„Paprastai mūsų akis grybienos nemato, bet grybai jaučia, kad mes per juos einame“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Jei ne grybai“ vedėja Aurelija Plūkė. Ji dalijasi žiniomis apie grybieną ir atskleidžia, šalia kokių grybų labiausiai mėgsta augti raudonviršiai.
Grybai išrankūs – tinka ne bet kokie medžiai
Kodėl grybų ieškome ne kur kitur, o miške ar pievoje? Dauguma mūsų valgomų grybų auga partnerystėje kartu su šalia esančiais medžiais. Dalis grybų yra išrankūs medžių kompanijai, o kitiems tinka įvairūs medžiai, sako grybų ieškotoja ir LRT TELEVIZIJOS laidos „Jei ne grybai“ vedėja A. Plūkė.
„Lepšės visada augs šalia beržų. Raudonviršiai irgi mėgsta arba beržų, arba drebulių kaimynystę. Na, o baravykai, voveraitės, ūmėdės, kiti grybai nėra tokie išrankūs ir jie dažnai gali partneriauti su skirtingais medžiais: ir pušimis, ir eglėmis, ir berželiais, ir ąžuolais, dėl to taip nėra paprasta suprasti prie kokio medžio mums to baravyko ieškoti“, – pasakoja grybautoja.
A. Plūkė atkreipia dėmesį, kad iš samanų kyšantys ar kartais ant medžio augantys grybai nėra visas grybas, o tik jo dauginimosi organas. „Kai grybaujame, tai renkame grybų dauginimosi organus“, – tikina grybų ieškotoja.
Kiekvieno vaisiakūnio misija yra subrandinti sporas ir paskleisti jas kuo plačiau po pasaulį, siekiant, jog grybas toliau pasidaugintų. Sporos yra dažniausiai po grybo kepure augančios mažytės dalelytės, kuriomis grybai dauginasi.
„Augalai dauginasi sėklomis, o grybai subrandina sporas ir jas skleidžia (...) Įdomiausia, kad skirtingi grybai yra atradę skirtingas sporų paskleidimo po pasaulį strategijas. Vieni žino, kaip geriausiai paskleisti sporas, kad jas pasigautų vėjas, kiti turi visokius įmantrius kvapus ir jais privilioja muses ar net žmones – ir jie tokiu būdu padeda išplatinti sporas. Treti grybai išnaudoja fizikinius dėsnius. Na, o yra grybų, kurie paskleidžia sporas užvaldydami vabzdžius, juos paversdami zombiais“, – žiniomis dalijasi LRT TELEVIZIJOS laidos „Jei ne grybai“ vedėja.
Grybai jaučia grybautojus
Paprastai grybai slepiasi ten, kur žmogaus akis nemato, – šie ramiai gali sau augti vietose, kur nešviečia Saulė bei drėgna. „Mums reikia dairytis miške kažkokių drėgnų šakų ar lapų, žievės gabalėlių. Ir jau kai matom kažkokią tokią krūvą, tiesiog reikia pamėginti pakelti į kitą pusę ir pasidairyti. Ar matome kažką panašaus į voratinklį ar tokią baltų, gelsvų tarsi šaknų raizgalynę“, – patarimų grybautojams negaili Aurelija.
Grybiena yra sudaryta iš plonyčių vamzdelių, kurie, kaip aiškina Aurelija, yra bent penkis kartus plonesni už žmogaus plauką. Šiems tarpusavyje susipynus plika žmogaus akis gali pastebėti raizgalynę – grybieną.
„Kai grybaudami einame mišku, tai einame pro neaprėpiamus grybienos tinklus, kurie visur miško paklotėje po mūsų kojomis išsiraizgę. Nors paprastai mūsų akis grybienos nemato, bet grybai jaučia, kad mes per juos einame, nes jie jaučia padidėjusį spaudimą. Taigi, net jei labai tyliai stengsimės prisėlinti prie grybo, to padaryti nepastebėtiems nepavyks – grybai vis tiek jaus, kad mes ateinam“, – pastebėjimais dalijasi A. Plūkė.
Taip pat, anot Aurelijos, grybai supranta, kurioje pusėje yra Žemė, mat jaučia planetos gravitaciją. „Ypač kepurėti grybai visi visada auga kepure į viršų. Ir jeigu jie nuvirstų, tai jie tiesiog nustotų augti, nes tai padeda jam greičiau ir efektyviau paskleisti žemės sportas“, – kalba laidos vedėja.
Be to, grybai gali jausti šviesą ir jos bangas, o kai kurie grybai gali atpažinti, koks yra paros metas pagal tai, kurioje pozicijoje šviečia Saulė. „Dzūkai sako, kad kai grybauji miške reikia būti tyliai – nešūkauti, nekalbėti garsiai, nes grybai girdi ir išgirdę jus būtinai pasislėps. Tai kaip manot, ar tai tiesa? Ar grybai girdi?“ – A. Plūkė užmena mįslę.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
