Per šventes dalydamiesi kalėdaitį, nepamirškite atsiprašyti, padėkoti ir ko nors palinkėti, kad toji akimirka taptų didžiausios tiesos, didžiausio atvirumo ir didžiausios meilės, net jei ir avansu, momentu, kviečia kunigas Linas Braukyla, neabejojantis, kad tai yra gražiausia, ką per šias šventes galime duoti vienas kitam.
– Kalėdomis baigiasi keturios advento savaitės, turėjusios būti proga sustoti, susikaupti, pažvelgti į save ir pasiruošti kitiems metams. Tik atrodo, kad ta galimybė pasimetė skuboje ir lėkime, besistengiant pasirūpinti namų puošimu, dovanomis, susitikimais...
– Šv. Kalėdos yra didelė šventė, o Dievo atėjimas – reikšmingas dalykas, bet taip yra ne visiems. Kodėl? Nes mes nieko iš to nesitikime ir nieko nelaukiame. Dažnai sakoma, kad Dievas ar Jėzus yra atsakymas, tik koks buvo klausimas ir ar iš viso jis buvo? Adventas yra laikas iškelti klausimus, į kuriuos Dievas gali atsakyti.
Jei klausimų nėra, negalime ko nors tikėtis iš šv. Kalėdų ar kitų susitikimų su Dievu. Gaila, jei šis laikas dingsta, nes manau, kad jis mums ir skirtas tam, kad suprastume, ko mums trūksta, ko mes laukiame, ko savo jėgomis negalime pakeisti ir kur mums reikia pagalbos. Adventas yra laukimo laikas, kai turime palikti savo gyvenime tarpą, kuris bus užpildytas ne mūsų pačių jėgomis ir mintimis.
– Neretai piktinamės, kad šv. Kalėdos tapo tiesiog dovanų dovanojimo švente. Kokią geriausią dovaną vienas kitam šia proga galime padovanoti?
– Žodyje „dovana“ telpa daug reikšmių. Visų pirma dovana nėra pelnyta ar uždirbta, ji negali būti dovanojama per prievartą, nes tai nebus dovana. Iš tiesų dovana turėtų gimti iš rūpinimosi kitu žmogumi, ji turi kilti iš meilės, kitaip bus melagystė.
Nesvarbu, ar kitam išrenkate didelę ir brangią dovaną, ar kokią nors smulkmeną, ar ką nors nematerialaus, taisyklių nėra, svarbiausia, kad dovana būtų nuoširdi ir išrinkta galvojant apie žmogų, kuriam bus dovanojama ir kuriam norime parodyti savo meilę ir dėmesį.
Mano šeimoje jau dvejas Kalėdas iš eilės dovanų gauna tik mažieji, mano brolio ir sesės vaikai. Suaugusieji vienas kitam nieko nedovanojame, vietoje to paaukojame Ukrainai. Nors ir kitokia, tai yra mūsų dovana vienas kitam, taip parodome meilę ir dėmesį artimajam, parodome, kad mums rūpi bendras dalykas. Taigi dovanoti yra labai graži tradicija, jei gerai suprantame, kas yra dovana, ir dovanojame nuoširdžiai.
Tai mums padeda suprasti ir kas yra šv. Kalėdos. Juk švenčiame Jėzaus gimimą. Jis kitoks nei gyvybės dovana žmogui, į Jėzaus gimimą turėtume žiūrėti kaip į įsikūnijimą ir didelį prisitaikymą. Kai matome kūdikėlį bažnyčiose, jis mums reiškia didžiojo Dievo gebėjimą tapti prieinamam visiems.
Matau gražią prasmę ir dovanos priėmime. Tai keičia mūsų širdis ir daro mus doresnius. Kai atpažįstame mums rodomą meilę, patys tampame labiau mylintys, geresni. Tik svarbu nepamiršti, kad žmogaus širdį keičia tik laisvas sprendimas, kai jis jaučiasi mylimas ir nori atsilyginti tuo pačiu.
– Užsiminėte apie dovanas savo šeimoje. Kaip kunigai, dvasininkai švenčia šv. Kalėdas?
– Panašiai kaip ir visi – prie stalo. Daugelis kunigų negali tomis dienomis būti su savo šeimomis, nes per Kūčias ar Kalėdas švenčia su bendruomenėmis šv. Mišiose. Vilniaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijoje, kurioje tarnauju, paprastai prie stalo sėdame keliese, taip pat stengiamės pakviesti kunigus ir kitus žmones, kurie neturi su kuo praleisti Kūčių.
Drauge laužiame kalėdaitį vienas kito atsiprašydami ar ko nors palinkėdami, giedame, meldžiamės, palaiminame valgį, ragaujame patiekalų. Žinoma, vakaro kulminacija yra šv. Mišios, į jas susirenka labai daug žmonių. Tas susitikimas šv. Mišiose būna labai šiltas, labai šventiškas ir kiekvienam linkiu jo nepamiršti.
Tai vienintelis siūlas, laikantis švenčių prasmę, – ryšys su savo tikėjimu ir šv. Mišios. Juk šventes maitina būtent jas sukūręs tikėjimas, palaikantis gyvenimą. Per šv. Kalėdas jį atnaujinti yra labai gerai.
Per Kalėdas dalyvaudamas šv. Mišiose vis pagalvoju, kaip būtų nuostabu visada bažnyčioje matyti tiek tikinčiųjų.
– Labai graži Kūčių vakaro tradicija – kalėdaičio laužymas ir pasidalijimas juo su artimaisiais. Kokia kalėdaičio prasmė?
– Pirmiausia noriu priminti žodį „kompanjonas“, kuris įprastai reiškia tiesiog „bendražygis“, tačiau atsižvelgiant į lotynišką žodžio reikšmę tai yra „žmonės, valgantys tą pačią duoną“. Kalėdaitis, kurį dalijamės prie stalo, yra duona. Ne ta pati, bet tokia pati kaip ir šv. Mišiose, tik skirta platesniam žmonių ratui. Kaip sako mūsų tikėjimas, Jėzus Kristus mums tapo duona – kažkuo labai artimu, labai paprastu, kuo visi galime dalytis. Ir ši tradicija yra labai prasminga.
Kalėdaičio laužymas mūsų šeimose, labai intymioje aplinkoje, labai mažoje bendruomenėje yra tas pats, ką daro visa Bažnyčia, visi tikintieji, – laužydami duoną, dalijamės tuo pačiu gyvenimu, tuo pačiu likimu. Labai gera, kad turime tokią tradiciją, ir linkiu jai išlikti gyvai.
Tiesa, skirtingos šeimos tai daro skirtingai, bet man labai gražu, kad mano šeimoje duoną laužiame vienas nuo kito kalėdaičio, o lauždami atsiprašome ar ko nors palinkime, kad ta konkreti akimirka taptų didžiausios tiesos, didžiausio atvirumo ir didžiausios meilės, net jei ir avansu, momentu. Tai gražiausia, ką žmonės gali vienas kitam duoti. Su tuo susijungęs kalėdaičio laužymas yra giliai žmogiška ir giliai krikščioniška.
Manau, kad vienas kitą mylėti ir linkėti kitam gero galime todėl, kad tikime, jog patys esame mylimi. Todėl neįsivaizduoju Kalėdų be tikėjimo, kad pirmiausia mes esame mylimi, nes šią šventę maitina tikėjimas, kad nors pasaulis ir nėra tobulas, Dievas mums visada yra geras.
– Dar viena tradicija – prie Kūčių stalo prisiminti išėjusiuosius. Kaip ją matote jūs?
– Man atrodo, kad tai labai žmogiška tradicija, kuri šventes labai papuošia ir labai dera su krikščioniškąja šios šventės prasme. Daugybė žmonių Kalėdas išgyvena ne taip, kaip jas įsivaizduojame tobuliausiame paveikslėlyje. Tuo įsitikinau per adventą lankydamas ligonius, girdėdamas žmonių pasidalijimų bažnyčioje.
Pažįstu žmonių, kurie šventes pasitinka vieni arba sėda prie stalo, prie kurio nėra santaikos ir supratimo. Taigi tradicija prisiminti mirusiuosius man yra dar vienas iš tikrovės ateinantis balsas, kuris padeda neužsisvajoti ir prisiminti: kad ir kaip norėtume susikurti tobulą šventę, ji tobula nebus, kažko drauge prie stalo nebus.
Man, kaip kunigui, tai yra brangu ir atrodo būtinas langas, per kurį ateina daugiau šviesos į tą šventę, kurią norėtume sukurti. Tačiau minėti dalykai nepanaikina šventės džiaugsmo ir šventės vilties.
– Kaip kviečiate per Kalėdas atnaujinti savo tikėjimą, ką verta prisiminti ir vėl permąstyti apie Dievą?
– Daugeliui žinoma mintis, kad Dievas tapo žmogumi tam, kad žmogus taptų Dievu. Jis tampa panašus į žmones, kad išmoktume pralenkti tai, kas yra tik žmogiška. Taigi per šventes kviečiu palyginti savo tikėjimą su žinia, kad Dievas nori mums dovanoti pilnesnį ir amžinąjį gyvenimą.
Aš manau, kad Dievui rūpi, ar tikiu, kad jis man siūlo geresnę gyvenimo versiją. Dievas, žinoma, nori būti mums artimas ir lengvai pasiekiamas, kaip dovana. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, ieškodamas dovanų artimiesiems, Dievas per Kalėdas taip pat galvoja, kaip pradžiuginti kitą, kokiu būdu ateiti, kad būtų priimtas.
– Neretai įkvepia tinkami žodžiai ar gražūs palinkėjimai. Ko jūs norėtumėte palinkėti visiems šv. Kalėdų proga?
– Nepaisant to, kaip seksis šventes rengti, labai linkiu susirinkti prie Kūčių stalo, sukalbėti maldą ir prisiminti švenčių prasmę. Laužiant kalėdaitį labai linkiu sukaupti didžiausią meilę ir geranoriškai atsiprašyti ar padėkoti, labai linkiu ateiti į šv. Mišias, nes tai išsaugos ar išgelbės jūsų Kalėdas, primins, kodėl tai yra tokia graži, jauki ir šilumos pilna šventė. Labai linkiu, kad dieviškasis pažadas, kurį per Kalėdas švenčiame, būtų stipresnis už trūkumus ar netobulumus, kuriuos matysite savo namuose.
