Geštalto psichoterapeutė Eglė Vasiliauskienė ragina normalizuoti stresą: „Gyvename Žemės planetoje, kur jį patiria visi“, – akcentuoja pašnekovė. Anot E. Vasiliauskienės, net ne visuomet gebame atskirti, kas iš tiesų mums kelia stresą, todėl pats žodis praranda tikrąją savo reikšmę – tampa nureikšmintas arba kaip tik per dažnai vartojamas.
Tam tikrais atvejais, sako ji, stresas žmogui yra naudingas. Būtent jis tarsi įjungia reikiamus veikimo režimus, padedančius reaguoti neįprastose situacijose. Tačiau ilgalaikis stresas gali rimtai pakirsti sveikatą.
– Egle, stresą esame patyrę visi, bet kas jis yra?
– Paprasčiausias streso apibrėžimas – tai santykis tarp keliamų iššūkių ir galimybių su jais susitvarkyti, arba kitaip – galimybių krizė. Kažkas vyksta aplinkoje sunkiai įveikiamo, tu įsitempi, jauti stresą, bet kol kas nieko negali padaryti, nes tai, kas vyksta, nėra įprasta ar normalu. Man reikia daugiau pastangų ir jėgų, kad tai įveikčiau.
Labai svarbu akcentuoti, kad reakcija į stresą yra autonominė, automatinė, apsauginė ir adaptacinė funkcija, kurios mes nevaldome, galime tik ugdyti atsparumą. Kai išorinis spaudimas, kuris sukelia stresą ar įtampą, yra toks didelis, kad mes normalaus būvio, kokio paprastai esame, nebegalime susidoroti, įsijungia mūsų smegenys ir sureaguoja labai greitai – maždaug per 0,2 sek., ir paruošia mus streso įveikai, taigi mes tikrai sąmoningai to negalime sukontroliuoti.
– Ar, jau būdami streso būsenos, galime suimti save į rankas?
– Stresas yra ir naudingas, ir kenksmingas. Tai, kas vyksta organizme streso metu, yra labai naudinga. Įsivaizduokite, aplinkui ramus laukas, tada kažkas įvyksta, pasikeičia, o tavo organizmas niekaip nereaguoja. Tai tu pasmerktas žūti – nei nepabėgti, nei kovoti negalėsi. Kai smegenys identifikuoja, kad tai papildomų jėgų reikalaujanti situacija, mūsų antinksčiai išskiria adrenaliną, norepinefriną, kortizolį.
Tai, kas vyksta organizme streso metu, yra labai naudinga.
Jei mano kūnas pagamina tokį hormoninį kokteilį, kad mano raumenys prisipildo kraujo, dažniau plaka širdis, suaktyvinamas kvėpavimas, sulėtėja virškinimas, tam tikros organizmo funkcijos „dedamos“ į šoną, kad galėčiau arba kovoti, arba bėgti, tai nereikia savęs suimti į rankas. Man reikia daugiau jėgų ir mano kūnas man tą suorganizuoja. Tai nuostabus dalykas. Jei jis man to neduotų, aš būčiau kaip kerpė ir niekaip negalėčiau tinkamai reaguoti ar integruotis į tai, kas vyksta.
– Kuo skiriasi trumpalaikis ir ilgalaikis stresas?
– Trumpalaikis stresas – naudingas. Mes įgauname daugiau jėgų adaptuotis aplinkoje. Bet jei tai yra pasikartojantis stresas arba ilgalaikis stresas, tada hormoninis kokteiliukas, ypač kortizolis, užsibūna ir tampa kenksmingas. Tada jau mūsų simpatinė nervų sistema, atsakinga už „kovok arba bėk“ funkcijas, visą laiką įjungta ir įsitempusi, saugo mus, mes tampame dirglesni, reaktyvesni, atrodo, kad visur pavojai. Dėl to parasimpatinė nervų sistema, kuri atsakinga už „ilsėkis, virškink ir dauginkis“, įsijungia daug sunkiau.
– Tai reiškia skrandžio opas, širdies ligas?
– Kas yra silpna vieta, ten ir kirs. Gali būti fiziniai ir psichiniai sutrikimai, pavyzdžiui, depresija, nerimas, miego sutrikimai, virškinimo sistemos bėdos, skrandžio opos, kraujotakos funkcijų sutrikimai, diabetas, imuniteto susilpnėjimas.
Lengva sakyti: „Stresuoji, tai išeik iš to darbo.“ Na, ne, pažiūrim, kodėl tu ten esi.
– Dalis žmonių akcentuoja, kad patiria stresą darbe, yra tam stresui nepakantūs, bet darbo nekeičia. Ką patartumėte, ar įmanoma eliminuoti tą stresą, ar būtina imtis pokyčių?
– Jei žmogus sėdi toje situacijoje ilgą laiką, jis adaptuojasi, nes mes esame savireguliuojantys organizmai. Jam tas stresas nebėra stresas. Kita vertus, jis kažkodėl ten sėdi. Vadinasi, yra kitų motyvų, kodėl jis ten. Arba jam tiesiog tinka aktyvesnis įsiaudrinimas. Lengva sakyti: „Stresuoji, tai išeik iš to darbo.“ Na, ne, pažiūrim, kodėl tu ten esi, kokios naudos tau iš tokios situacijos.
Kartais galvojame, kad esame labai stresinėje aplinkoje. Bet štai šiandien kalbėjau su medike. Ji pasakojo, kad nešioja žiedą, kuris matuoja, kada esi įsitempęs, kada esi ramybės būsenos. Ir ji sako: „Galvojau, kad maksimaliai stresuoju būdama darbe, bet didžiausią stresą rodo, kai esu sodyboje ir puolu tvarkytis, viską ravėti...“
Mes galime labai neteisingai įsivaizduoti, kada patiriame stresą. Stresas, kaip ir depresija, tapo bendriniai, nureikšminti arba sureikšminti žodžiai. Jų tikroji prasmė po truputį dingsta. Jei kūnas man davė ženklą, kad stresas, aš turiu arba bėgti tam, kad išvengčiau pavojaus, arba kovoti. Jei toleruojame stresą, tai gal jis man jau nebe stresas – perkvalifikuokime tos būsenos pavadinimą – arba aš adaptavausi, tapau atspari.
Mes galime labai neteisingai įsivaizduoti, kada patiriame stresą.
– Yra žmonių, kurie tarsi priklausomi nuo streso, nuo adrenalino...
– Smalsumas, žvitrumas, daugiau dalyvavimo šiame gyvenime, daugiau veiksmo, adrenalino – tai jau irgi nebe stresas. Aš tai vadinčiau ypatingesne situacija, ekstremalia veikla, iššūkiu, o ne stresu. Jei tai man malonu, o ne stengiuosi išvengti, tai – ne stresas.
Į stresą mes dedame negatyvią konotaciją, tad jei jau aš jo ieškau, tai aš ieškau ne streso. Ieškau pokyčio kasdienybėje, iškrovos, įsiaudrinimo, suvirpinimo ir sudrebinimo nuo monotonijos, nuobodulio.
– Ilgus metus esate terapeutė. Kas yra tie tikrieji stresoriai, kuriuos žmonės įvardija?
– Tradiciškai – savos arba artimųjų ligos, mirtys arba skyrybos, santykių ir draugysčių praradimai. Taip pat ir visi įvykiai, kurie kelia nesaugumą, baimę, vienišumo jausmą. Amžėjimas. Žinoma, tai, kaip reaguojame į įvykius, kiekvienam yra labai savita. Štai vienas darys bet ką, kad išvengtų vienatvės, o kitas įvertina laiką, kai atsiranda galimybė pabūti su savimi. Požiūris, atsparumas, tolerancija neapibrėžtumui, reakcija į stresą yra labai individualu.
Smalsumas, žvitrumas, daugiau dalyvavimo šiame gyvenime, daugiau veiksmo, adrenalino – tai jau irgi nebe stresas.
– Akcentuojate, kad turime normalizuoti stresą. Kodėl?
– Pirmiausia, kodėl aš noriu normalizuoti stresą – mes gyvename ne rojuje. Čia yra planeta Žemė. Visą laiką kas nors vyksta įtempto, ypatingo ir tik momentiškai mes patiriame ramybę, džiaugsmą. Svarbu tai įsisąmoninti, kad reguliuotume lūkesčius.
Vis dėlto didžiąją gyvenimo dalį mes nerimaujame, susikurdami arba reaguodami į iššūkius – kažko vis siekiame, kažką vis tvarkome ir sprendžiame. Tai jau ypatingesnė, ne ramybės, situacija. Mes gyvename įtemptoje aplinkoje. Mūsų laikmetis labai stresinis – greiti pokyčiai, informacijos gausa, reikia adaptuotis, ne visi spėja. Normalu.
Dar kodėl man norisi normalizuoti stresą – jei stresą patiria daugelis žmonių ir dažnai, vadinasi, tai ir yra normalu. Didžioji dauguma yra tokie patys kaip aš – jaučiantys stresą ir tik todėl susitvarkantys ir kuriantys sau patogesnes sąlygas.
Stresas yra normalu, nes tai yra mūsų reakcija į netenkinančią situaciją ir tai verčia mane ieškoti pasitenkinimo su tuo susidorojant arba to išvengiant. O dar yra egzistencinis stresas, vadinamas nerimu, irgi būdingas visiems žmonėms – tai yra nuo individo nepriklausanti būsena, neapibrėžtumo jausmas, susijęs ne su konkrečiais dalykais, o su faktu, kad esame gyvi bei gyvename.
Mes gyvename įtemptoje aplinkoje. Mūsų laikmetis labai stresinis – greiti pokyčiai, informacijos gausa, reikia adaptuotis, ne visi spėja. Normalu.
– Ar yra taip, kad žmonės bando nuslėpti savo reakcijas, tarsi suvaidinti stipresnius, nes dabar – stipriųjų era, todėl ir stresą bando slėpti?
– Sureaguoja visi, kitaip tariant, stresą jaučia visi. Nuolat patiriame kontaktą su aplinka, kitais žmonėmis, savimi. Nėra tai visada ramybės ir darnos pilna būtis. Santykiai ir ramina, ir kelia įtampų. Tu turi matyti, kokia aš, aš turiu matyti, kokia tu. Kai tu liūdi, man irgi liūdna, aš nekikensiu gi, jei su manimi viskas OK. Kai tu pyksti, aš irgi pakelsiu balsą. Taip veikia mūsų veidrodiniai neuronai, kad bendrautume adekvačiai.
Bet su daugeliu žmonių kadaise galimai atsitiko, kad jie vaikystėje kontaktuodami su tėvais negalėjo rodyti savo emocijų – pykčio, pasipriešinimo, liūdesio. Na, turbūt daugeliui pažįstamos frazės: „Susiimk“, „Susitvarkyk ir grįžk, kai bus viskas gerai“, „Geros mergaitės nepyksta“, „Stiprūs berniukai bebijo arba neliūdi“. Taip mes išmokstame nerodyti „silpnumo“, emocijos, nes tokie, kokie esame, nepriimami. Kas tada vyksta vaiko viduje? Jis supranta, kad jei rodau tam tikras emocijas, esu netinkamas savo žmonėms – savo dievams, nuo kurių priklauso mano gyvenimas. Tada mano kūnas, mano psichė (siela) adaptuojasi, kad slopintų emocijas, kad, pavyzdžiui, mano tėvai ar globėjai būtų patenkinti ir manęs neatstumtų.
Taip aš išmokstu to „šypsokis, nekelk problemų, būk stiprus, protingas“. Tai – kūrybinis prisitaikymas, įvykęs tada, kai to labai reikėjo, kad išgyvenčiau. Ar dabar taip tinka man elgtis – klausimas. Kartais pamatome, kad dabar šie mechanizmai nebenaudingi, nebeveikia. Mažo vaiko adaptacinius mechanizmus taikyti mano suaugusio žmogaus pasaulyje vargu ar tinka.
Terapijoje girdžiu: „Vėl ir vėl taip padariau.“ Nesąmoningai, automatiškai kažką darau ir jau suprantu – nepatinka man taip, ne taip darau, kaip noriu. Ir imu tyrinėti, kaip aš čia funkcionuoju. Vėlgi, sociume priimta – „turiu savų bėdų, neapkrauk manęs savomis“. Tarsi turime sulįsti į savo dėžutes ir išlikti stiprūs, susitvarkyti patys, vieni.
Stebiu mažėjantį kontaktą tarp žmonių ir dėl visų technologijų – susirašinėjame, bet nesame gyvame santykyje. O gyvame santykyje aš ir turiu būti su visomis emocijomis. Juk esu ne tik kalbanti galva. Vienišumas neretai irgi mus sukausto, būname stiprūs ir adaptuojamės, ilgainiui sąmoningai vengiame kontakto, slepiame emocijas. Man ta stiprybė visada kėlė klausimų – kiek ji padeda, o kiek trukdo tvarkytis su stresu.
– Ar prie to smarkiai mažėjančio kontakto ryškiau prisidėjo ir COVID-19?
– Prieš kelerius metus atlikau mokslinį tyrimą, kaip prie vyresniųjų paauglių raidos prisidėjo kovidas. Tuo raidos etapu labai svarbūs uždaviniai yra socialinė, emocinė ir tapatumo raida. Ir kai esi uždarytas, negali turėti visaverčio santykio, patiri ilgalaikį stresą, ta raida sutrinka. Tai įveikti yra priemonių. Pavyzdžiui, tyrimo metu taikant meno terapiją, mano vyresnieji mokiniai piešė, kaip save mato klasėje. Pradžioje visi piešė save pakampėse, kitų išvis tik pusė tesimatė ar visai nebuvo: „Nematau čia savęs.“ O po 12 mūsų dramos terapijos susitikimų, net graudulys kyla prisimenant, visi save piešė arti vienas kito, sulipusius vienas ant kito – santykyje, kontakte. Tai atkuriama, bet tik kontakto būdu.
Turime sąmoningai pamatyti, kaip aš integruojuosi, ar turiu draugų, kodėl neturiu – gal aš vengiu santykio, todėl nesiintegruoju. Kai pradedu sąmoningai galvoti, kas čia vyksta, atsiranda galimybė tai tvarkyti ir keisti įprotį. Ant seno įpročio reikia dėti naują, bet tam reikia daug žmogaus įsitraukimo: suvokimo, kad netenkina esama situacija (streso), smalsaus tyrinėjimo ir sąmoningumo.
– Mūsų kūnas iš protėvių laikų kovą supranta kaip fizinę ir jai streso metu paruošia kūną. O šiais laikais kovos jau pasikeitusios. Bet ar nėra taip, kad stresą dėl to reikia išveikti ir fizine veikla, o ne raminamomis arbatėlėmis? Iš kur žinoti, kurį būdą pasirinkti?
– Tu ramiai arbatėlės gerti ir negalėsi, kai tavo kūnas neramus, pasiruošęs kažką įveikti. Bet jei negali išveikti, kūnas ir lieka įsitempęs – širdis plaka dažniau, tu tankiai kvėpuoji, raumenys įsitempia. Visas organizmas pasiruošęs veikti, bet tu neveiki, neaktyvus. Toks energijos kaupimas-neišveikimas ilgainiui gali sukelti net nerimo priepuolius ar panikos atakas. Angliškai sakome excitement without action. Aš susijaudinęs, bet neišveikiu tai, kas kūne sukaupta ir paruošta streso įveikai.
Kartais bijome net ne realaus dalyko, todėl labai svarbu pasitikrinti, ar realybė saugi, – jau vien dėl to stresas gali sumažėti.
Ir taip, kovos pasikeitusios, dabar mes sukauptą kūne stresą turime išveikti fiziškai, aktyviai judėdami, sportuodami. Galima įjungti ir visus penkis kūno pojūčius, kai fiziškai aktyviai būti nepavyksta: uoslę, regą, klausą, lytėjimą, skonį. Esmė ir tikslas – atsirasti „čia ir dabar“.
Labai efektyvios yra raminamosios kvėpavimo technikos. Aš jaučiu stresą, nes man baisu, kad nesusitvarkysiu su galimybių krize. Baimė – esminis streso komponentas. Kartais bijome net ne realaus dalyko, todėl labai svarbu pasitikrinti, ar realybė saugi, – jau vien dėl to stresas gali sumažėti. Jei realybėje grėsmė tikra, kūnas ir turi bėgti arba kovoti. Pavyzdžiui, eina kas nors su peiliu manęs link, man reikia greitai nuo jo bėgti arba save ginti. Taigi, jei aš susijaudinau, patiriu stresą, turiu pasižiūrėti, ar aplinkui pavojus yra realus. Dažniausia jo nė nebūna, vadinasi, aš jaudinuosi dėl to, kas galbūt bus ateityje, t. y. kuriu baisiausius scenarijus. Tada fizinis kūno ir visų juslių aktyvavimas man padeda atsirasti „čia ir dabar“. Apsidairau, suprantu, kad čia taika ir ramybė, visi užsiėmę savais reikalais, stresas mažėja ir įsijungia loginis mąstymas.
Santykis, kontaktas yra svarbiausia, nes baisu likti vienam streso situacijoje.
Turiu maksimaliai daryti viską su kūnu, nes tik jis egzistuoja „čia ir dabar“. Jei matau kitą, kuris jaučia stresą, reiktų jį kalbinti, atkreipti dėmesį į jo kvėpavimą, padėti aktyvinti jusles, pavyzdžiui, skonio pasiūlant saldainį, ir taip pamažu padėti grįžti žmogui į dabartį, kur saugu. Santykis, kontaktas yra svarbiausia, nes baisu likti vienam streso situacijoje.
– Šaulių sąjungoje taip pat prisidedate prie psichologinės gerovės – mokote šaulius įveikti stresą, žinoti, kaip padėti kitam. Kodėl jums tai svarbu?
– Einu ten, kur esu naudingiausia. Pusiau sukarintoje organizacijoje stiprūs vyrai nepasakys, kad bijo, kad jiems liūdna. Norisi, kad jie žinotų – yra žmonių ir mokymų, kur tai galima normalizuoti. Tai labai normalu, bendražmogiška ir mus jungia. Daro mus tikromis būtybėmis, o ne kiborgais.
