Šį sykį kilo nenumaldomas noras parašyti ne apie kokį tarptautinį įvykį, o apie introvertus. Taip pat išdidžiai deklaruoti, kad ir aš esu vienas iš jų.
Ilgus dešimtmečius negalėjau to padaryti. Ne dėl to, kad buvo gėda ar nepatogu. Revoliucinio Lietuvos virsmo iš pilko sovietinio „socializmo“ į margą, kupiną įvairovės ir galimybių šalį metu tokiu tiesiog negalėjau būti. Taip jau susiklostė, kad šio virsmo metu buvau viename ar kitame versle, kuriame introvertui nebuvo vieta.
Taigi, kas yra tas introvertas? Oficialus apibrėžimas sako, kad tai žmogus, kuris energijos semiasi iš savo vidinio pasaulio – minčių, idėjų, fantazijų ir ramybės. Skirtingai nuo ekstravertų, kurie tarsi saulės baterijos įsikrauna iš žmonių šurmulio, pokalbių, dėmesio, introvertai linkę užsidaryti savo vidinėje erdvėje, kurioje jie iš tiesų jaučiasi namie. Tai nereiškia, kad jie nemyli žmonių ar kad jų vengia, – veikiau tai reiškia, kad jų socialinė sąveika yra kitokia.
Tačiau visuomenėje dešimtmečiais buvo ir tebėra kuriamas vienas „teisingas“ žmogaus modelis – ekstravertas. Nuo vaikystės mus mokė, kad turi būti drąsus, garsus, energingas, aktyvus. Kas nedrąsus – tas netinkamas. Kas nešūkauja, tas nepatrauklus. Kas nesiveržia į priekį, tas nepasieks nieko. Introvertams buvo siūlomas tik vienas kelias – perlipti per save, tapti kuo nors kitu.
Atmintyje gyvai išlikęs vaikystės vaizdelis: mažas berniukas, užkeltas ant taburetės, turi prieš giminaičių minią deklamuoti eilėraštį apie eglutę skarotą. Ne dėl to, kad jam smagu ar kad jis nori, o todėl, kad taip reikia. Mažylio viduje – ne džiaugsmas, o stresas, ne įkvėpimas, o baimė. Tokios akimirkos, kartojamos metai iš metų, išmokė vieno: būti savimi – neleidžiama. Reikia tapti tuo, kuo nesi. Reikia gyventi pagal ekstravertų taisykles.
Ir vis dėlto introvertai yra nuostabūs. Ne todėl, kad jie „kitokie“, o todėl, kad jie turi vidinį pasaulį, kuris dažnai yra daug turtingesnis už triukšmingą išorinę sceną. Jie pastebi tai, ko kiti nemato, girdi tai, kas kitų ausims per tylu, jaučia niuansus, kuriuos ekstravertai dažnai praleidžia pro akis. Jei pasaulis būtų sudarytas vien tik iš ekstravertų, jis būtų greitesnis, garsesnis, spalvingesnis, bet ar tikrai gilesnis?
Bet mūsų visuomenė vis dar linkusi juos ignoruoti. Mokyklose vertinami ne tie, kurie geba tyliai mąstyti, o tie, kurie garsiai šūkteli atsakymą. Darbo pokalbiuose sėkmės sulaukia tie, kurie moka save parduoti, o ne tie, kurie moka įsigilinti. Politikoje triumfuoja triukšmingi demagogai, o ne tylūs mąstytojai. Introvertai nuolat spaudžiami prisitaikyti, keistis, išeiti „iš savo kiauto“. Ir jei to nedaro, dažnai lieka nuvertinti.
Paradoksalu, bet introvertai dažnai laikomi tarsi antrarūšiais vien dėl to, kad neatitinka normos. Tarsi jie būtų sugadinti ekstravertai, kuriems kažko trūksta. Bet tiesa yra priešinga – jie nėra nepilni, jie yra pilni kitaip. Jie yra žmonės, kurie pasaulį priima giliau, kurie jį permąsto, kurie ieško prasmės ten, kur kiti net nestabteli.
Man prireikė dešimtmečių, kad galėčiau tai pasakyti garsiai: taip, esu introvertas. Ir didžiuojuosi. Ne todėl, kad tai kokia privilegija ar kad introvertai būtų geresni už kitus. Bet todėl, kad tai yra mano esmė. Per ilgai gyvenau pagal svetimas taisykles. Atėjo laikas gyventi pagal savąsias.
Ir jei šis tekstas ką nors įkvėps pažvelgti į save su didesne pagarba – tiek sau, tiek kitiems – vadinasi, jis nebuvo parašytas veltui.
Savo tekstą noriu baigti interneto platybėse rasta ir išversta deklaracija.
Introverto teisių deklaracija
Turiu teisę tylėti – ne todėl, kad būčiau apkaltintas kokiu nors nusikaltimu, o todėl, kad tylėjimas nėra nusikaltimas. Kartais tiesiog nenoriu kalbėti ar būti kalbinamas. Kitais atvejais tiesiog tyliai klausausi, tyliai apmąstau arba tyliai įsikraunu. Tyla nekenkia; ji padeda.
Turiu teisę ieškoti vienatvės – rasti arba susikurti atgaivinančio laiko sau, kurio man reikia, kad išlikčiau psichologiškai, emociškai, dvasiškai, socialiai ir fiziškai sveikas mūsų įnirtingame, įtemptame pasaulyje. Mano laikas sau yra ne tam, kad atstumčiau ką nors; tai tam, kad apsisaugočiau.
Turiu teisę apmąstyti – skirti visą laiką, kurio man reikia, kad pasirinkčiau savo žodžius, pasverčiau savo sprendimus ir apgalvočiau savo veiksmus – prieš veikdamas (kad galėčiau pasiruošti), po (kad prireikus galėčiau pakeisti kryptį) arba abu. Esu, todėl mąstau.
Turiu teisę siekti gelmės – tikros prasmės ir prasmės savo pokalbiuose, veikloje ir santykiuose. Šnekučiavimas, paviršutiniški užsiėmimai ir paviršutiniški žmonės mane erzina. Man reikia tikrų žmonių su tikrais pokalbiais ir tikrais užsiėmimais.
Turiu teisę įdėmiai susikaupti – vengti daugiafunkciškumo, pertraukimų ir skubėjimo, kad galėčiau susitelkti tik į tai, kas yra priešais mane. Kitas dalykas gali palaukti.
Turiu teisę būti išgirstas – būti tikrai išklausytas ir suprastas – be daugiafunkciškumo, pertraukimų ir skubėjimo – ne todėl, kad esu svarbesnis ar nusipelnęs daugiau nei kiti žmonės, bet todėl, kad esu lygiai taip pat svarbus ir nusipelnęs daugiau.
Turiu teisę dalintis tuo, kuo noriu, kada noriu ir kaip noriu – pats nuspręsti, be spaudimo ar vertinimo ką sakyti, kada tai sakyti ir kaip tai sakyti. Mano mintys, jausmai ir išraiškos yra pirmiausia ir paskiausia mano.
Turiu teisę būti laikomas visiškai normaliu arba bent jau tokiu pat normaliu, kaip ir pasaulio ekstravertai. Mano introversija nėra charakterio trūkumas ar išgydoma liga, lygiai kaip ir ekstraversija. Tai sveika, natūrali mano asmenybės dalis.
Turiu teisę nesiginti – leisti savo introversijai egzistuoti be pateisinimo ar atsiprašymo. Nesitikiu, kad pasaulio ekstravertai paaiškins, kaip jie elgiasi; man taip pat nereikia aiškinti, kaip aš elgiuosi.
Turiu teisę būti apibrėžtas pagal tai, koks esu, o ne tuo, koks nesu – pagal daugybę savo natūralių stiprybių, o ne pagal tai, ką kiti gali suvokti kaip trūkumus; pagal tai, ką galiu pasiūlyti, o ne pagal tai, ko, kitų manymu, man trūksta ar ką reikia patobulinti. Nesu ekstravertas, norintis tapti toks; esu introvertas.
