„Šiandien jaučiuosi ramesnė, labiau įsižeminusi, bet kartu atviresnė pokyčiams“, – vasario 23 d. pasitikdama 35-ąjį gimtadienį LRT.lt sako laidų ir renginių vedėja Gabrielė Martirosian. Prieš 18 metų išgarsėjusi Gabrielė atvira – viešumas nebuvo lengvas ir iki šiol reikalauja pastangų, bet jis išmokė priimti kritiką, nesutrikti susidūrus su skirtingomis nuomonėmis ir žiūrėti į save tikru žvilgsniu.
– Kaip pasitinkate šią gimimo dieną?
– Man gimtadienis jau ne vienerius metus tapo proga sustoti ir pakeisti aplinką. Labai mėgstu sutikti šią dieną kelionėje, nes būtent ten labiausiai jaučiu gyvenimo pulsą, naujumą, įkvėpimą. Šiemet gimtadienį sutiksiu Italijoje – šalyje, kuri man artima savo kultūra, žmonėmis ir emocija. Ši kelionė ypatinga ir tuo, kad į ją pakviečiau savo tėvus. Norėjosi šį laiką padovanoti jiems – kaip padėką už gyvenimą, už vertybes ir palaikymą.
– Vieni sako, kad gimtadieniai jiems pati svarbiausia metų šventė, kiti šios dienos visiškai nesureikšmina. Kiek jums ji svarbi?
– Man gimtadienis yra gražus balansas tarp šventės ir vidinio dialogo. Viena vertus, tai džiaugsmas ir dėkingumas už dar vienus metus, kita vertus – tai proga sustoti, apžvelgti nueitą kelią, įsiklausyti į save ir paklausti, kur einu toliau. Tai diena, kai svarbus sąmoningumas, buvimas ir paprastas žmogiškas dėkingumas.
– Gimtadienį pasitinkate po labai dosnių metų ir profesinėje veikloje, ir asmeniniame gyvenime...
– Tai buvo metai, kupini įvairių patirčių ir įvykių. Kai gyveni intensyviai, kartais net nespėji visko iki galo išjausti, todėl labai vertinu tas akimirkas, kai galiu grįžti mintimis atgal ir viską ramiai apgalvoti.
Svarbiausi man buvo ne tik ryškūs profesiniai momentai, bet ir tylūs, asmeniški išgyvenimai – artumas su Vaidotu, šeima, laikas su brangiais žmonėmis, paprasti kasdienybės džiaugsmai. Šiandien labiausiai jaučiu dėkingumą ir su smalsumu žvelgiu į priekį – norisi augti, atrasti ir plėsti savo pasaulio ribas.
– Prieš penketą metų viename interviu sakėte: „Yra vidinis dialogas su senąja savimi ir naująja, kuri, atrodo, dar nėra ten, kur norėtų būti.“ Ar šiandien jau esate ten, kur ir norite būti?
– Man atrodo, kad vidinis augimas niekada nesibaigia. Kiekvienas etapas atneša naujų klausimų, iššūkių ir pamokų. Šiandien jaučiuosi ramesnė, labiau įsižeminusi, bet kartu atviresnė pokyčiams. Stengiuosi neįstrigti komforto zonoje, nes ji, nors ir saugi, neaugina. Leidžiu sau klysti, ieškoti, bandyti ir keistis.
– Nors minite 35-ąjį gimtadienį, esate palyginti daug patyrusi – būdama 16-os išvykote į Japoniją siekti modelio karjeros, būdama 17-os buvote karūnuota „Mis Lietuva“. Teko anksti suaugti ir tapti savarankiška...
– Ankstyvas savarankiškumas ir viešumas tapo viena didžiausių mano gyvenimo mokyklų. Jis išmokė ne tik kantrybės ir atsakomybės, bet ir vidinės tylos – gebėjimo atsirinkti, ką priimti, o ką paleisti. Išmokė suprasti, kad ne kiekviena nuomonė turi tapti mano emocija. Supratau, kad ne viskas, kas garsiai skamba, turi nusėsti širdyje. Tai padėjo išmokti saugoti savo vidinį pasaulį.
– Ne kartą pasakojote, kad ne visada ir ne viskas buvo rožėmis klota, kas padėjo išlaikyti vidinį stuburą?
– Didžiausia atrama visada buvo šeima, vertybės, kurias atsinešu iš vaikystės, ir nuolatinis darbas su savimi. Tikėjimas tuo, ką darau, ir noras gyventi prasmingai padėjo išlaikyti vidinį stuburą ir sudėtingais momentais.
– Ko per 18 metų išmokė viešumas?
– Jau 18 metų? Sunku patikėti! Viešumas nebuvo lengvas ir iki šiol reikalauja pastangų. Bet jis išmokė mane priimti kritiką, nepasimesti tarp nuomonių ir žiūrėti į save tikru žvilgsniu. Kartais kelias būdavo ir yra sunkus, kartais vienišas, bet kiekvienas iššūkis stiprino mano charakterį, padėjo atrasti vidinę jėgą ir išmokti rūpintis savimi, kad galėčiau drąsiau žengti savo keliu.
– Žvelgdama į tai, kaip nuvingiavo jūsų kelias, už ką sau esate labiausiai dėkinga?
– Labiausiai sau esu dėkinga už drąsą nepasiduoti, už atkaklumą ir už tai, kad niekada nepamečiau smalsumo gyventi.
– Yra dalykų, kuriuos kaip senus marškinėlius jau išaugote?
– Tikrai taip. Per gyvenimą atsiranda įpročių, baimių ir požiūrių, kurie tarsi seni marškinėliai – nebetinka, jų nebereikia ir jie nebeatspindi to, kas esi dabar. Su laiku išmokau paleisti nereikalingas įtampas, lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu ir nereikalingas baimes. Tai suteikia lengvumo, vidinės erdvės ir galimybę gyventi ne pagal tai, ką kažkada galvojai ar ko bijojai.
– Sakoma, kad kitas žmogus, net ir mylimasis, neturi padaryti mūsų laimingų. Kaip manote, ką geriausio žmonės, partneriai gali padaryti vienas dėl kito?
– Man atrodo, kad svarbiausia – palaikymas ir pagarba. Geriausia, ką galime vienas kitam duoti, tai leisti būti savimi! Būti laisvam ir kartu jaustis saugiam šalia kito. Partneriai gali įkvėpti, palaikyti, dalytis džiaugsmais ir sunkumais, bet tikras laimės jausmas visada kyla iš vidinės pusiausvyros ir savęs pažinimo. Kai tai egzistuoja, santykiai tampa papildymu, o ne pagrindiniu laimės šaltiniu.
– Kas jums yra tie gyvenimo prieskoniai, be kurių gyvenimas būtų prėskas?
– Gyvenimo prieskoniai man yra kelionės, žmonės, nuoširdūs pokalbiai, muzika, gamta ir netikėti atradimai. Ir, žinoma, jos didenybė scena!
– Tradiciškai per gimtadienį sugalvojame norą ir užpučiame žvakutes ant torto. Apie ką pasvajojate?
– Šiandien esu tarp dviejų polių: noro viską planuoti ir noro leisti gyvenimui tiesiog tekėti. Mokausi paleisti kontrolę, pasitikėti procesu. Labiausiai linkiu sau vidinės ramybės, augimo ir drąsos likti atvirai gyvenimui.
Taip pat žiūrėkite
