Aktorė Valda Bičkutė rugsėjo viduryje minėjo septintąsias santuokos metines, tačiau su savo vyru poetu Mindaugu Valiuku ji yra pažįstama dar nuo 1997 m., kai jai tebuvo septyniolika. Pora jie tapo po daugelio pažinties metų ir tai, kaip pastebi Valda, tikriausiai padėjo išvengti visokių jaunatviškų nesutarimų.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti nesutarimus.
– Pirmiausia prašysiu atsiminti, kaip su savo būsimuoju vyru susipažinote ir tapote pora?
– Pirmoji mūsų pažintis buvo, kai aš dar buvau mokinė ir draugavau su vaikinu, kuris mokėsi tos pačios mokyklos vyresnėje klasėje. Baigęs mokyklą jis įstojo mokytis lietuvių kalbos ir režisūros, o jo kursiokai buvo rašytojas Rimantas Kmita ir mano dabartinis vyras Mindaugas Valiukas. Taip ir susipažinau su šia puikia kompanija.
Mano draugystė su tuo vaikinu baigėsi, bet mūsų ryšys išliko. Aš gyvenau Vilniuje, Mindaugas – Klaipėdoje, jis buvo sukūręs šeimą, bet kartais vienas kitą pakviesdavome į kokį renginį, na, bendravome kaip du menininkai.
Po kurio laiko Mindaugo šeiminė situacija pasikeitė, jis atsikraustė į Vilnių. Aš buvau jį pasikvietusi į vieną savo spektaklį. Po jo likome pasišnekučiuoti, ir kalba pakrypo apie tai, kad galbūt ne viskas yra taip, kaip atrodo.
Viskas pasikeitė ne per vieną dieną – dar reikėjo kažkiek laiko, kad savo seną bičiulį pamatyčiau naujomis akimis, bet palengva perėjome prie šeimos gyvenimo.
Pora tapome 2018 m. pradžioje, o tų pačių metų rugsėjo 16 d. susituokėme – kadangi iki tol buvome gerai pažįstami, nereikėjo nuo nulio perprasti vienam kito charakterio ir kitų savybių. Galima sakyti, kad iš karto galėjome peršokti į tokį lygį, kurį poros pasiekia, ne vienerius metus prabuvusios kartu.
– Kuo jums Mindaugas patiko?
– Kai kalbame apie poros gyvenimą, manau, esminis klausimas yra tai, kaip tu jautiesi šalia pasirinkto žmogaus. Mindaugas yra poetas, intelektualus žmogus, ir jis moka paruošti moteriai šalia savęs ypatingą vietą. Taigi aš šalia jo kaip moteris jaučiuosi labai gerai.
Jis rūpestingas, niekuomet neleidžia suabejoti jo jausmais ir meile, visuomet mane palaiko. Tiesiog kiekvieną mielą dieną jaučiuosi mylima ir reikalinga.
– Turbūt po to, kai 2020 m. sausį susilaukėte dukrytės Marijos, daug kas pasikeitė?
– Žinoma, vaikelio gimimas poroms yra didžiulis virsmas. Gyvenime daug kas keičiasi, bet tas jausmas, kad šalia Mindaugo jaučiuosi gerai, išliko. Jis turėjo patirties iš pirmosios santuokos – iš jos turi nuostabią dukrą Saulę – ir žinojo, kokie iššūkiai laukia. Tai suteikė kažkiek ramybės, mat man tai buvo pirmas kartas ir atrodė, kad mano gyvenime – ekstremali padėtis (šypsosi).
– Kaip dabar dalijatės vaiko priežiūrą?
– Kaip išeina – pas mus dviejų vienodų dienų ir rutinos nėra. Mano darbai kasdien vyksta skirtingu grafiku, Mindaugas nemažai dirba iš namų, tad gali prižiūrėti vaiką, kai man reikia išvykti, ir atvirkščiai. Kas vakarą susidėliojame kitos dienos planą ir palaikome vienas kitą, kiek galime.
Jis supranta mano darbo specifiką, supranta, kad tenka ilgas valandas repetuoti. Šiuo metu kaip tik ruošiamės spektaklio „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ premjerai su Vytautu Rumšu jaunesniuoju. Tema būtent tokia, kokia kalbamės dabar, – vyro ir moters santykiai. Spektaklyje yra įdomių gyvenimiškų momentų ir kiekvienai porai atpažįstamų situacijų iš realaus gyvenimo.
– O kaip dalijatės buities darbus?
– Mindaugas yra sau prisiėmęs grindų siurbimą, plovimą ir šiukšlių išnešimą, sako, kad jų nė neliesčiau. Na, o kitų darbelių imamės, kaip išeina. Iš esmės aš mėgstu rūpintis namais, norisi juos puoselėti, bet skirstant laiką dažnai namai lieka paskutinėje vietoje.
Mindaugas tikrai skaniai – skaniau už mane – gamina maistą, kai būna su vaiku, žinoma, paruošia valgyti jam, o man yra pasakęs, kad gali pats savimi pasirūpinti. Tad ir šioje srityje pas mus nėra rutinos, kai abu neturime laiko, randame kaip išsisukti iš padėties.
– Tačiau turbūt, kaip ir kiekvienuose namuose, taip ir pas jus pasitaiko nesutarimų?
– Nepasakyčiau, kad bartumės, mes tiesiog kalbamės. Juk sukūrėme santuoką, būdami nebe jaunikliai, buvome brandžios asmenybės. Kai partneriai vienas su kitu jaučiasi saugiai, žino, kad viską gali pasakyti paprastai, tai – pagrindinis kelias išsiaiškinti, kas iš tų barnių.
Ir naujame spektaklyje kalbama apie tai, kaip kartais sunku kažką pasakyti, atsiverti skaudamomis temomis, bet jeigu nutyli, procesai gali tapti vis sudėtingesni – gebėjimas kalbėtis labai padeda santykiuose jaustis saugiai.
– Bet gal kartais, kai žmogus pavargęs, nesinori kalbėtis, norisi tik purkštauti?
– Kai esi pavargęs, reikia pasilsėti, o ne aiškintis santykius. Tik reikia nuolat pasidalyti tuo, kaip jautiesi, kas skaudina, kad neprieitumei iki tos grėsmingos frazės: „Mums reikia pasikalbėti.“
– O gal su dukrele vienas būnate griežtesnis, kitam norisi auklėti atlaidžiau?
– Kažkokiu auklėjimu aš netikiu, tiesiog reikia vaiką mylėti. Aišku, kartais trūksta žinių, kaip elgtis konkrečioje situacijoje, tuomet tuo pasidomime, paskaitome. Man atrodo, kad labai skiriasi mergaitės ir berniuko auginimas – mergaitei (kaip ir moteriai) labai reikia švelnumo, berniukui gal ir praverčia daugiau taisyklių.
Dažniausiai mergaitės mokytoja yra mama, o tėčiui ji turi būti princese – taip ji mokosi kurti santykius su vyru. Mindaugas yra labai žaismingas, be to, jis daug dirba su vaikais ir paaugliais kaip pedagogas, tad moka gražiai, maloniai viską pateikti, o aš gal kartais pasakau kiek griežčiau.
– Kai kurios poros sako, kad kai kartu gyvena du menininkai, visokių aistrų neišvengsi?
– Tikrai ne, mes puikiai suprantame vienas kito veiklos svarbą, vertiname vienas kito kūrybą ir vienas kitą palaikome, kiek galime.
Vieno atsakymo, kas du žmones laiko kartu, nėra. Kartais juos sieja toksiški santykiai, net priklausomybės, išskaičiavimas, baimė kažką keisti. Spektaklyje kalbame ir apie tai, kad netgi bijome eiti vieni į kapines ir drąsiau tą daryti, susikibus už rankų.
Visgi dažniausiai poras kartu laiko meilė. O ta meilė, kaip aš manau iš savo patirties – tai linkėti žmogui gero be jokių savanaudiškų tikslų. Net jeigu jūs ne kartu, tai, kad linki žmogui gero, išties rodo, kad jį myli.
– Ar minite tokias datas, kaip septintosios santuokos metinės?
– Tądien susigriebiau, kokia tai diena, kai ryte jau skubėjau į repeticiją. Puoliau vyrui rašyti žinutę. Vakare jis atnešė gėlių ir tiesiog pasibuvome kartu.
Esu kažkur skaičiusi, kad poros gyvenimas susideda iš buvimo ir iš susitikimų. Dažnai tiesiog sukamės buityje, kasdienybėje, bet reikia susiorganizuoti susitikimų – tarsi išnirti iš to srauto ir pamatyti vienam kitą iš naujo. Tam nebūtina eiti į kavinę ar restoraną – galima tyliai, ramiai susitikti ir namie ir pažiūrėti vienas kitam į akis.
