Gydytoja, šokėja ir šokių trenerė Jūratė Norvaišienė rugpjūčio 19 d. atšventė 90-metį. Tądien ji pasiėmė laisvadienį, o kitomis dienomis dar skuba į salę ir dirba su šokėjais – namie sėdėti jai visai nesinori. Tiesa, šventinių nuotaikų moteris LRT.lt sakėsi nejautusi – juk kiekvienas gimtadienis rodo, kad artėji prie finišo.
– Koks tas jausmas, sulaukus 90-mečio?
– Man nesmagu, kad žmonės mini mano amžių – manau, kad moterims apie tai nedera kalbėti. Apie tai perskaitę gatvėje sutikti pažįstami sako: „Oho, kiek jums metų, manėme, kad mažiau... Kaip gerai atrodote“, o man to visiškai nereikia. Juk yra stereotipai, kad kuo žmogus vyresnis, tuo jis prastesnis, o tuos, kuriems 90 metų, daugelis jau nurašo...
– Bet visgi tai – graži sukaktis. Kaip ją paminėjote?
– Paminėjau kukliai, nieko neorganizavau – taip elgiuosi jau daug metų. Juk kiekvienas gimtadienis primena, kad artėji prie finišo, ir tas finišas – ne pirma vieta, o ant debesėlio su angeliuku.
Be abejo, artimieji nuo pats ryto sveikino, sulaukiau mielų dovanėlių ir daug gėlių.
– Bet jūsų nuotaika tokią šventinę dieną nebūna bloga?
– Nuotaika priklauso nuo šeimos narių: jei vyras, vaikai, du anūkai ir du proanūkiai sveiki, jiems viskas gerai – man irgi gerai.
– Gegužę buvo ir jūsų vyro Česlovo jubiliejus. Galbūt jam norėjosi didesnės šventės?
– Ne, mūsų požiūris į tokius dalykus panašus. Ir bendraudama su šokėjais ar buvusiais savo studentais medikais aš visiškai negalvoju apie jų amžių – man tik svarbu, kad malonu su žmogumi bendrauti. Viskas priklauso nuo to, kaip veikia „kompiuteris“ jo galvoje.
– Ir bendravimo, ir visokių veiklų jūs ir dabar turite daug?
– Taip, štai ir šią savaitę kasdien visai dienai einu į salę, kur dirbu su šokėjais, nes juos išleidžiame į tarptautines varžybas „German Open“, kur jie, kaip taisyklė, visuomet gerai pasirodo. Jose teisėjauja ir mūsų buvęs mokinys, tris kartus pasaulio čempionas Donatas Vėželis.
Mes su vyrų ir šiandien vadovaujame klubui „Sūkurys“ – prisidėjome jį kuriant 1962 m., o jam vadovaujame nuo 1974 m. Treniravome penkis pasaulio čempionus, o kiek sidabro ir bronzos medalių laimėtojų, nė nesuskaičiuoju.
– Bet ar kartais nekyla noras pailsėti?
– Ne, juk dirbti su šokėjais labai įdomu. Štai šiandien dirbau su aukšto lygio pora, pretenduojančia į finalą – tai labai smagu, su jais galima užsiimti kūryba.
– Tad ir namie su vyru turbūt daug kalbatės apie darbus?
– Nebūtinai, dažniau kalbamės apie politiką. Klaikią politiką. Matyti, kad visas pasaulis sukasi ratu, dabar kartojasi 1939–1940 m. scenarijus. Man baisu, kai psichopatai pradeda vadovauti žmonijai.
– Bet turbūt šiuo metu žmonės Lietuvoje iš esmės gyvena gerai?
– Lietuva – nepaprastai talentingų ir darbščių visose srityse žmonių tauta, mes dažnai pirmaujame pasaulyje. Štai ir Kaunas, palyginti nedidelis miestas, labai gražus ir turi tiek pasaulio šokių čempionų, o ir medikai, mokslininkai, mokytojai ir daugelis kitų labai daug pasiekę.
Tik tas mūsų šalies kaimynas visą laiką mums trukdė gyventi – jeigu nebūtų vis mums kaišiojęs pagalių į ratus, dabar gyventume ne blogiau nei Šveicarija.
Dar džiaugiuosi, kad dabar yra tendencija žmonėms grįžti į rajonus, į Molėtus, Anykščius, Ukmergę ir kitur. Apie tai gražiai pasakojama per LRT RADIJĄ. Atstumai Lietuvoje juk nedideli, kompiuteriai ir kita technika prieinama – gali sėdėti ir kokio miško viduryje ir racionaliai dirbti savo darbą.
– Tad ar jūs esate labiau optimistė, ar pesimistė?
– Dėl mūsų tautos esu optimistė, bet dėl to, kaip suveiks pasaulio vadovų galvos, nežinia – juk psichopato veiksmų negali prognozuoti...
Paprasti pensininkai lietuviai kartais būna pernelyg pesimistiški, užsidaro tarp keturių sienų, niekuo neužsiima ir visus kaltina, kad jiems blogai. Verčiau įsidarbintų kad ir valytojais: ir uždirbtų, ir pabendrautų, prasiblaškytų. Aišku, nieko nepadarysi, jeigu tavo galvoje kompiuterio baterija visiškai nusėdusi ir nieko nenori, bet tada tikrai gresia depresija. O man ji gresia nebent dėl padėties pasaulyje.
