa filmavimo komanda A. Storpirštis pavadino „nuostabiu laiku“. „Žinojau, kad režisieriui čia nėra šiaip filmas. Žinojau, kad jis eina į mišką, kuriame dar nėra tako ir ji reikės praminti“, – kalbėjo aktorius.
Paklaustas, ar tai, kas rodoma filme – tamsaus KGB pasaulio niuansai – tebevyksta ir šiandien, režisierius pastebėjo: „Buvusiųjų nebūna. <...> Žinau kai kuriuos buvusius kadrinius darbuotojus, kai kuriuos stukačius, kurie berašant scenarijų išdrįso prie butelio man papasakoti kai kuriuos niuansus“, – kalbėjo E. Vėlyvis.
Šio filmo biudžetas – apie 1 mln. eurų. Jis jau tapo istoriniu, mat skirtas ne, kaip įprasta E. Vėlyvio filmas, tik suaugusiesiems, bet žiūrovams nuo 16 metų. „Pirmą kartą nepilnamečiai legaliai galės pasižiūrėti mano filmą. Anksčiau komisija, vos tik pamačiusi mano pavardę, filmą įvertindavo „S“, – dalijosi režisierius.
„Piktųjų karta“ mušė rekordus ir masuotės dydžiu. „Masuotėje filmavosi 1,3 tūkst. žmonių. Juos vežėmės iš visos Lietuvos, dešimtimis autobusų, nes tuo metu transporto priemonėse irgi buvo ribojamas žmonių skaičius“, – pasakojo prodiuserė Asta Liukaitytė.
