Nuo produktų vadybininko iki klebono Dainiaus Jaudegio gyvenimo kelyje – vienas žingsnis. Tris dešimtmečius sėkmingai kilęs karjeros laiptais IT srityje, jis nusprendė padaryti posūkį profesinėje karjeroje – tapti evangelikų kunigu. Dvasininkas sako, jog dėl savo sprendimo buvo ramus, nes į jį ėjo ne vienerius metus.
– Iš kur tavyje tiek daug jaunatviškos energijos?
– Aš niekada nežiūriu į save vieną – ar tai yra bendruomenė, ar komanda, aš visuomet matau save tam tikroje aplinkoje. Dar būdamas versle, bendraudamas su klientais, buvau vyriausias komandoje, susidūriau su skirtingomis kartomis, bet dabar man, kaip ganytojui, reikia mokytis rasti su visais kalbą.
Aš esu linkęs mokytis, manau, kad gyvenimas yra gražesnis, kai kažkas visuomet tave domina, kai tau įdomūs ryšiai. Būtent todėl amžiaus aš nesureikšminu.
– Šią vasarą tapai Kauno ir Kėdainių parapijos klebonu – kaip jautiesi?
– Pokytis įvyko, anksčiau bažnyčioje tik savanoriaudavau, evangelikų bažnyčioje tarnavau paskutinius septynerius metus, po ordinacijos tai tapo mano etatu, mano savaitės eiga pasikeitė. Draugams iš verslo sakau, kad pirmadieniai nuo šiol tapo mano laisvadieniais, tačiau mokausi iš naujo planuoti savo laiką, rasti laiko pasportuoti, daugiau laiko praleisti su šeima.
– Kiek laiko tu buvai verslo srityje?
– Technologijų versle praleidau 30 metų (...). Aš niekada nesakau, kad kilau ar leidausi pozicijose, man tai labiau buvo apie darbą su žmonėmis. Net nežinau, ar galėčiau tai pavadinti darbu – ne veltui ir Šventajame Rašte darbas iš pradžių yra įvardijamas kaip malonumas.
Draugams iš verslo sakau, kad pirmadieniai nuo šiol tapo mano laisvadieniais.
Baigęs vidurinę ne iškart stojau į universitetą, norėjau kurti verslus, buvo tokie laikai, kai verslą galima sukurti greitai ir paprastai. Vėliau į verslą pradėjau žiūrėti rimčiau, prisijungiau prie vienos įmonės, tapau vadovu ir buvau paragintas studijuoti. Studijos, nors ir vėlesniame amžiuje, man buvo malonumas.
– Kaip manai, ar mes pamiršome, kad darbas gali būti ir malonus?
– Taip. Aš virš 30 metų esu evangelikas, studijuodamas Šventąjį Raštą matau, kad žmonės turi skirtingą požiūrį į darbą ir manęs, jie klausia, kaip galėjau anksčiau dirbti, o dabar tapau klebonu. Aš nebrėžiu aiškios linijos, sakau, kad tarnavau Dievui ir būdamas versle (...). Tarnavau vieniems žmonėms, dabar tarnauju kitiems žmonėms dvasinėje temoje.
Aš nebrėžiu aiškios linijos, sakau, kad tarnavau Dievui ir būdamas versle.
– Kaip kolegos reagavo į tavo pasirinkimą eiti tikėjimo keliu?
– Išėjimo etapas buvo nelengvas. Aš labai gerbiu savo tiesioginį vadovą, jį informavau prieš devynis mėnesius. Nebuvau tikras, nebuvau garantuotas, kad visą laiką dirbsiu bažnyčioje.
Tapimas kunigu nėra lengvas: iš pradžių tu tampi lektoriumi, vėliau parapijų atstovai nusprendžia, po dar kurio laiko tampi kunigu. Aš sakiau – balsuokite prieš mane, jei manote, kad turėčiau likti savanoriu. Man buvo patogu dirbti versle ir tarnauti kaip mėgėjui.
– Kaip jauteisi, kai balansavai tarp bažnyčios ir verslo?
– Balanso reikėjo ieškoti, reikėjo ieškoti laiko ir valdybai, ir šeimai, ir visuomenei, ir studijoms, ir bažnyčiai. Galbūt ne visada viskas pavyko ar viskas išėjo, galbūt daugelis galvoja, kad esu tobulas pavyzdys, bet taip nėra, tikrai padariau klaidų, iš kurių mokiausi. Man padėjo tiek mano šeima, tiek mano tėveliai, turėjau palaikymą iš visų pusių.
– Ar atsimeni momentą, kai supratai, kad suksi tikėjimo keliu?
– Nebuvo labai lengva, neturėjau antgamtinių regėjimų, netrenkė žaibas, nieko blogo neįvyko. Dievas mane mokė melstis, norėčiau kontroliuoti Dievą ir žinoti, kas vyks, bet nežinau ir nežinojau (...). Aš neprižiūrėjau savo sveikatos, labiau rūpinausi automobilio padangomis nei savo sveikata, galvojau, kad tai yra senų žmonių reikalas. Per pastaruosius kelerius metus turėjau kelias narkozes – tai buvo faktoriai, kurie mane privertė atsigręžti į save.
Mokslai tęsėsi septynerius metus, tačiau nebuvo taip, kad nuo pirmos dienos žinojau, kodėl tai darau. Institute studijuoji jam, kad geriau pažintum Dievą ir krikščionybę, skirtingas doktrinas, tai dariau, nes visada buvau smalsus ir norėjau lavintis (...). Niekada nebijojau augimo, mano kolegos žinojo, kad esu tikintis, prieš išeinant klausė – ar išeini į savo verslą, atsakiau – į Tėvo verslą.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
