„Aš gyventi niekada nebijojau“, – pasitikdama 60-mečio jubiliejų sako žurnalistė, TV laidų vedėja Edita Mildažytė. Simboliška, kad per gimimo dieną Knygų mugėje ji pristato biografinę knygą „Pelynų medus“, kurioje atvirai dalijasi savo prisiminimais ir patirtimis. Ji prisipažįsta: „Man nebuvo lengva nei šią knygą skaityti, nei diktuoti, nei įskaityti audio versijai. Bet tik tikri dalykai jaudina iš tikrųjų.“
Pilna salė žmonių, susirinkusių į knygos „Pelynų medus“ pristatymą, E. Mildažytę pasitiko ovacijomis ir plojimais, o renginio vedėja Beata Nicholson – dar ir šūsnimi sveikinimų. Jubiliatei simboliškai buvo įteikta pelynų puokštė-vanta, tortas Napoleonas ir gėlių vainikas- karūna. „Juk Edita yra Knygų mugės karalienė“, – šypsojosi B. Nicholson. Širdingai dėkojusi už sveikinimus, Edita kartu su vyru, menotyrininku Sauliumi Pilinkumi užtraukė ir gimtadienio dainą, kurios pamokė ir susirinkusius. Iškart po knygos pristatymo E. Mildažytė išskubėjo į autorių stendus, kur akimirksniu nusidriekė eilė norinčių su jos autografo ar nuotraukos.
– Paskutinę žiemos dieną minite gimtadienį, šįkart – jubiliejų.
– Na ką, nuo šiol būsiu teta septintoje dešimtyje – irgi neblogai! Pilinkus jau seniau tame klube, reikės paklausti, kaip jam ten patinka. (Juokiasi.)
Kai pagalvoji, prieš 20–30 metų mano amžiaus moterys į bažnyčią eidavo su lakine rankine ir balta skarele. Tada 60-ies žmogus, ypač moteris, jau būdavo paprasčiausiai suvargusi nuo sunkaus gyvenimo, įvairių civilizacinių dalykų nebuvimo, priežiūros stokos. Dabar laikai kiti, žmonės net atrodo kitaip. Tarkime, mano mama būdama 85-erių dar dirba akių gydytoja, nestokoja smalsumo ir, kaip mėgstu juokauti, ji yra visur, manau, kad net ir „Tinderyje“. (Nusijuokia.)
Iš tiesų kai tie metai ateina, jie baisiau atrodo kitiems nei tau pačiam. Aišku, labai svarbu suvokti savo metus, suvokti kur esi, kokių šiame etape turi tikslų ir padaryti viską, ką gali geriausio tiems, kam gali padaryti ir kartu suteikti gyvenimo džiaugsmo sau. Noriu gyventi tol, kol dar gyvenimas man teikia džiaugsmo.
– Vos užvakar grįžote iš kelionės ir pasinėrėte į Knygų mugės šurmulį, taip ir gimtadienis gali pasimesti veiklose...
– Tiesą sakant, jaučiuosi taip, lyg šis gimtadienis jau būtų atėjęs prieš gerą pusmetį. Įvyko knygos, kvepalų pristatymas – visa tai man buvo šventė, sulaukiau daugybės sveikinimų ir visi apdovanojo kaip tik galėjo.
Kai užvakar kažkas užsiminė apie mano gimimo dieną, net nustebau. (Juokiasi.) Tačiau taip jau sutapo, kad Knygų mugėje mano knygos pristatymo renginys suplanuotas būtent gimtadienio dieną, taigi geriau ir būti negali – jokios šventės papildomai daryti nereikės! (Juokiasi.)
– Vargu, ar kas abejojo, kad jūsų biografinė knyga „Pelynų medus“ sulauks didelio susidomėjimo, bet ar bent numanėte, kad ji bus tokia populiari, o susitikimuose su skaitytojais jūsų lauks sausakimšos salės?
– Prisipažinsiu, aš išvis negalvojau, kad ji bus populiari. Gal ir sunku patikėti, bet savo prigimtimi esu ganėtinai kuklus žmogus. Esu drąsi, jei reikia, galiu eiti ant barikadų, bet galvodama apie save esu labai analizuojanti ir atsakinga. Ir tiesą sakant, nesuprantu tokio populiarumo, nežinau, kas žmonėms taip surezonavo – rodos, paprasta knygelė... Tačiau atėjusios į susitikimus moterys pasakoja, kad tapatinasi su manimi, kad vienoj ar kitoj situacijoje jautėsi taip pat, kad ir jos turi panašių išgyvenimų. Atrodo, kad tai, ką jos pačios bijo sau pasakyti, pasakiau už jas.
Aišku, toks skaitytojų dėmesys yra didžiulė dovana, kuri ne dažnai gyvenime būna. Man net sunku nusakyti, ką patiriu važinėdama per kaupinas sales. Nepamenu, kada buvau patyrusi tiek meilės ir šilumos.
Panašiai buvo nebent „Bobų vasaros“ laikais. Pamenu, vienuose apdovanojimuose turėjau įteikti statulėlę nugalėtojui. Man užlipus ant scenos, visa salė pradėjo šaukti. Nesupratau, kas nutiko – atrodo, nei blogo, nei nieko gero nepadariau, kodėl jie taip reaguoja!? Tai buvo milžiniškas populiarumas, kurio negalėjau nei suprasti, nei priimti. Ir dabar vyksta kažkas panašaus – savotiškas renesansas, tam tikras rondo. Bet suprantu, kad tai laikina ir amžinai netruks, juk viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
– Galbūt skaitytojus papirko knygoje esantis jūsų nuoširdumas ir atvirumas...
– Galbūt. Šiais diskretiškumo, savicenzūros ir didele dalimi netiesos sakymo laikais, matyt, tai yra labai išsiilgtas dalykas. Stagnuojančioje visuomenėje, jaučiama didžiulis tikrų vertybių poreikis. Toks, kaip prieš didįjį lūžį ar perversmą.
– Ar tas atvirumas neatsisuko prieš jus?
– Tai nebuvo atvirumas tik dėl atvirumo. Jis reikalingas tam, kad perteikčiau, kontrastą, parodyčiau, jog pradėjus žemai, galima baigti labai aukštai. Kol kas atvirumas prieš mane neatsisuko, bet tai nereiškia, kad ir neatsisuks. Kartais net dalykai, apie kuriuos nepagalvojame, gali atsisukti prieš mus. Bet jei apie tai nuolat galvosime, bijosime gyventi. O aš gyventi niekada nebijojau.
– Ar pačiai nebuvo keista skaityti apie savo gyvenimą, taip išsamiai išrašytą popieriuje?
– Man nebuvo lengva nei šią knygą skaityti, nei diktuoti, nei įskaityti audio versijai. Bet tik tikri dalykai jaudina iš tikrųjų. Ir tik tai, ko niekada pati sau nepasakytum, turi parašyti, kad žmonėms būtų įdomu ir jie skaitytų. Taip jau yra.
Tas atviras nervas tikrai yra įskaitomas, atpažįstamas, pajuntamas, ypač šiame izoliuotų laidų pasaulyje. Tas nervas be apsaugos – tik tai ir jaudina žmones. Dėl to pasiryžau parašyti tokią knygą arba jokios. Knygų, kuriose autoriai pasakoja, kaip pastatė keturis paminklus, kokie buvo sėkmingi ir kiek visko nuveikė, – pilnos parduotuvių lentynos, bet kam tai įdomu? Kaip sakoma, draugų sėkmės liūdina labiau nei nesėkmės. Ir tai yra tiesa.
– Kam buvo nedrąsiausia duoti šią knygą perskaityti?
– Žinoma, mamai. Ji visada išgyvena, galvoja, kas bus, kaip bus. Bet ji perskaitė ir pasakė: „Na, čia dar nieko. Galėjo būti ir blogiau.“ Juokingiausia, kad pirmiau „Pelynų medų“ perskaitė mano sesuo ir paskambinusi pasakė: „Nepamenu, kada visą naktį nemiegojau, skaičiau, bet knyga labai patiko“. Paklausiau, ką man pasakys mama, o sesuo atsakė trupai – „iškentės“. (Juokiasi.)
– Nors darbuojatės už kadro, iš ekranų kuriam laikui pasitraukėte. Galbūt jau pagalvojate apie sugrįžimą?
– Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad buvau nutraukusi laidas, nes turbūt tokiu metu nebūčiau padariusi jų gerų, bet apie grįžimą jau pagalvoju. Važinėdama po susitikimus, pastebiu, jog ir žmonės jau nori, kad grįžčiau. Jie jaučia kažkokį ilgesį ir kas keisčiausia net ne tam, ką kuriu – daugybei žmonių reikia manęs pačios kaip žmogaus.
– Pernai kalbėjome apie tai, kad galbūt jau metas biografinei knygai ir štai, ji jau muša populiarumo rekordus. Kas dabar jūsų planuose?
– Planų ir tikslų turiu, norėčiau padaryti dar keletą laidų, su Sauliumi noriu ir toliau dirbti „Daiktų istorijose“. Paprastai tariant, noriu daryti tai, kas man vis dar įdomu. Be to, laikai irgi greitai keičiasi, atsiranda visokie dirbtiniai intelektai, dar kas nors ir neaišku, ar mes išvis nebūsim paskutinė karta, kai dar žmonės kuria pasakojimus, istorijas. Kol kažkam tai svarbu, kol jaučiu žmonių meilę, noriu ją atliepti, nes suprantu, kad tai yra didelė dovana ir ją labai vertinu.
