Kai būdama 43-ejų ir besilaukdama šeštojo vaiko sodininkė Jurgita Sėjūnaitė pirmą kartą ėjo pirkti nėščiosioms skirtų vitaminų, vaistininkei sakė, kad jų reikia jos dukrai – buvo gėda prisipažinti, kad laukiasi pati. LRT.lt ji atvirai papasakojo apie savo išgyvenimus ir neapgalvotus žmonių žodžius, kuriais jie skaudina vyresnio amžiaus mamas.
Dabar Jurgitai 50 metų, ji džiaugiasi gražia šeima – jos vaikams 30, 28, 27, 25, 15 m., o pagrandukei Mildai – 7-eri. Vaikų ji susilaukė su dviem vyrais, tad, kaip pati juokauja, jų yra „dvi vados“. Moteris turi ir tris anūkus, du keturmečius (ne dvynukus) ir dvimetį, tad jie ne kažin kiek jaunesni už savo jauniausią tetą.
Jurgita sakė, kad dabar gyvenimo namuose be pagrandukės neįsivaizduoja, ši – tarsi plastilinas, kuri visus, esančius namuose, sulipdo į vieną visumą ir nuolat jiems pažeria pamokančių frazių. Pavyzdžiui, paraginta greičiau rengtis, mamai Milda suaugusio žmogaus tonu atsakė, kad skubėjimas tinka ne visiems. Kartą atsikalbinėjančio paauglio brolio ji rimtai paklausė: „Kodėl tu taip kalbi su mamule, negi jos nemyli?“ O išdykaujantiems sūnėnui ir dukterėčiai septynmetė kartą replikavo: „Negi jūs visai nebijot Dievulio.“
Tiesa, kartais, kai į svečius atvyksta mažieji anūkai, dukra pavydi jiems savo mamos dėmesio. Tarkim, kai visi kartu ėjo į parduotuvę, ji įsižeidė, kad mama davė rankas mažiesiems, o ne jai, ir ėjo įsikibus jai į koją.
Suvokimą, kad vaikai brangiai kainuoja, projektuoja patys tėvai – vežioja vaikus į brangiausius būrelius, samdo korepetitorius, planuoja studijas užsienyje. (...) Bet, jei vaikas noro mokytis neturi, jam nei Harvardas, nei Kembridžas nepadės.
Taigi dabar šeimos namuose viskas smagu, bet Jurgita neslepia, kad pradėjus lauktis pagrandukės buvo ir niūresnių išgyvenimų.
Apskritai ji pozityvi ir energinga, skųstis gyvenimu nelinkusi, bet apie savo išgyvenimus papasakojo atvirai tam, kad kitos moterys negalvotų, jog pradėjus lauktis atžalos viskas bus išvien gražu ir lengva – gali užplūsti ir neigiamos emocijos, kurias dar pakursto aplinkinių reakcijos.
„Galbūt kitokias emocijas išgyvena tos vyresnio amžiaus mamos, kurios ilgą laiką siekė karjeros ir pirmagimiui ryžosi vėlai, o gal susidūrė su nevaisingumo problema, kol galiausiai pavyko. O aš jaučiausi jau užauginusi būrį vaikų, buvau nusiteikusi pagyventi sau, plėtoti savo verslą, gal jau ir žaisti su anūkais – bet paaiškėjo, kad vėl teks rūpintis kūdikiu“, – pasakojo Jurgita.
Kam jums tas vaikas?
Moters nėštumas ne tik nebuvo planuotas – ji gana ilgai nė nesuprato, kad laukiasi. „Jau galvojau, gal man klimaksas, o gal vėžys, tik gydytoja pasakė, kad tai nėštumas“, – nusišypsojo daugiavaikė mama.
Ji sakė, kad daugelis įsivaizduoja, jog tokia žinia turėtų būti džiugi, juk vaikas – tai Dievo dovana, bet jai tai buvo tikras „nokautas“.
Vyras reagavo ramiau, sakė, kad kaip yra, taip ir gerai, o jai buvo neramu – juk mintimis jau gyveno kitame gyvenimo etape, o čia netikėtai suvokė, kad vėl nuo pat pradžių teks rūpintis mažyliu, atsiminti, ką reiškia raišioti spintų dureles ir keltis nuo verksmo naktį.
Kiti žmonės, taip pat ir dirbantieji genetikos centre, klausinėjo, kam jiems tas vaikas. „Visiems atrodo, kad tam turi būti kažkokia priežastis – nauja santuoka ar dar kažkas, kad negali vaiko lauktis šiaip sau“, – pastebėjo Jurgita.
Kaltė ir vienatvė
Pašnekovė pabrėžė, kad dabar dukrele labai džiaugiasi, tačiau jai neatrodo teisingas požiūris, neva vos pradėjusi lauktis moteris, kokio amžiaus ji bebūtų, turi vien džiaugtis ir mėgautis tuo stebuklu. „Taip, vaikas yra dovana, bet neretai moterį lydi ir daug kitų emocijų, ir nebūtinai teigiamų“, – pastebėjo pašnekovė.
Ji jautė gėdą prieš kitus savo vaikus, nors tie žinia apie naują šeimos narį ir apsidžiaugė. „Mane graužė sąžinė prieš vyriausiuosius vaikus – jie jau gyveno savarankiškai ir jaučiau, kad gali netrukus susilaukti savo vaikų, jutau pareigą padėti rūpintis anūkais. Nesmagu buvo ir prieš mažuosius – juk teks jiems skirti mažiau dėmesio, be to, namie vėl turėsiu kartoti, kad netriukšmautų, nes mažylis miega, ir panašiai“, – pasakojo Jurgita.
Iš patirties žinau, kad kai prasideda paaugliški kaprizai, telieka nueiti, atsisėsti į „ommm“ pozą ir laukti, kol jie pasibaigs.
Išties pradžia buvo sudėtinga – pagrandukė pradžioje turėjo sveikatos problemų, jai reikėjo viso mamos dėmesio ir reabilitacijų (dabar jau viskas gerai), be to, ji labai blogai miegojo naktį. Moteriai dažnai nepavykdavo sėstis prie pietų stalo su iš mokyklos grįžusiais vyresniais vaikais, kaip buvo įpratę, ir dėl to ji taip pat jautė kaltę.
Su šeštu aura nebešvyti
Jurgita pastebėjo, kad kai moteris laukiasi pirmo ar antro vaiko, ji jaučiasi ypatinga, ir artimieji ją tokia laiko, ja domisi, rūpinasi. „Atrodo, besilaukiant pirmo ar antro vaiko net tavo aura švyti – ir kiti nuo to nušvinta. O kai laukiesi trečio ar paskesnio vaiko, visiems tai jau atrodo įprasta ir neįdomu, nes kartojasi, ir tau jau viskas įprasta – eini, puškuoji, ir tiek, o tą darydama jautiesi likusi viena su savimi“, – konstatavo Jurgita.
Jeigu susilaukusi mažylės kam pasiskųsdavo, kad jai sunku, nes sėdi visa susivėlusi su klykiančiu kūdikiu, išgirsdavo – tai kam tau reikėjo to šešto vaiko, ir kartais sukirbėdavo mintis, kad gal tikrai nereikėjo...
„Paplitusi nuomonė, kad vyresnėms moterims, kurios jau turi daug patirties, negali būti jokių pogimdyminių depresijų – o man tai grėsė gal labiau nei ankstesniais kartais, hormonų bangos vyresniame amžiuje gali užlieti ypač smarkiai. Ir gimdydama girdėjau personalo replikų, ko aš ten dūsauju – neva jei gimdai ne pirmą ir ne antrą kartą, tai jau ir skaudėt nebegali...
Galiausiai iš žmonių reakcijų supratau, kad geriau nieko nepasakoti, juk visi sakys, kad aš pati kalta, kam pasigimdžiau tą vaiką. Buvo kilę minčių ir skambinti į kokią pokalbių liniją, susilaikiau, bet visgi kitoms mamoms patarčiau, kad, jei yra poreikis, rastų su kuo pasikalbėti – ir tai turi būti žmogus, kuris jūsų neteis“, – patarė Jurgita.
Buvo ir taip, kad pas ją atvyko suaugusi atskirai gyvenanti dukra prižiūrėti mažosios sesutės, kol ji kažką nuveiks – ir tada ją slėgė kaltė, kad taip neturėtų būti. Nors, kai dabar pagalvoja, nebuvo ko ten graužtis – matyt, visgi veikė hormonai.
Viskas praeina
Jurgita pastebėjo, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, vaikus sunku auginti gali būti visada. Jauname amžiuje gal ir lengviau keltis naktį, bet vyresniame amžiuje moterys turi daugiau išminties ir kantrybės, kurios tikrai reikia daug.
„Tais sunkiais momentais, kai vaikas neleisdavo miegoti naktimis, dienomis laukė nuolatiniai vizitai pas gydytojus ir į reabilitacijas, o dėmesio reikėjo ir kitiems vaikams, man padėjo žinojimas, kad visa tai – laikina. Kai jaunystėje mamą užgriūva sunkumai, gali atrodyti, kad tai tęsis visą laiką, o augindama vaiką vyresniame amžiuje jau supranti, kad viskas praeina. Branda atsineša su savimi daugiau kantrybės ir dar supratimą, kad jei vaikas verkia, tai nereiškia, jog jis miršta“, – pastebėjo Jurgita.
Ji puikiai žino, kad yra rūpesčių ir su paaugliais. „Bet dabar iš patirties žinau, kad kai prasideda tie paaugliški kaprizai, telieka nueiti, atsisėsti į „ommm“ pozą ir laukti, kol jie pasibaigs“, – konstatavo moteris.
Patartų gimdyti, jei gimdosi ir norisi
Pašnekovė girdėjo ir replikų, kad vyresni tėvai nespės vaikų užauginti ar vyresniame amžiuje sirgs ir negalės jiems nieko parodyti – na, bet juk nieko neduoti vaikams gali ir tie, kurie jų susilaukia jauni. Vyresni tėvai turi daugiau išminties, veikiausiai duos vaikams daugiau laisvės, galbūt ir turės daugiau galimybių (ji pati su šeima yra aplankiusi daugelį Europos šalių) – tad yra ir pliusų.
Ką Jurgita patartų kitoms moterims, kurios, būdamos jau vyresnio amžiaus, svarsto apie galimybę susilaukti vaiko? „Sakyčiau, reikia gimdyti, jei gimdosi ir jei to norisi. Gal ir yra tiesos, kad jaunesniame amžiuje jėgų daugiau, bet kai atsiranda vaikas, tai ir jėgų, ir laiko jam atsiranda“, – pastebėjo moteris.
Pasak jos, užtenka ir pinigų, nereikia manyti, kad vaikas labai brangiai kainuoja. Na, jei neturi stogo virš galvos, apie gimdymą gal ir nereikėtų galvoti, bet jei užsidirbi sau pragyvenimui, užsidirbsi ir vaikui.
„Suvokimą, kad vaikai brangiai kainuoja, projektuoja patys tėvai – vežioja vaikus į brangiausius būrelius, samdo korepetitorius, planuoja studijas užsienyje. Jaučiasi visuomenės spaudimas, kad visi turi tą daryti, ir apskritai šeima turi atrodyti taip gražiai, kaip iš instagramo. Atsimenu, aš pati visaip įkalbinėjau vieną vyresniųjų eiti į brangų teniso būrelį, nors su pinigais tuo metu nebuvo lengva, o vaikas ten visai nenorėjo. Dabar manau, kad vaikai renkasi patys. Ir užaugusieji sunkiai besiverčiančiose šeimose gali daug gyvenime pasiekti – o jei vaikas noro mokytis neturi, jam nei Harvardas, nei Kembridžas nepadės“, – pastebėjo daugiavaikė mama.
Moterys daug gali!
Jurgita yra ne kartą keitusi veiklos pobūdį, o permainos vis ateidavo po naujo vaiko gimimo. Moteris patikino, kad vaikų gimimai kvalifikacijos keitimui tikrai netrukdo.
Pirmųjų besilaukdama ji dar studijavo (įgijo pedagogės išsilavinimą), besilaukdama trečiojo atidarė savo megztų drabužių saloną, su ketvirtu ir penktu jau gamino natūralią kosmetiką, o galiausiai, su didele šeima persikrausčiusi į sodybą, labai susidomėjo sodininkyste – baigė mokslus pati, o dabar veda mokymus pradedantiesiems sodininkams. Gerai žino, kas jiems aktualu, nes pati, atsikrausčiusi iš miesto į sodybą Trakų rajone, neskyrė tujos nuo kėnio.
„Manau, apskritai moterys yra labai stiprios ir sėkmingai prisitaiko prie įvairiausių permainų – naujo darbo pobūdžio, naujos gyvenamosios vietos ar naujos atžalos. Tik derėtų nenumušti joms ūpo tokiomis frazėmis kaip „O kam tau tas vaikas?“ ar „Juk pati to norėjai“, – pastebėjo Jurgita.
