Kaip stiprinti sveikatą neišeinant iš savo kiemo? Žolininkas, VDU žemės ūkio akademijos dėstytojas Marius Lasinskas pasakoja, kokią arbatą sveikiausia gerti pavasarį, koks augalas vadinamas vitaminų karaliene, ką žmonės valgydavo atšiauriomis žiemomis ir kaip gamta keičia žmogų.
Vitaminų karalienė dilgėlė
Žolininkas Marius sako išsikasantis kiaulpienių šaknų, kurias rekomenduoja nuplauti po vandeniu arba nušveisti šveistuku. Tuomet galime susikarpyti šaknis mažais gabaliukais ir juos išdžiovinti 40 laipsnių temperatūroje.
„Galite kramsnoti, valgyti, viso organizmo švarai palaikyti“, – kiaulpienių šaknų naudą pabrėžia žinovas.
Jis sako, kad visą žiemą buvo galima kasti kiaulpienių arba varnalėšų šaknis, o dabar turime progą nusiskinti šviežių garšvų arba dilgėlių, kurios gali padėti valyti per žiemą susikaupusį cholesterolį.
„Gaurometis nervus sutvarko, tai žemiau galvos viskas džiaugiasi. O kiaulpienės duoda švarą nuo kojų galiukų iki viršūnėlių. Ir lieka trečią augalą įdėti į kompaniją – dilgėlę“, – vaizdingai pasakoja Marius.
Žolininkas pasakoja, kad toli nuo kiaulpienių arba varnalėšų eiti nereikia – dilgėlyčių vyras aptinka netoliese. „Vitaminų karalienė dilgėlė – Šimkūnaitės (etnografė Eugenija Šimkūnaite – LRT) apdainuotas augalas“, – kalba žolininkas.
Kiaulpienės, dilgėlės ir garšvos trijulę drąsiai, pasak Mariaus, galime dėti į salotas, žaliuosius koktelius, plikyti arbatas. Taip pat žolininkas primena, kad rinkdami žoleles nebijotume į žemę suleisti rankų.
„Viskas dabar sterilu, kaip pats dabar pastebėjai – visi takeliais vaikštome, viskas švaru, o kaip tik rankas reikia įleisti į molį, biškutėlį įsižeminti, gauti tos žemės energijos yra labai gerai“, – komentuoja jis.
Juodasis bezdas – virusų siaubas
Marius sako imunitetą stiprinantis įvairiais būdais. Pavyzdžiui, vyras paskalauja į vandenį įlašinto bičių pikio, taip pat gurkšnoja gauromečio arba juodųjų serbentų arbatas.
„Ir, svarbiausia, turėjau iš rudens pasiruošęs juodauogio šeivamedžio. Su liepų žiedais, lygiom dalim, jis veja lauk visus virusus. Ar su karūna, ar su šlepetėm atėjo į svečius virusas, veja kas? Juodauogis šeivamedis“, – vaizdžiai kalba vyras.
Žolininkas pastebi, kad džiūvančio juodauogio šeivamedžio kvapas yra „nelabai koks“, todėl ne veltui augalas dar vadinamas juoduoju bezdu. Nepaisant juodauogio šeivamedžio kvapo, anot vyro, iš jo pagaminama arbata ne tik sveika, bet ir skani.
Stiprinti sveikatą galima ir spygliais
Marius pažymi, kad stiprinti sveikatą galima pušų, eglių ar kadagių spygliais. Anot jo, seniau žmonės atšiaurių žiemų metu valgydavo medžių spyglius, mat kiti augalai neaugdavo.
„Kokių 10–15 metų paaugusios pušelės pačios geriausios. Nusiimi spygliuką, padėkoji – viskas. Greitesnio pasaulio recepto dar nesu sugalvojęs. Bendradarbiai kosti, čiaudi ar liulys iki kelių tįsta – o burna kvepia pušynu, kadagynu, eglynu, žiūrint, ką kramtysi – ir labai gerai. Visas mūsų kutikulas, ląstelių sieneles pažeidžia, visos medžiagos išbyra į burnos ertmę, eteriniai aliejai (...) viską tvarko“, – aiškina žolininkas.
Vyras priduria, kad eglės spyglių nuovirą galima naudoti gydyti reumatinius skausmus. Taip pat spygliuočių medžių spyglius galima naudoti varvančiai nosiai nuraminti.
Ne viskas gamtoje priklauso mums
Marius įvardija kelias taisykles, svarbias, gamtoje renkant žoleles: reikia turėti gerą nuotaiką, būti dėkingiems gamtai ir surinkti šiukšles. Be to, prisiminkime, kad ne viskas priklauso mums.
„Viena ketvirtoji tau, žmogau, trys ketvirtosios gamtai. Dvidešimt penki procentai tau, septyniasdešimt penki procentai gamtai. Todėl, jeigu randi dvylika spygliukų, paimi tik tris, o devynis palieki“, – vaizdžiai kalba žolininkas.
Taip pat vyras pažymi, jog buvimas gamtoje žmogui padeda tarsi sustoti arba sulėtinti įsismarkavusį gyvenimo tempą. Be telefono rankose išėjus į spygliuočių mišką kelios valandos prabėga tarsi akimirksniu.
„Laikas sustoja skaitant knygas, būnant gamtoje, darže, lauke, kapstantis į tą žemelę, prisiliečiant. Ten yra visai kitas ritmas. Paprasti dalykai yra patys nuostabiausi, tikriausi. Ir reikėtų sugrįžti prie to paprastumo, o to labai moko gamta“, – mintimis dalijasi Marius.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
