„Šeimoje mes turime juoką, kad vis tiek žmona kaip antroji pusė yra vienu laipsniu aukščiau. Kariuomenei vadovauju aš, bet ji vadovauja man“, – „Kamantinėjimų“ tinklalaidėje juokauja Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras.
Namuose jis – kapitonės laipsnį turinčios žmonos Astos vyras, trijų vaikų tėvas ir trijų anūkų senelis.
R. Vaikšnoro žmona kariuomenėje atsidūrė vėliau – paskatinta vyro, tuomet dar savo vaikino. Karjerą Lietuvos kariuomenėje ji baigė kaip kapitonė. „Tenka ir generolui namų ruoša užsiimti, ir tvarką daryti, ir kartais maisto pagaminti. Ir du katinai namuose yra, juos reikia prižiūrėti, mat mano žmona didžiąją dalį savo laiko praleidžia užsienyje, nes dirba NATO agentūroje“, – apie įprastą buitį atvirauja kariuomenės vadas, juokdamasis, kad kartais keptuvę išplauti laiko atsiranda tik prieš namo grįžtant žmonai.
„Kai stovėjai prieš rusų automatus, baimės nebelieka“
35 metus kariuomenei paskyręs generolas prisimena, kad karjerą pradėjo dar prieš Sausio 13-ąją, gindamas Spaudos rūmus. „Pamatėme, kokia brutali jėga… Nuo to prasidėjo mano, kaip kario, kelias, vėliau teko pabuvoti puskarininkio batuose. Kadangi buvau mokęsis dabartiniame Gedimino technikos universitete, man buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Tada trūko karininkijos. Taip prasidėjo mano, kaip karininko, karjera“, – pasakoja kariuomenės vadas.
„Jokiu būdu nebandau savęs heroizuoti, bet kai stovėjai prieš rusų automatų vamzdžius, baimių arba sudėtingų akimirkų beveik neliko, ir tai grūdina. Ir dabar mes susitinkam retkarčiais su veteranais, parlamento gynėjais. Tai visai kitokia kategorija žmonių“, – sako generolas R. Vaikšnoras.
Kariuomenės vadas prisimena, kad už sovietinių vėliavų nukabinimą buvo sulaukęs bausmės. „Tarybiniais laikais buvo švenčiamos Spalio revoliucijos metinės. Mums tos raudonos vėliavos – jokia šventė, ir jokios jos mums ne vėliavos. Gal šiandien atrodo juokinga, bet tuo metu visai nejuokinga buvo. Kažkas išsiaiškino, kas tas vėliavas nukabino, ir buvo reikalų – penkiasdešimt rublių bauda ir vos neišmetė iš universiteto. Visa laimė, kad jau buvo Sąjūdis, jau buvo atšilimas“, – prisimena R. Vaikšnoras.
„Pagalvodavau, ar esu teisingoje vietoje“
Aurimo Kamantausko paklaustas, kas karjeroje buvo sunkiausia, kariuomenės vadas buvo atviras: „Neslėpsiu, kad tam tikrų momentų, kai pagalvodavau, ar aš teisingoje vietoje, buvo. Visgi rimto antrojo plano niekada ir neturėjau.“
R. Vaikšnoras juokauja, kad visada žinojo – neprapuls, nes turi B ir C kategorijos vairuotojo pažymėjimą. „Žinokit, tai buvo pats mažiausias rūpestis, kuo galėčiau būti, nes esu paprastas žmogus iš paprastos šeimos, vyriausias vaikas šeimoje. Darbas man niekada nebuvo problema. Galėjau ir bulves skusti, ir skalbti, ir šieną grėbti“, – teigia kariuomenės vadas.
Jis džiaugiasi, kad pasitikėjimas kariuomene stabiliai auga. „Mūsų užduotys labai aiškios, kryptis aiški, vertybinė politika labai aiški. Be abejo, karas Ukrainoje parodė, kad nė vienas nesame saugūs netgi būdami, atrodo, toli nuo konflikto zonos.
Manau, sustiprėjo jaunimo pajautimas, kad kas kitas, jeigu ne pats praėjęs tam tikrą, kad ir bazinį karinį rengimą, gali pasirūpinti savo šeima, savo draugais, savo šalimi“, – sako R. Vaikšnoras. Generolas priduria, kad devyni tarnybos mėnesiai šauktiniui suteikia pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo jausmą, gebėjimą veikti su komanda, įgyti specializaciją, taip pat ir piniginį atlygį.
Apie tolesnius planus nedaugžodžiauja
Visgi R. Vaikšnoras atvirauja, kad tenka sulaukti ir priekaištų, kad kariuomenė ko nors neįsigijo: „Kartais būna nesusikalbėjimas, kad kariuomenė kažko nepadarė, kariuomenė kažko nenupirko, bet mes dažniausiai esame priklausomi nuo tų, kurie perka mums, kurie priima sprendimus.
Aš, kaip vadas, norėčiau, kad tam tikri procesai būtų greitesni, nes mes daug laiko neturime.“ Čia pat jis pabrėžia – kariuomenę sudaro žmonės. „Mano, kaip vado, didžiausias dėmesys yra būtent investicija į žmones, jų mokymą, į jų profesinį tobulėjimą.“
Paklaustas, ką darys baigęs kadenciją ir ar bandytų sukti į politiką ar kandidatuoti į prezidentus, gen. R. Vaikšnoras į tolimus planus nesileido. „Mano kadencija baigiasi 2029-ųjų vasarą. Turime labai aiškius išsikeltus tikslus. Turime ambiciją. Jeigu viskas veiks taip, kaip yra suplanuota ir pažadėta dėl finansavimo, jeigu aš gausiu resursus, tai padarysiu tą, ką privalau daryti“, – sako generolas.
