Režisierius ir aktorius Kirilas Glušajevas šiandien save pristato ir kaip profesionalų dramos terapeutą, dirbantį priklausomybės ligų centre. Jis sako, kad daugelio priklausomybių šaknis – nerimas ir nežinia, o sveikimo kelias prasideda nuo gebėjimo išbūti su savimi ir kitais.
– Kaip tavo gyvenime atsirado dramos terapija ir kas tai yra?
– Dramos terapija yra teatrinių priemonių, tokių, kaip vaidyba ir improvizacija, vaidmenų kūrimas, taikymas gydyme ar rekreacijoje (...). Teatras mums leidžia matyti žmones ir veikti žmones tiesiogiai, todėl žmogus teatre ar scenoje yra emociškai ir jausmiškai nuogas.
Mano atėjimas į dramos terapiją buvo labai logiškas. Teatre visuomet reikėdavo kurti santykius ir su žiūrovais, ir su žmonėmis iš režisieriaus pozicijos. Į terapiją atėjau norėdamas sužinoti apie žmones daugiau, pažinimas yra gyvenimo prasmė.
– Minėjote, kad į dramos terapiją ateina ir su priklausomybėmis kovojantys žmonės, bet savo priklausomybės istorija nebenorite dalintis – kodėl?
– Manau, kad tai nėra prasminga. Niekas nesikeičia nuo to, kad pasakoji apie savo kasdienybės iššūkius, jei matai, kad žmogus yra arti to, jis gali suprasti ir atjausti, tačiau žmogus pats daro veiksmą nepriklausomai nuo to, ar jam pakalbėjai, ar nepakalbėjai (...). Žmogų gyvenime, kaip ir scenoje, labiausiai veikia pavyzdys, o ne pasakojimas apie kančią.
Kai pasakodavau savo asmeninę istoriją, sulaukdavau trejopų reakcijų. Arba būdavau įdedamas į genialiųjų lentyną, dėl kurios jausdavausi skolingas, net kaltas, arba sulaukdavau atmetimo – „Man taip nepavyktų“, arba negaudavau jokio veiksmo, jokio atsakymo – tapau geru pasakotoju, sukūriau pramogą.
– Kuo skiriasi dramos terapija ir psichoterapija – ar dramos terapijoje neužtenka tik kalbėtis?
– Galima vaidinti dialogus su priklausomybe arba su vartojama medžiaga, o gal ir su skausmu. Kartais gali atsirasti ir partneris, kuris už tave suvaidins tą skausmą ar įkūnys jį personaže (...). Su priklausomais žmonėmis ligoninėje mes kalbame per veiksmą. Grupės yra didelės, maždaug 30 pacientų, visi yra labai skirtinguose etapuose, visi labai skirtingo amžiaus, profesijų. Tame skirtingume mes ieškome bendrystės. Mes ieškome ribų, stengiamės vieni kitų neužgauti, konstruktyviai veikiame, laikomės taisyklių.
– Ką duoda tokio tipo terapija? Ar nesulaukiate skepticizmo?
– Dirbant su skeptiku, pirma reikia paklausti – ką apie tave pasako tavo skepticizmas, ką gali apie save suprasti, jei viso užsiėmimo metu esi užsisklendęs. Ką apie tave gali pasakyti tavo įsitikinimai, jei kiti sugeba žaisti, rasti ryšį su kitais, randa galimybių išeiti iš savo elgesio modelių, o tu esi pasipriešinime, gynyboje, kurią maskuoji. Kyla klausimas – kur dar gyvenime tu elgiesi panašiai.
Grupėje visada turime skeptiką. Jo klausiame, kiek ilgai jis nori būti skeptiko vaidmenyje, klausiame – kaip būti skeptikais, nes galbūt kažkam iš mūsų to trūksta. Naivus patiklumas taip pat yra kenksmingas (...). Smalsumas yra geriausia strategija sveikimui ir gyvenimui, tai yra nerimo įveikimo strategija.
– Kodėl žmonės priklausomybėmis maskuoja nerimą?
– Nerimas labiausiai bijo neapibrėžtumo ir nežinios. Ne veltui dabar prirašyta tiek knygų ir tiek publikacijų, mokslinės literatūros apie nerimą, anksčiau nieko panašaus nebuvo. Baimėje mes turime konkretų objektą, o nerime mes nežinome, todėl kuriame scenarijus ir jų išvengimo planus – kaip man gyventi, kad neįvyktų kažkas, ko bijau.
Žmonės priklausomybėmis nerimą mažina arba nori jį „užtriukšmauti“, paskandinti, užpustyti – priklausomai nuo vartojamų medžiagų (...). Žmogus bando pakoreguoti savo reakcijas į pasaulį, jis stipriai nerimauja ir nori tai užmaskuoti, įgyti drąsos, dėl to sakoma: „50-imt ant drąsos.“ Nerimas keičiamas į kitą būseną.
– Kaip jūs bežaisdami atrandate maskavimo mechanizmus? Kaip tai veikia?
– Dažniausiai yra taip, kad žmonės bežaisdami atpažįsta, pastebi, kad vaidinant niekas nesikeičia, kartojasi tos pačios situacijos, tada jie susimąsto – gal ir gyvenime taip, gal ir gyvenime kartojasi tos pačios situacijos, verta kažką keisti (...). Sveikimas nuo priklausomybių vyksta per trumpas distancijas, bet pats procesas tęsiasi daug metų.
Improvizaciją kaip terapeutas rinkausi dėl to, jog trumpalaikis poveikis, tikiu, yra labai svarbus, jei norime ilgalaikių pokyčių. Šių dienų kontekste priėjau prie išvadų, kad mums aukso vertės yra trumpalaikis poveikis – kaip išlikti blaiviam artimiausias 15 minučių, nes tai gali būti labai sunku. Dramos terapija padeda mokytis būti, išbūti su savimi ir su kitais.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
