Erdvės, kuriose gyvename, gali mus raminti, bet gali ir lėtai alinti – net tada, kai jos atrodo gražios. Gyvename laikais, kai didžiąją dienos dalį praleidžiame uždarose erdvėse – namuose, biuruose, viešosiose vietose. Vis dažniau kalbame apie nuovargį, nerimą, miego sutrikimus ar dėmesio stoką.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ilgaamžiškumui ir senėjimo kokybei, ne tik gyvenimo trukmei, bet ir tam, kaip jaučiamės kasdien, kiek patiriame streso, ar gebame atsistatyti ir išlikti psichologiškai atsparūs. Vis dažniau kalbama apie mitybą, judėjimą, miegą ar psichinę sveikatą, tačiau kur kas rečiau – apie erdves, kuriose visa tai vyksta, nors būtent jos tyliai lydi mus kasdien ir veikia mūsų nervų sistemą ilgus metus.
Tačiau ar interjerų ir architektūros grožis visada reiškia gerą savijautą? Ar aplinka, kurioje gyvename, dirbame ar leidžiame laisvalaikį padeda mažinti lėtinį stresą ir palaikyti nervų sistemos balansą? Ar erdvės iš tiesų dirba žmogui, ar kartais tyliai veikia prieš jį?
Neuroarchitektūra – tai tarpdisciplininė sritis, jungianti architektūrą, neuromokslą ir psichologiją. Ji tyrinėja, kaip erdvės veikia žmogaus nervų sistemą, emocijas, elgesį ir savijautą. Kitaip nei tradicinis požiūris į architektūrą, neuroarchitektūra klausia ne tik, kaip erdvė atrodo, bet ir kokią įtaką ji daro žmogui. Kaip veikia kvėpavimą, širdies ritmą, dėmesį ar net nerimo lygį?
Erdvė nėra neutrali
Žmogaus nervų sistema nuolat reaguoja į aplinką – net tada, kai sąmoningai apie tai negalvojame. Šviesa, garsas, erdvės mastelis, spalvos ar medžiagos veikia mūsų kūną automatiškai: keičia kvėpavimo ritmą, širdies plakimą, dėmesio lygį ir emocinę būseną. Todėl erdvė niekada nėra tik fonas – ji tampa aktyviu mūsų kasdienės savijautos dalyviu.
Vienas iš neuroarchitektūros tyrimų laukų – erdvės mastelis ir lubų aukštis. Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad patalpų aukštis tiesiogiai veikia mūsų emocinę būseną ir mąstymą. Aukštesnės lubos dažniau siejamos su laisvės, atvirumo ir kūrybiškumo jausmu, o žemos – su suspaudimu, įtampa ar net nerimu. Tyrimai rodo, kad vidutiniškai aukštesnės lubos siejamos su didesniu laisvės ir kūrybiškumo pojūčiu, o žemesnės – su saugumu arba įtampa, priklausomai nuo konteksto. Tai viena iš priežasčių, kodėl kai kuriose erdvėse norisi būti ilgiau, o iš kitų – išeiti kuo greičiau, net nesuprantant, kodėl.
Aukštesnės lubos dažniau siejamos su laisvės, atvirumo ir kūrybiškumo jausmu, o žemos – su suspaudimu, įtampa ar net nerimu.
Ne mažiau svarbus ir apšvietimas. Natūrali šviesa padeda reguliuoti cirkadinius ritmus, palaiko budrumą dieną ir gerina miego kokybę naktį. Ligoninėse atlikti tyrimai rodo, kad pacientai, kurių palatos turi daugiau dienos šviesos ir vaizdą į gamtą, greičiau sveiksta, patiria mažiau streso ir net rečiau prašo nuskausminamųjų. Priešingai – prastai apšviestos, be langų erdvės gali didinti nerimą ir emocinį išsekimą.
Garsinė aplinka taip pat turi tiesioginį poveikį nervų sistemai. Ilgalaikis triukšmas didina streso hormonų kiekį, apsunkina koncentraciją ir ilgainiui gali lemti emocinį nuovargį. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama akustiniams sprendimams – garsą sugeriančioms medžiagoms, tylioms zonoms, aiškiai atskirtoms veiklų erdvėms.
Neuroarchitektūros principai taikomi ir gyvenamosiose erdvėse. Namai, kuriuose apgalvoti apšvietimo scenarijai, lubų aukštis, spalvų gama ir apdailos medžiagų „temperatūra“, padeda žmogui pasiekti jo gyvenimo būdui reikiamų rezultatų. Tai patvirtina ir neuroarchitektūros tyrėjų įžvalgos: graži erdvė nebūtinai yra naudinga žmogui.
Kodėl „gražios“ erdvės ne visada veikia mūsų naudai?
Šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje vis dažniau susiduriame su stipriais, estetiškai patraukliais vaizdais, kurie formuoja mūsų lūkesčius ir supratimą apie „gražias“ erdves. Šie vaizdai neretai tampa atskaitos tašku, net jei jie ne visada atliepia individualius žmogaus poreikius, galimybes ar gyvenimo būdą. Tačiau reikia suprasti, kad tai, kas skirta visiems, nebūtinai tiks jums. Kiekvienas žmogus skirtingai patiria erdvę, turi skirtingus poreikius ir norus. Tad būtina stebėti, gilintis į save kuriant erdves savarankiškai ar pasitelkiant specialistų architektų, interjero dizainerių pagalbą.
Graži erdvė nebūtinai yra naudinga žmogui.
Neuroarchitektūra atkreipia dėmesį, kad estetiškai patraukli erdvė nebūtinai yra palanki žmogui. Kartais ji gali net didinti įtampą, kelti nerimą ar sukelti nuovargį – ypač jei ignoruojami žmogaus jutiminiai poreikiai. Kūnas erdvę patiria ne per ekraną, o per pojūčius.
Architektų ir dizainerių vaidmuo: kuriame erdves ar būsenas?
Neuroarchitektūra kelia ir etinį klausimą: kiek atsakomybės už žmogaus savijautą tenka tiems, kurie kuria erdves? Architektai ir interjero dizaineriai neišvengiamai daro įtaką žmonių kasdienybei – net tada, kai to neplanuoja. Todėl vis dažniau kalbama apie poreikį projektuoti ne tik funkcionalias ar estetiškas, bet ir žmogų palaikančias erdves. Galbūt svarbiausias klausimas šiandien – ne ką kuriame, o kam ir kaip tai veikia.
Nors neuroarchitektūra Lietuvoje dar yra gana nauja sąvoka, jos principai vis dažniau aptarinėjami, diskutuojant apie gyvenimo kokybę, darbo aplinką ir viešąsias erdves. Didėjantis dėmesys žmogaus emocinei sveikatai, ilgaamžiškumo tema skatina ieškoti sprendimų, kurie padėtų kurti ne tik gražias, bet ir sveikesnes erdves.
Kodėl ši tema svarbi kiekvienam iš mūsų? Neuroarchitektūra primena paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą – mes ne tik gyvename erdvėse, bet ir esame jų veikiami.
Klausimai, kuriuos verta užduoti šiandien sau: ar erdvės, kurias kuriame ir kuriose gyvename, padeda mums jaustis geriau? Ar erdvė, kurioje praleidžiate daugiausiai laiko yra apie jus ir jums svarbius pojūčius?
Dovilė Urbonavičiūtė
