LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ – Monika Liu svajoja apie festivalį su Amy Winehouse, pasakoja apie dainas, gimusias prie jūros, apie vis dažniau aplankantį laikinumo jausmą, sentimentalius pokalbius su tėvais ir tai, kas ją netikėtai gali pravirkdyti, pavyzdžiui – statybinių prekių skyrius.
– Jei tavęs neribotų realybė ir galėtum surengti visos dienos Monikos Liu festivalį, ką darytum?
– Norėčiau, kad atgimtų Amy Winehouse ir pakoncertuotų, Freddie Mercury ateitų. Jei būtų įmanoma norėčiau, kad sugrįžtų visi išėję muzikos genijai ir mus visus pradžiugintų. Norėčiau, kad visas Kalnų parkas būtų pilnas asmenybių. Aišku, jei turėčiau galių, norėčiau viską valgyti ir gerti, ir nestorėti, jaustis nuostabiai ir stebėti įkvepiančius koncertus.
– Kokiame dabar esi etape, kuo tu gyva?
– Mane įkvepia laikinumas, gal tai labai banalu, tačiau iš tiesų taip jaučiuosi. Gyventi yra dovana, o kūryba yra įrankis tą gyvenimą paspalvinti, aš to nepriimu kaip savaime suprantamo dalyko, aš tai labai vertinu, tai verčia mane atsikelti iš lovos. Bet iš tiesų man patinka labai paprasti dalykai: miškelis, šuniukai, pokalbiai su mama ir tėčiu. Kuo toliau tuo labiau man smagu pasišnekėti su tėvais, dabar labai jaučiu laikinumą, atrodo, kad jis alsuoja man į nugarą.
– Ar tu turi laiko ir galimybių pasidžiaugti paprastais vasaros malonumais?
– Tikrai turiu laiko. Pastaraisiais metais susimažinau darbų krūvį, kad galėčiau pasimėgauti paprastais dalykais. Aš turiu du šuniukus, su jais reikia pabūti, pasivaikščioti, parodyti jiems pasaulį – mėgstam pabuvoti šuniukų zonoje Vingio parke. Man norisi kuo daugiau pabūti prie jūros, aš dievinu jūrą, man net nesinori važiuoti toliau, man gera Lietuvos pajūryje.
Ten gimsta ir dainos. Paskutinė dainą, kurią parašiau, taip pat gimė Nidoje, kaip ir „Sentimentai“. Aš ten pasiilsiu nuo gyvenimiškų dalykų, pavyzdžiui – mokesčių reformų.
– Sakai, kad tave vargina mokesčiai, o ar bandei kada nors namuose daryti remontą?
– Nesu to dariusi savo rankomis, bet turėjau reikalų su statybomis. Galiausiai išėjo taip, kad du žmonės, kuriems nebeatsiliepdavau telefonu, buvo mano buhalterė ir statybų vadovas. Aš pakėliau rankas ir pasidaviau. Kartą nuvažiavau į statybinių prekių parduotuvę ir apsiverkiau – tokie negražūs daiktai ir tiek daug kainuoja, o blogiausia – kad jų net nesimato.
– Kodėl sugalvojai perdainuoti „Gulbių šauksmą“?
– Tai yra nuostabus kompozitoriaus Eduardo Balsio ir poeto Vytauto Bložės kūrinys apie skrydį, svajones bei skrydžio euforiją. Tai yra nepakankamai žinoma ir populiari daina, dėl to mes norėjome, kad visi ją išgirstų, ji yra fantastiška. Tokių dainų šiais laikais nebėra. Švęsdama šią dainą net įsigijau suknelę su išsiuvinėta gulbe.
– Ar dažnai suteiki simbolius daiktams?
– Aš mėgstu atšvęsti, jei gaunu uždarbį, dalį jo skiriu mielam, gražiam dalykui sau, nes manau, kad reikia turėti tokį mechanizmą. Kai išleidau dainą „Šampanas“, nusipirkau šampano kvapo kvepalus. Man simboliai patinka, man patinka simboliški dalykai, į kuriuos žiūrėsiu ateityje ir galėsiu atsiminti kažką gražaus. Šampano kvepalų nenaudoju, bet į juos žiūrėdama, aš atsimenu kaip rašiau tą dainą. Lygiai taip pat su suknele – aš žiūrėsiu į ją spintoje ir atsiminsiu dainos užkulisius.
– Ar esi sugalvojusi, kaip įamžinsi savo vasaros koncertą Kalnų parke?
– Reikės pagalvoti, nes tai bus nepamirštama. Ilgam laikui tai bus paskutinis koncertas. Aš naudoju žinomo atlikėjo taktiką – paskutinis koncertas su simfoniniu orkestru.
– Ko išmokai iš paskutinio savo koncertinio etapo?
– Kadangi aš nuo 5 m. grojau smuiku, o smuikas yra toks instrumentas, kuris guli tau ant peties ir tu natas valdai klausydamasis, aš išmokau klausytis. Grodama su orkestru, aš atsiminiau tai, kad reikia klausytis muzikos ir į ją įsilieti.
Viso pokalbio klausykite čia:
