Dainininkė Evelina Basevičiūtė, geriau žinoma kaip Eva, neslepia, jog močiute tapti troško seniai ir šį vaidmenį priėmė su džiaugsmu. Ji atvirai pasakoja apie jaunos močiutės patirtį, santykių su anūke kūrimą ir tai, kodėl pirmoji dovana mergaitei, nepaisant tėvų noro vengti stereotipų, buvo pūsta rožinė suknelė. „(Ne)močiučių klube“ Eva dalijasi ne tik šviesiais momentais, bet ir skaudžiais išgyvenimais: skyrybomis, vienišu vaikų auginimu, kova su vidiniu kaltės jausmu ir drąsa kreiptis pagalbos.
– Kai sužinojai, kad būsi močiute, kokie jausmai tave apėmė?
– Aš be galo norėjau tapti močiute ir to labai laukiau. Ne tik galvojau apie anūką, bet net ir dariau lengvą spaudimą sūnui. Man visuomet atrodė labai gražu būti jauna močiute. Aš tapau mama būdama ganėtinai jauna, tad viskas atrodė paprasčiau ir lengviau. Mes, vyresni, turime daugiau baimių, todėl būti jaunam ir auginti mažylį yra lengviau.
– Kaip manai, ar tapti močiute reiškia pasenti?
– Ne, žinojimas, kad būsiu močiute, mane dar labiau įkvėpė gyventi. Aš jau dabar laukiu ir nesulaukiu, kol mano anūkė užaugs. Vaikai sakė, kad mergaitei nepirktume jokių rožinės spalvos drabužėlių, tačiau pirma dovana, kurią jie gavo iš manęs, buvo pūsta rožinės spalvos suknelė. Sakiau: „Jūs manęs neklausėte, aš jūsų taip pat neklausysiu.“
– Ar esi protestuojanti močiutė?
– Mes visi tokie mano šeimoje. Pirmieji metai prabėgo labai greitai, mes mažai susitikdavome, kadangi šeima gyveno Klaipėdoje. Dabar labai džiaugiuosi, nes šeima grįžo gyventi į Vilnių. Aš galiu matyti, kaip keičiasi mano anūkė, kaip ji auga, kaip ji tampa žmogumi su savo nuomone ir savo pozicija.
Manau, kad močiutė turi būti geriausia draugė. Labai norėčiau, kad ateityje tarp mūsų užsimegztų šiltas ir atviras santykis. Savo sūnums visada sakiau, kad jie gali man pasakyti viską. To paties ir dar labiau norėčiau iš savo anūkės.
– Kokia yra jūsų šeima?
– Mes turime labai stiprų vertybinį pagrindą, tačiau ar esame pavyzdys – kažkam galbūt taip, kažkam galbūt visai ne. Esame labai prisirišę vienas prie kito. Svarbiausios mūsų šeimos šventės vyksta pas mano tėvus. Atvyksta mano sesuo, vaikai, anūkai, proanūkiai, mums tai yra labai svarbu. Galime išsirėkti vieni ant kitų, išsidaužyti, apsikabinti ir gyventi toliau.
– Ar nebijojai, kad sūnus gali neleisti tau praleisti pakankami laiko su anūke?
– Ne, jis nori, kad mes praleistume kuo daugiau laiko. Man dažnai sako, kad sūnus tuoj išsiruoš į kelionę po pasaulį, o aš su anūke galėsiu būti tiek, kiek noriu. Mane tai labai džiugina.
– Kaip kurti gerus močiutės ir anūko santykius?
– Buvimu kartu, žaidimais, mažais dalykais. Nieko nereikia daryti specialiai, nereikia nieko išsigalvoti, jei nesibūna – nebūkite. Visada galima pasakyti „ne“, močiutės visada gali negalėti, gali būti pavargusios. Man taip tikrai yra buvę – sėdėjau apsikrovusi projektais ir sūnui į susitikimą atsakiau „ne“. Mane labai graužė sąžinė, bet negalėjau nieko padaryti.
Santykiuose yra baisiausia, kai vaikai, tėvai ar net seneliai neturi nieko bendro. Tėvai stebisi, kodėl vaikams važiuoja stogai, kodėl jie ieško paauglystėje svaiginimosi būdų. Todėl, kad vaikystėje su jais jie niekada nežaidė stalo žaidimų, apie nieką niekada nesikalbėjo. Aš taip pat viena auginau vaikus, nežinojau, kaip auginti berniukus (...), bet prigalvodavau įvairiausių veiklų. Jie yra nuostabūs žmonės, puikūs vyrai. Matau, koks mano vyresnėlis yra su savo žmona ir dukra. Jaunesnysis – talentingas muzikantas, ieškantis savęs. Aš jais labai tikiu, jie yra nuostabūs.
– Kaip išgyvenai skyrybas?
– Kartais pagalvoju – jei man reikėtų rašyti romaną, žmonės sakytų, kad esu privalgiusi kokių nors grybų. Kartais man pačiai atrodo, kad vienam žmogui negali tiek daug visko nutikti. Tačiau gali – yra buvę daug skausmingų išgyvenimų, bet viskas išėjo tik į gera.
Tekdavo užsidaryti vonioje, verkti įsikibus į rankšluostį, kad tik vaikai neišgirstų, bet vaikai mato viską ir viską supranta. Reikia su savimi susitarti, kreiptis pagalbos. Didžiausia klaida – leisti sau būti nelaiminga mama. Aš vaikščiojau pas psichologą, gydžiausi, tai yra labai svarbu, svarbu mokėti ir sau atleisti.
– Kokia buvo tavo močiutė?
– Ji gyveno kaime, vienkiemyje, buvo darbo bitė – dirbo ir dirbo, turėjo daržų, ūkį. Ji buvo pavargusi moteris, bet taip pat ji buvo be galo darbšti. Mano mama ir močiutė yra labai skirtingos, norėčiau būti panašesnė į savo mamą.
Viso pokalbio klausykite čia:
