Keliautojas ir televizijos laidų vedėjas Vytaras Radzevičius tikina, kad išmaišius pasaulį labiausiai norisi tylos, miško ir geriausio draugo šalia.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ką tu galvoji apie tylą? Ką tyla tau reiškia dabar ir ką ji reiškė anksčiau?
– Tylos norisi vis daugiau ir labiau. Kai įvyksta triukšmingas etapas, jis susigeria ir jo užtenka. Būti tyloje man labai patinka, kartais pagaunu save, kad tyloje būnu dvi ar tris dienas, ypač, kai gyvenu miške.
Pasikalbu su šunimis, būna, kad kelias dienas net negirdžiu žmonos balso. Ir visai gerai.
– Kai žmonės ateina į tavo tylą – ar tau tai patinka?
– Esu kaip varteliai kaime. Atsiveria lengvai, bet kartais norisi ir patylėti, nutylėti, dingti. Anksčiau man būdavo labai nedrąsu pasakyti, kad nenoriu susitikti. Atsimenu, kaip mama man sakydavo, kai eidavau atsiliepti telefonu: „Pasakyk, kad manęs nėra.“
Dabar ją suprantu, suprantu, kame reikalas. Dabar ir aš kartais noriu pasakyti, kad manęs nėra.
Yra tokių žmonių, kurie visada arba ne laiku paskambina, arba ne laiku atsiranda tavo gyvenime – ir daryk, ką nori. Tai būna, kad dingstu, nepasirodau.
– Kaip jauteisi perėjęs iš betono į gamtą?
– Šis klausimas man pačiam vis dar yra neatsakytas. Nelabai susigaudau, kas su manimi vyksta. Kartais dėliojuosi sau, kad augau Žirmūnų pakrašty, po penkių minučių galėjau atsidurti Panery, miškuose, soduose, persikėlus per upę – vėl miškai. Miestas, bet ne miestas. Tai buvo ribinis gyvenimas.
Gamtos mano gyvenime buvo daug. Tėtis buvo geologas ir mama, jis dažnai imdavo mane už miesto. Net tada žmonės ieškojo pabėgimo, po net šiandien nežinau, kas aš – miestas ar kaimas.
– Koks yra tavo mėgstamiausias sezonas?
– Man patinka keturi sezonai. Tai yra turtas. Pakeliavęs supranti, kad daug kas neturi tokios galimybės patirti jų visų ir tai yra Dievo dovana.
– Ar tavo gyvenime buvo kelionė, kurioje nuo kažko bėgai?
– Gal ruošiuosi tokiai kelionei, ji dar neįvyko. Aš nebėgčiau nuo kažko, aš bėgčiau ieškoti kažko, suprasti, pabūti, atitrūkti, išsibandyti – yra daug žodžių. Dėl to man ir patinka kelionės – gali pakeisti viską, pažiūrėti į save iš šono, pasitikrinti, ar tau gerai, ar esi savo rogėse. O kitas dalykas, sugrįžti yra dar smagiau.
– Ko tu ieškai kelionėse?
– Jei žinočiau, tai būtų gerai. Visą laiką yra daug egzistencinių klausimų, pavyzdžiui – kur yra gyvenimo prasmė. Panašiai, lyg atsikeltum pagiriotas: kam aš esu, kam aš reikalingas, ar aš čia esu tik įrankis.
– Ar tavo gyvenime dar bus solo kelionė?
– Aš keliauju visada, gal mano sprendimas gyventi miške taip pat yra solo kelionė. Visos kelionės yra įdomios ir jų visų reikia.
Tu vienas negali gyventi, bet vienatvės norisi, bet vienatvė yra gera tik kurį laiką, reikia balanso. Gal aš taip ir stengiuosi gyventi.
– Tavo žmona sakė, kad ypač vertina jūsų draugystę ir linki tau save saugoti – ką tai reiškia?
– Mes daug metų kartu. Kartais juokauju, kad bet kokios vedybos užmuša meilę tą pačią akimirką. Tada prasideda draugystė. Ji būna stipri, ji būna atšalusi, bet jei kalbant rimtai – žmogaus prieraišumas yra svarbus. Mes visada kalbėdavome, kaip būtų gerai nugyventi visą gyvenimą kartu ir būti draugais.
Taip ir yra, mes esame draugai. Tas žmogus yra antras tu – antras kūnas ir antra siela. Tų pasakymų yra labai daug (...). Negaliu būti ilgai atskirai, būna, praleidžiame tris dienas, ji išvažiuoja į Vilnių, aš lieku kaime ir galiu po dešimties minučių skambinti ir sakyti: „Pasiilgau.“
– Ar išvažiavus į tolimą kelionę jausdavai, kad Laisvė yra šalia?
– Taip. Vieną kartą buvau susirūpinęs, nes keliavau į Indiją, ryšys tuo metu buvo labai brangus, jis ten net neveikė. Aš siuntinėjau žinutes ir negaudavau atsakymo. Susapnavau sapną, kad ji man pasakė, kad turime skirtis. Prirašiau dar žinučių.
Iš kažkur jai paskambinau, ji buvo labai nustebusi, kodėl jai skambinu. Kažkuriuo metu parėjo atgal visos jos žinutės. Supratau, kiek mintys gali toli nueiti.
Parengė Emilija Balcerytė
