„Stebėjau, kaip tyčiojosi iš kitų mergaičių kieme. Ir aš, atsimenu, galvoju: „Kodėl jos nesigina?“ – vaikystės akimirkas prisimena dainininkė Rūta Ščiogolevaitė.
Rūtos vaikystės prisiminimai
Muziką mylintys tuomet dar būsimos dainininkės tėveliai Vitalija ir Olegas vieno kambario bendrabutyje Šiauliuose džiaugėsi pirmagime ir net neįtarė, kad mažoji Rūta nesulaukusi nė metukų jau suvokė, kas vyksta aplinkui. Žinoma dainininkė sako prisimenanti, kaip gulėjo kūdikiams skirtoje lovytėje.
„Atsimenu tą džiaugsmo jausmą, kai šalia manęs paguldo kitą kūdikį. Ir kai aš mamai pasakoju, nes atsimenu ir veidą mamos, kaip mama atnešė tą kūdikį, kaip jį paguldė šalia, kaip aš pasukau galvą, ir koks man buvo įspūdis, kad šalia manęs guli kitas vaikutis“, – prisiminimais dalijasi Rūta.
Moteris sako, kad papasakojus šį prisiminimą mamai, ji labai nustebo, mat Rūtai tuo metu buvo mažiau nė metai. „Kaimynė atnešė truputį pasaugoti savo leliuką“, – priduria ji.
Rūta prisimena, kad vaikystėje jai itin įsiminė matytos patyčios, kurias kieme patyrė kitos mergaitės. Tuo metu, kaip pati sako, ją aplankė neteisybės jausmas, kad vaikai skriaudžia vieni kitus.
„Stebėjau, kaip tyčiojosi iš kitų mergaičių kieme. Ir aš, atsimenu, galvoju: „Kodėl jos nesigina?“ (...) Man buvo kokie ketveri metai“, – atvirai kalba moteris, vaikystėje ėmusi organizuoti pasipriešinimus prieš kitus skriausti linkusius vaikus.
Iš tėvų mokėsi žemiškumo ir meniškumo
Rūta sako užaugusi muzikalioje aplinkoje, nors tiesiogiai su muzika susijusi tik chore „Polifonija“ dainuojanti mama Vitalija. Daugiau apie muziką mergaitė sužinojo iš tuo metu milicininku dirbusio tėčio Olego.
„Tiesioginį meninį darbą dirbo mano mama, bet buvo be galo žemiška, o, sakykim, tokį labiau žemišką darbą dirbo tėtis, bet jis buvo labai meniškas. Ir, kaip visada sakau, gavau nuostabų auklėjimo komplektą: mama labai mokė to žemiškumo, praktiškumo, atsakomybės, pareigų, o šalia būtino pagrindo tėtis davė kūrybinį polėkį – mes su juo daug muzikuodavome. Jis buvo labai muzikalus, labai mėgo muziką, kolekcionavo tą muziką. Mano visi pirmieji įrašai, pirma muzika buvo iš jo plokštelių spintelės“, – pasakoja dainininkė.
Rūta sako pati antroje klasėje paprašė tėvų, kad šie ją leistų į muzikos mokyklą. Saugiai leisdama dienas palinkus prie fortepijono ji sužinojo nemalonią tiesą – mergaitei buvo nustatytas stuburo iškrypimas. Rūta pasakoja, kad tuomet kiekvieną dieną darydavo mankštas, o pamokos vykdavo atsigulus ant specialių lovų. „Stuburus tiesindavo ir ištiesino“, – kalba moteris.
Ji sako turėjusi laimingą vaikystę, bet jautėsi, kad tarsi niekas nematė, ko ji iš tiesų nori. Todėl iš aplinkinių nesulaukusi pakankamai dėmesio savo aistrai Rūta ėmėsi iniciatyvos – penkiolikmetė pravėrė pirmosios privačios muzikos mokyklos Šiauliuose duris už kurių bendravo su pianistu Arijumi Ivaškevičiumi.
„Neatsimenu, ką pasakiau, bet jis gerai atsimena, sako: „Nusileido į apačią, tokį pusrūsį, sako: „Laba diena, aš esu Rūta, ir aš noriu dainuoti. Tu paklausyk“, – muzikanto pasakojimą prisimena R. Ščiogolevaitė.
Moteris pirmą kartą į sceną užlipo būdama penkiolikos. „Tai buvo „Muzikinis viešbutis“ (buvusi LRT TELEVIZIJOS laida – LRT) – tai buvo Vilija Grigonytė ir Vytautas Kernagis. Šitą įrašą Arijus Ivaškevičius, pirmą demo, nuvežė Romui Dambrauskui, jis turėjo ryšių, nuvežė, parodė Vilijai Grigonytei (...) Mes važiavome filmuotis“, – muzikinės karjeros užuomazgas prisimena dainininkė.
Ji sako tuo metu išmokusi, kad žmogus turi pats siekti to, ko nori, mat „niekas iš dangaus nekrenta“.
Ragelio nekėlė kelias dienas
Rūta pasakoja vėliau norėjusi tapti savarankiškesne ir išsilaisvinti iš „tėvų kontrolės“, kurios vienu metu merginai pasidarė per daug.
„Turiu tokią savybę: kaupiau, kaupiau ir vieną dieną nukirtau, kaip kirviu. Važiavau iš Šiaulių į Kaišiadoris pas močiutę ir turėjau ruoštis savaitei ir iš ryto važiuoti į Vilnių, ir aš neišlipau Kaišiadoryse. Neišlipau, nuėjau gyventi pas draugus – čia prie Baltojo tilto buvo toks didelis butas, buvo daug žmonių – ten mano bičiuliai gyveno, jie mane priėmė. Ir atsimenu, kad dvi dienas net ragelio nekėliau“, – atvirai kalba ji.
Tiesa, Rūta pastebi, kad nors tąsyk buvo užsispyrusi, bet tokių „kraštutinių dalykų“ jos gyvenime buvo nedaug. Žinoma dainininkė prisimena, kad sykį mama buvo išvykusi į gastroles ir neturėjo galimybės skambinti dukrai „kas dvi valandas“.
„Einu Vokiečių gatve, man toks jausmas, kad kažkas antrą plautį atidarė. Man nesinorėjo kažkokių vakarėlių, ieškoti kompanijų, man tiesiog buvo toks laisvės pojūtis. Ir Vilnius kažkaip labai buvo mano miestas“, – mintimis dalijasi LRT TELEVIZIJOS laidos „Gimę tą pačią dieną“ pašnekovė.
Metė padavėjos darbą legendiniame bare
Atsisakiusi gyvenimo pas močiutę, besimokydama Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje Rūta norėjo tėvams įrodyti galinti užsidirbti pakankamai pinigų pragyvenimui. Ji prisimena, kaip tąsyk įsidarbino padavėja muzikos bare „Brodvėjus“.
„Tokio kojų skausmo aš niekada daugiau nepamenu. Gėlė taip, kad aš negalėjau miegoti po to. Antrą kartą buvo Arina ir „Veto bank“, buvo jų koncertas. Ir aš vaikščiojau su tom lėkštutėm ir puodeliais, ir aš esu tikra, kad tai nebuvo mano mintis. Kažkas paėmė ir įdėjo kaip žaibą: „Ką aš čia veikiu?“ – svarbią gyvenimo akimirką reflektuoja menininkė.
Rūta sako tuomet pagalvojusi, kad, jeigu mergina trokšta būti scenoje, ji turi negaišti laiko ir žengti savo svajonių link.
„Aiški patirtis, kad turiu vargti dėl savo profesijos, o ne vargti dėl kažko laikinai. Tai aš prisimenu, kad tą patį vakarą nuėjau ir pasakiau, kad išeinu iš darbo. Ir tada per visokius pažįstamus pradėjau ieškoti, kur galima pradėti muzikuoti, dainuoti“, – komentuoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Gimę tą pačią dieną“ pašnekovė.
Ji pasakoja, kad tuo metu jos kūrybiniame gyvenime atsirado Jogaila Morkūnas, kvietęs Rūta dainuoti privačiuose vakarėliuose. Moteris prisimena, kad šis tuo metu pasakė, kad su ja dirbti paprasta. „Lygiagrečiai buvo labai daug įrašų. Aš išleidau pirmą savo albumą („Rūta. Kelionė tolyn“ – LRT) Šiauliuose devyniasdešimt aštuntais metais“, – komentuoja ji.
„Eurovizijos“ atranka – tikra atrakcija
Prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų su daina „Over“ Rūta dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje, kur užėmė antrą vietą.
„Man atrodė, kad išvis kažkoks kosmosas, kažkokia dainininkė. (...) Aš nesu populiarioji dainininkė. Aš esu menininkė, artistė, nišinė kūrėja. Man taip pasiseka, jeigu kažkur kažkas mane įvertina ar pagiria, o dabar kai turiu pilnas sales, tai, matyt, tie patys žmonės ateina. Matyt, užsiauginau savo publiką, kažkam patiko. Ir man čia tokia dovana yra – labai tuo džiaugiuosi“, – 2004-uosius prisimena moteris.
Kalbėdama apie pirmąją savo „Eurovizijos“ atranką Rūta prisimena, kaip tąsyk jai teko varžytis su tuomet jau pripažintais scenos atlikėjais: Edmundu Kučinsku, grupe „Amberlife“ ir kitais.
„Man, aišku, faina – siaubingai didelė atrakcija ir, kad galiu pasigalynėti su tokiais scenos vilkais“, – prisiminimais dalijasi R. Ščiogolevaitė.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
