„Bulimija padėdavo man įeiti į būseną, kai nebereikia laikytis jokių taisyklių – tam tikra prasme tai būdavo atostogos nuo anoreksijos“, – sako Paula Čepinskaitė. Su valgymo sutrikimais kovojusi mergina teigia, jog klastingoji anoreksija, o po jos atsiradusi bulimija, žalojo ją tiek fiziškai, tiek psichologiškai – savo gyvenimą ji buvo paskyrusi kančiai, apie kurią buvo gėda pasisakyti garsiai.
– Ar savo ligos istoriją sietum su savo modelio karjeros pradžia?
– Ne, mano liga prasidėjo, kai iš gyvenimo pasitraukė man labai artimas žmogus. Nesijaučiau galinti džiaugtis gyvenimu, tam tikra prasme siekiau kančios ir kontrolės. Sunku pasakyti, kada liga prasideda, ji yra labai klastinga.
Tai buvo ir tam tikra gedulo forma. Maniau, kad tokiu būdu pasieksiu išsilaisvinimą, išsivalysiu. Galvojau, kad kančios kelias yra vienintelis teisingas kelias, galvojau, kad mano gyvenime negali būti jokių linksmybių, jokio nesveiko masto, turiu koncentruotis į tobulumą.
– Kada sąmoningai supratai, kad sergi?
– Nepripažinau to, bet pradėjau suprasti, kas vyksta, kai buvau Kolumbijoje, ten turėjau kontraktą su modelių agentūra. Pradėjau atsirinkti tarp to, kas yra gerai, kas yra blogai, atsisakiau perdirbto maisto, gyvulinės kilmės produktų, valgiau tik vaisius ir daržoves, nors turėjau labai griežtą sporto režimą. Svarstyklių neturėjau, bet socialiniuose tinkluose manęs vis paklausdavo – ar viskas yra gerai.
Kai užsisakinėdavau picą, visuomet prisistatydavau ne savo vardu – man būdavo gėda.
Kartą pasakiau mamai, kad sulaukiu nemažai neigiamų komentarų apie savo išvaizdą, bet netikiu jais, žmonės man linki blogo, aš esu labai sveika. Tuo metu svėriau 48 kilogramus, mama pasakė, jei pasieksiu 46 – reikės gydytis. Tada savo galvoje subrandinau naują tikslą.
– Kaip atrodydavo tavo dienotvarkė?
– Atsikeldavau, atsigerdavau kavos, eidavau sportuoti, grįždavau, užkąsdavau daržovių, tada vėl keliaudavau į sporto salę ir grįžusi laukdavau, kada galėsiu eiti miegoti. Fiziškai aš tikrai norėjau maisto, skaudėdavo skrandį, bet tokiais atvejais tik gerdavau vandenį.
Galvojau, kad kančios kelias yra vienintelis teisingas kelias, galvojau, kad mano gyvenime negali būti jokių linksmybių, jokio nesveiko masto, turiu koncentruotis į tobulumą.
Buvau susigalvojusi suvartoti 500 kalorijų per dieną. Sverdavau maistą, turėjau specialią programėlę, kuri man padėdavo apskaičiuoti, kiek ir ko suvartoju. Iš pradžių jaučiausi pakankamai gerai, net jaučiau jėgų antplūdį, mačiau tik gerus dalykus. Tik vėliau išsiaiškinau, taip būna, kai organizmas naudoja paskutinius energijos likučius.
– Kiek ilgam tau užteko paskutinių energijos likučių?
– Keletą mėnesių. Vėliau išskridau į Kiniją, ten atsirado nuovargis, mane viskas pradėjo erzinti, jaučiau depresiją, nemėgdavau žmonių, negalėdavau žiūrėti į valgančius žmonės, atrodė, kad jie iš manęs tyčiojasi.
Tada aplankė bulimija. Viskas prasidėjo nuo didelio alkio ir vieno šokoladuko, nepaisant to, kad laikiausi veganiškos mitybos. Po to vieno šokoladuko norėjosi ir kito, ir dar kito. Po viso to atėjo didelis kaltės jausmas, nenorėjau savyje laikyti to šlamšto, atrodė, kad tai sugriaus viską, ką kūriau (...).
Bulimija padėdavo man įeiti į būseną, kai nebereikia laikytis jokių taisyklių. Tam tikra prasme tai būdavo atostogos nuo anoreksijos.
– Kaip į tavo sveikatos būklę reagavo aplinkiniai, bendradarbiai?
– Nualpus darbai turėdavo tęstis, niekas neguldydavo manęs į ligoninę. Kartą nualpau dirbdama, atsikėliau, fotografai ir personalas buvo mane apspitę, tikėjausi, kad mano darbo diena baigėsi, galėsiu grįžti namo, išsiverkti. Nieko panašaus – turėjau pasipudruoti ir dirbti toliau. Tai manyje augino pyktį, jaučiausi nereikalinga ir nesuprasta, pati save izoliavau, bet turėjau slėpti savo ligą, savo būseną.
Bulimija padėdavo man įeiti į būseną, kai nebereikia laikytis jokių taisyklių. Tam tikra prasme tai būdavo atostogos nuo anoreksijos.
– Kodėl savo būseną slėpei nuo artimųjų?
– Mane stabdė gėda. Tu esi taip prisirišęs prie ligos, jog nenori išduoti jos paslapčių, giliai viduje žinai, kad norėsi prie jos sugrįžti. Kai pradėjau sveikti, pradėjau mąstyti kitaip, tačiau kol sirgau, nenorėjau atsisakyti anoreksijos, nes žinojau, kad pasisakiusi turėsiu keisti savo įpročius.
– Kaip atrodė tavo maisto racionas, kai sirgai bulimija?
– Aš išsidėliodavau aplink save visus maisto produktus ir pradėdavau valgyti nuo to, kuris man atrodė, jog turi mažiausiai kalorijų. Kai užsisakinėdavau picą, visuomet prisistatydavau ne savo vardu – man būdavo gėda. Kai grįžau į Lietuvą, tėvų namuose valgiau viską, ką rasdavau, vienu prisėdimu: šeimyninio dydžio pica, varškėčiai, sūreliai, kondensuotas pienas. Tada viską išvemdavau. Tokį ritualą galėdavau kartoti keletą kartų per dieną.
Kai gyvenau viena, vaikydavausi nuolaidų, nes tai yra ne tik didelis maisto švaistymas – visa tai kainuoja. Visada prie maisto atsirasdavo gazuotas gėrimas – jis padeda išsivemti. Pradžioje tu jauti visus skonius, vėliau – skonio receptoriai atbunka.
– Kada įvyko pirmasis lūžis? Kaip prasidėjo tavo gijimo kelias?
– Ilgą laiką nebuvo jokių prošvaisčių. Kai grįžau į Lietuvą antrąjį kartą, su mama susitarėme, kad atsigulsiu į valgymo sutrikimų centrą, nors to nenorėjau. Gulėjau du kartus. Pirmąjį kartą nenorėjau sveikti, nors atsirasdavo prošvaisčių, bet gydžiausi tik dėl mamos.
Antrąjį kartą sugrįžau su noru pasveikti, pamažu mano gyvenimas tapo siurrealus, nebesuprasdavau, kas tikra, kas ne (...). Man tapo sunku funkcionuoti, svėriau 38 kg, pradėjau jausti, kad galiu mirti. Atsiguliau į ligoninę, ten supratau, kaip stipriai skaudinu kitus. Nusprendžiau pasveikti.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
