Agnė Kavaliauskaitė daugiau nei prieš metus išgirdo antros stadijos agresyvios formos krūties vėžio diagnozę. Ji atvirai pasakoja apie gyvenimą iki ligos, alinantį gydymo kelią – nuo pirmosios chemoterapijos iki šiandien tebesitęsiančios imunoterapijos – ir pokyčius, kuriuos patyrė.
– Esi labai jautrus žmogus, tai matyti iš tavo socialinių medijų turinio, tačiau kartu – esi labai stiprus žmogus. Kaip tavyje susilieja šie poliai?
– Manau, kad taip susidėliojo aplinkybės.
– Kaip tau atrodo, jei būtum anksčiau sekusi moterų patirtis, kurios sirgo vėžiu, kaip pati būtum priėmusi savo diagnozę?
– Manau, kad man būtų buvę lengviau, būčiau žinojusi, ko tikėtis. Aišku, kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas organizmas yra skirtingas, kiekvienas gydymas yra skirtingas. Tačiau kitų žmonių patirtys parodo, ko gali tikėtis, gali užduoti klausimus.
Dėl to pradėjau dalytis savo istorija. Aš norėjau, kad žmonės žinotų, jog kažkas kalba apie tai.
– Kokia tu buvai vaikystėje?
– Dabar, kai žiūriu iš savo perspektyvos, esu pedagogė, mokykloje kaip reikiant užknisdavau visus mokytojus, nes buvau tas vaikas, kuris per pertraukas eidavo kalbėti su mokytojais, pasakojo, ką veikė savaitgalį. Aš labai norėjau šnekėti su mokytojais, man tai buvo labai įdomu. Nebuvau išdykusi, stropiai mokiausi, bijojau maištauti. Pirmą kartą pabėgau iš pamokos tik gimnazijoje, ir tai tik todėl, nes bėgo visa klasė. Tačiau prieš tai vis tiek parašiau mamai žinutę: „Ar galiu pabėgti?“ Mama leido.
Lankiau muzikos mokyklą (...). Buvau ganėtinai veikli, tikriausiai dariau viską, ką buvo galima daryti Kupiškyje – lankiau chorą, sportavau.
Tą pačią savaitę išėjau iš darbo ir apsilankiau pas gydytojus.
– Kada tavo gyvenime atsirado ironija?
– Sunku pasakyti. Turiu vieną draugę, su kuria einame per gyvenimą nuo vaikystės, manau, kad jos dėka manyje atsirado daug humoro, autoironijos. Neatsimenu, kad buvau didelė humoro skleidėja.
– Kaip atrodė tavo kasdienybė prieš diagnozę?
– Aš dirbau lauko reklamos įmonėje, dirbau tikrai daug, buvau išprotėjusi dėl darbo, tai buvo mano prioritetas. Atsikeldavau apie septintą ryto, pradėdavau dirbti, per pietus eidavau sportuoti, grįžusi – tęsdavau. Laisvalaikiu keliaudavau, tačiau gyvenimas buvo tikras lėkimas akis išdegus.
– Kaip tuo metu jauteisi?
– Aš tikrai galvojau, kad noriu kažką keisti, – kiek galima bėgti. Kai išvažiavau į paskutinę kelionę, net per trumpas atostogas galvojau tik apie darbą. Tada patyriau perdegimą. O po jo – atėjo birželis.
– Kodėl sugalvojai apsilankyti pas gydytojus?
– Nusprendžiau išeiti iš darbo. Artėjo menstruacijos, man maudė krūtinę – nieko naujo, tačiau man kilo įtarimas, kad skausmas yra stipresnis. Praėjus menstruacijoms, skausmas nepraėjo. Jis nebuvo toks, kad negalėčiau gyventi toliau, tačiau kėlė man diskomfortą. Netyčia kažką užčiuopiau, esu toks žmogus – norėjau kuo greičiau sužinoti, kas su manimi vyksta.
Tą pačią savaitę išėjau iš darbo ir apsilankiau pas gydytojus. Gydytojui nepatiko tyrimai, kitą savaitę ėmė biopsiją. Viskas vyko labai greitai, gydytojai matė poreikį nedelsti.
Nusiteikiau labai pozityviai, skaičiau knygas ir sakiau, kad turiu valdyti savo mintis, noriu nesiskųsti. Toks mąstymas man labai padėjo per visą gydymą.
– Ką parodė biopsija?
– Atsirado įrašas mano byloje, kurią atsidariau dar prieš vizitą pas gydytoją. Atsakymą gavau per dvi savaites. Jos buvo nekokios, nežinojau, kaip save nuteikti, buvau labai įsitempusi. Savo širdies draugui pasiūliau su manimi išsiskirti – aš tokia esu, negaliu taip apkrauti kitų žmonių. Jis nesutiko, tada prasidėjo mano kelionė po gydytojų kabinetus.
Iš viso įvyko 15 chemoterapijų, turėjo įvykti 16, tačiau buvau per silpna ir gydytojas pasakė nežinantis, ar atlaikytų mano širdis.
– Kaip jauteisi pirmųjų chemoterapijų metu?
– Pirma chemoterapija buvo baisi tuo, nes nežinojau, ko tikėtis. Tačiau tai yra paprastas procesas – pastatoma lašelinė, kapsi vaistukai, chemijos šalutinius poveikius pradedi jausti tik po kelių dienų, tačiau jausmas kiekvienam yra skirtingas. Į pirmąsias chemoterapijas mane lydėjo mama.
Dėjausi šaldomąją kepurę, nes man buvo labai baisu netekti plaukų, negalvojau apie kitus šalutinius poveikius. Tai yra prevencinė priemonė, jos poveikis paprastas – jautiesi kaip įkišęs galvą į ledo eketę. Pirmąjį kartą jaučiausi neblogai, antrąjį kartą man stipriai nuspaudė galvą. Todėl po trečiojo karto nusprendžiau nusiimti kepurę – tai tik plaukai, nusipirksiu peruką. Tą ir padariau.
– Kaip jauteisi gydymo metu?
– Nusiteikiau labai pozityviai, skaičiau knygas ir sakiau, kad turiu valdyti savo mintis, noriu nesiskųsti. Toks mąstymas man labai padėjo per visą gydymą (...). Kol man leido „baltąją chemiją“, aš buvau gerai nusiteikusi, susikaupusi, eidavau kavos su draugėmis, jaučiausi puikiai. Vėliau prasidėjo „raudonoji chemija“, kuri buvo leidžiama kas tris savaites.
Mano imunitetas buvo stipriai nusilpęs, tačiau visas gražumas prasidėjo su „raudonąja chemija“. Po pirmosios chemijos dozės jau važiavau į ligoninę, man pakilo temperatūra – taip neturi būti (...). Į paskutinę chemiją vos bepaėjau, gerai, kad mane lydėjo draugė, neturėjau jėgų vėliau eilėje stovėti vaistinėje, tai už mane darė draugė.
Savo širdies draugui pasiūliau su manimi išsiskirti – aš tokia esu, negaliu taip apkrauti kitų žmonių. Jis nesutiko, tada prasidėjo mano kelionė po gydytojų kabinetus.
– Kokiame dabar esi etape?
– Po truputį grįžtu į gyvenimą, man vis dar leidžiama imunoterapija – tai yra labai geras vaistas, man pasisekė, kad jis tiko mano ligai. Suskaičiavau, kad maždaug rugsėjo mėnesį turėčiau baigti. Pirmus metus turėsiu pas gydytojus eiti kas tris mėnesius, vėliau vizitai suretės. Vėžys sustoja tada, kai baigiasi aktyvus gydymas. Mano atveju vėžys baigsis tada, kai baigsis imunoterapija (...).
– Ar pasibaigus stebėjimams galėsi sakyti, kad pasveikai nuo vėžio?
– Esu vienoje „Facebook“ grupėje, joje skaitau vėžiu sergančių žmonių istorijas, jos rodo, kad gali jaustis saugiai, kai praeina daugiau nei 5 metai, tačiau tikrai yra žmonių, kuriems vėžys netikėtai grįžta ir 7-ais metais.
Ši liga mane išmokė neieškoti vieno tikslaus atsakymo. Tu turi mokytis kantrybės, valdyti save ir savo mintis. Iki ligos aš buvau visiška jautruolė, ašarotoja, dabar taip pat tokia esu, bet aš atlaikiau labai daug.
– Kaip tavo liga pakeitė tavo santykį su aplinka, su žmonėmis?
– Mokausi dažniau sakyti „ne“, nes anksčiau tokio žodžio net nežinojau. Dabar žinau ir noriu jį sakyti dar dažniau, to mokausi. Aš ir prieš tai buvau kantri, bet dabar turiu dar daugiau kantrybės, dar mažiau skiriu dėmesio smulkmenoms. Tas pačias taisykles taikau ir savo aplinkai. Buvo draugų, kurių nebeliko mano gyvenime.
Išsamaus pokalbio klausykite laidos įraše.
