Dažnam atrodo, kad jeigu žmogus turi pinigų, auditoriją ir yra gerai žinomas, jam gyvenime sekasi. Kurį laiką taip atrodė ir Arturo Lebedenko gyvenimas. Auganti sekėjų auditorija, reklaminiai projektai, verslai ir vis didesnis matomumas socialiniuose tinkluose kūrė pavydėtino gyvenimo paveikslą. Tačiau pats jis tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ Aurimui Kamantauskui prisipažįsta, kad tuo metu vis dažniau jautėsi gyvenantis ne savo gyvenimą.
„Aš tiesiog pasijaučiau ne savo batuose, nes supratau, kad darau nebe tai, ką iš viso pradėjau daryti“, – sako A. Lebedenko. Pasak jo, ilgainiui vis labiau ryškėjo ir prieštaravimas tarp to, kaip jį matė aplinkiniai, ir to, ką jis išgyveno namuose.
„Tiesiog tu visuomenėj gaudavai tokį kaip patvirtinimą, kad tu čia gerai darai, o grįžti namo ir tu negerai darai“, – prisimena A. Lebedenko.
Būtent šis kontrastas ilgainiui privertė susimąstyti, ar išorėje matoma sėkmė iš tiesų sutampa su tuo, kaip žmogus jaučiasi kasdienybėje. Tinklalaidės „Tapk geresniu“ kūrėjas A. Kamantauskui pasakojo, kad griūtis prasidėjo dar tada, kai iš šalies atrodė, kad gyvenime sekasi.
Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjęs veiklą sporto ir sveikatingumo srityje, jis užsibrėžė tikslą padėti žmonėms tapti geresne savo versija. Tačiau, prisipažįsta, idėją kuo toliau, tuo labiau ėmė stelbti socialinių tinklų taisyklės – peržiūros, reklaminiai projektai, algoritmai ir nuolatinis poreikis būti matomam.
„Atėjo momentas, kai tai tapo nebe idėja, o komercija. Pastebėjau, kad nueinu nuo savo pagrindinės misijos prie to influencerio su reklamytėmis. Ir aš tiesiog pavargau“, – influencerio karjerą prisimena pašnekovas.
Anot jo, problema nebuvo pinigų stygius ar auditorijos stoka. Priešingai – iš šalies viskas atrodė sėkminga. Tačiau viduje vis dažniau kirbėjo jausmas, kad vyksta ne tai, dėl ko viskas buvo pradėta.
Baimė, tyla ir vienatvė
A. Lebedenko kurį laiką vengė viešumos. Buvo sunku ne tik emociškai, bet ir psichologiškai. Pašnekovas neslepia – tuo metu jautėsi emociškai sugniuždytas ir visuomenės nurašytas. Prie asmeninių išgyvenimų prisidėjo ir sunkumai versle.
„Su verslu buvo blogai. Per skausmą atėjo tas dugnas, kai atrodo, kad viską, ką kūrei, viską, ką darei, visą autoritetą, kurį turėjai, labai greitai prarandi“, – pasakoja A. Lebedenko.
Vis dėlto labiausiai skaudėjo ne dėl finansinių ar profesinių praradimų. „Labiausiai skaudėjo, kad niekas nepaklausė manęs, o kaip yra. Niekas mano versijos nežinojo“, – sako pašnekovas.
Anot jo, tuo metu daugelis jau buvo susidarę išankstinę nuomonę, tačiau retas bandė suprasti, ką jis iš tikrųjų išgyvena. „Man tuo metu labai trūko būti išgirstam“, – prisipažįsta pašnekovas.
Dėl baimės ir vidinės įtampos jis pasirinko tylą. Tik gerokai vėliau suprato, kad skaudžiausi gyvenimo etapai kartais išmoko daugiau, nei sėkmės istorijos. Pats išgyvenęs laikotarpį, kai jautėsi neišgirstas ir paliktas vienas su savo problemomis, šiandien kitaip žiūri į žmones, išgyvenančius panašias krizes.
Atsirado daugiau empatijos, daugiau noro kurti prasmingą turinį ir kalbėti temomis, kurios gali padėti tiems, kurie išgyvena sunkumus. „Kai pajauti pats tokį blogį, atsiranda daugiau empatijos. Norisi daryti gerų dalykų“, – sako A. Lebedenko.
Pasiekė dugną ir atsispyrė naujam startui
A. Lebedenko sako neturėjęs aiškaus plano, kaip išbristi iš užklupusios krizės. Vis dėlto pasiduoti neketino. „Aš tuo metu nežinojau, kaip man pavyks. Bet visą laiką tikėjau, kad pavyks“, – atvirauja vyras.
Iš sunkiausio gyvenimo etapo išlipti padėjo psichoterapija, sportas ir šalia atsiradę nauji žmonės. „Sutikau savo gyvenime naujų žmonių, kurie buvo kitokie. Jie padėjo man pamatyti pasaulį, kad jis yra geras. Sulaukiau palaikymo, o tuo metu man jo labai reikėjo“, – sako pašnekovas.
Anot jo, sunkiausiomis akimirkomis ypač svarbu neužsidaryti savyje ir nebijoti prašyti pagalbos. „Mes nesame sukurti būti vieni“, – neabejoja A. Lebedenko.
Po truputį stojantis ant kojų, apie save vėl priminė sena idėja kurti tinklalaidę. Apie pokalbių formatą jis buvo galvojęs jau seniai, tačiau vis pritrūkdavo ryžto pradėti. Atsidūręs, kaip pats sako, dugne suprato, kad nebenori laukti tinkamesnio momento.
„Nusileidimas iki dugno mane privertė suprasti, ko aš noriu ir kas yra mano vertybės. Tai padėjo man sukurti tai, ką sukūriau, – sako jis. – Tas etapas buvo sunkus. Tas etapas buvo šūdinas. Bet būtent tai daro mus stipresnius.“
Vyrams pataria neužsisklęsti savyje
A. Lebedenko sako, jog svarbiausia, ką suprato įveikęs krizę: sunkiausius gyvenimo etapus išgyventi vienam yra kur kas sunkiau. Jam atsitiesti padėjo ne tik psichoterapija ar sportas, bet ir šalia atsiradę žmonės, leidę suprasti, kad pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.
Ypač svarbus, pasak pašnekovo, buvo kitų vyrų palaikymas. „Jeigu vyrai neturi vyriškos kompanijos, trūksta tos vyriškos energijos. Man pavyko ją pajusti, ir tai tikrai padėjo atsitiesti“, – prisimena A. Lebedenko. Pasak jo, daugelis vyrų vis dar stengiasi visas problemas išspręsti vieni, tačiau toks kelias dažnai veda į didesnę vienatvę.
„Mes nesame sukurti būti vieni“, – įsitikinęs pašnekovas. Jis ragina vyrus daugiau kalbėtis, nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus ir domėtis psichologija. Pasak A. Lebedenko, dažnai problema slypi ne aplinkoje ar kituose žmonėse, o baimėje pažvelgti į save.
Šios temos persikėlė ir į jo kuriamą tinklalaidę „Tapk geresniu“. Joje pašnekovas kalbina ne tik žinomus žmones, bet ir psichologus, psichoterapeutus, gydytojus bei kitų sričių specialistus, kurių įžvalgos klausytojams padeda ieškoti atsakymų į jiems svarbius klausimus.
„Man norėjosi per savo turinį žmonėms suteikti kažkokios prasmės, vertės, kad kiekviena laida atneštų kažko vertingo“, – sako A. Lebedenko.
