Įsivaizduojant Everestą, prieš akis dažniausiai iškyla triumfo akimirka aukščiausiame pasaulio taške. Tačiau Lietuvos alpinistas Tomas Stūglys sako, kad tikroji Everesto istorija prasideda ten, kur baigiasi romantizuoti socialinių tinklų vaizdai, teigiama kelionės organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Šių metų ekspedicijoje, kuri truko 46 dienas, T. Stūgliui teko ne tik kovoti su uraganinio stiprumo vėjais, ekstremaliu šalčiu ir deguonies stygiumi. Kelyje į viršūnę vyras peržengė žuvusio žmogaus kūną, stebėjo serako – didžiulio, nestabilaus kabančio ledo krioklio luito, susidarančio judant ir trūkinėjant ledynams, griūtį ant alpinistų ir kelias valandas praleido mirties zonoje be papildomo deguonies.
„Viršuje nuolat jauti mirtį šalia. Matai žuvusius žmones, alpstančius ir be jėgų besileidžiančius alpinistus. Matai nušalimus. Ten atsiranda ne baimė, o didžiulė pagarba kalnui ir jo galiai“, – pasakoja T. Stūglys.
Šių metų sezonas Evereste buvo vienas sudėtingiausių per pastaruosius metus. Dėl milžiniško nestabilaus serako ilgą laiką buvo uždarytas pavojingiausiu laikomas Khumbu ledynas. Būtent panašus ledo luitas 2014 metais čia pražudė net 16 alpinistų ir privertė nutraukti visą sezoną. „Khumbu ledynas yra viena baisiausių vietų, kuriose man teko būti. Man matant vienas serakas užgriuvo tris alpinistus. Tik vėliau sužinojome, kad jie išgyveno“, – prisimena jis.
Vis dėlto didžiausias pavojus laukė priešakyje. Kai 8 300 m aukštyje užšalo vyro deguonies sistema, šis iki maždaug 8 500 m kopė beveik be papildomo deguonies, rizikuodamas bet kurią akimirką prarasti sąmonę. Situaciją pavyko suvaldyti, tačiau leidžiantis deguonis visiškai baigėsi. „Maždaug dvi valandas leidausi be papildomo deguonies. Iš to laiko mažai ką prisimenu. Tik stipriai besisukančią galvą ir neklausančias kojas. Tai buvo viena pavojingiausių visos ekspedicijos akimirkų“, – prisipažįsta vyras.
Kitas emociškai vienas stipriausių ekspedicijos išgyvenimų vyro laukė jau visai netoli viršūnės. Maždaug 8 790 m aukštyje lietuvis susidūrė su vaizdu, kurio, pasak jo, neįmanoma pamiršti – jam teko peržengti mirusio žmogaus kūną. „Žinojau, kad tas žmogus žuvo leisdamasis nuo viršūnės. Tą akimirką supranti, kokia trapi yra riba tarp gyvenimo ir mirties. Tai privertė labai rimtai susimąstyti“, – sako T. Stūglys.
Didesnis nei 8 000 m aukštis ne veltui vadinamas mirties zona. Dėl itin mažo deguonies kiekio žmogaus organizmas ten pamažu pradeda nykti, o kiekviena papildomai praleista akimirka didina riziką nebegrįžti. Paradoksalu, tačiau didžiausiu iššūkiu Tomas vadina ne fizinį skausmą: „Kalne labiausiai pasiilgsti žmonių. Guli palapinėje ir lauki. Supranti, kad pasiilgsti ne patogumų ar daiktų, o artimųjų.“
Būtent todėl viena jautriausių akimirkų įvyko jau pasiekus viršūnę. Stovėdamas aukščiausiame Žemės taške jis nufilmavo vaizdo žinutę žmonai. „Pažadėjau, kad daugiau niekada taip nerizikuosiu. Tada supratau, kad mano žmona per šiuos metus įkopė į savo Everestą.“
Šių metų gegužės 20-oji į Everesto istoriją pateko ir dėl dar vienos priežasties. Tą dieną buvo užfiksuotas visų laikų rekordas – viršūnę pasiekė net 274 žmonės. Dėl susidariusių spūsčių T. Stūgliui teko net keturias valandas prastovėti eilėje beveik 9 000 metrų aukštyje: „Nemaža dalis alpinistų dėl tokių kamščių nušalo pirštus.“
Nors ekspedicija baigėsi sėkmingai, jos pasekmes Tomas jautė dar ilgai grįžęs namo: „Savaitę gyvenau tarsi sulėtintame filme. Nuolat kažką pamiršdavau, sunkiai susikaupdavau, jautriai reagavau į aplinką. Atrodė, lyg būčiau vartojęs stiprius raminamuosius. Pirmomis dienomis net vengiau vairuoti.“
Nepaisant visų patirtų pavojų, lietuvis neslepia – kalnai jo vis dar nepaleidžia. „Vos nusileidęs jau svajojau apie kitą kalną. Tik šį kartą sunkiausia užduotis gali būti gauti žmonos leidimą“, – juokiasi T. Stūglys.
