Pavasaris ir ankstyva vasara yra pats geriausias laikas papildyti savo mitybą žalumynais iš gamtos. Tikriausiai daugelis esame girdėję, kokios maistingos yra dilgėlės, garšvos ar kiaulpienės. Žolininkė Rasa Glinskytė-Subačienė, dar žinoma kaip Rasoklė, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ sako, kad neretai daržininkų vadinamos piktžolėmis dilgėlės ir garšvos iš tiesų yra geržolės. „Tai stebuklingas maistas“, – laidoje patikina žinoma žolininkė.
Rasa Glinskytė-Subačienė yra gerai žinoma savo kuriamomis arbatomis ir tinktūromis. Rasokle pasivadinusi moteris pažintį su žolynais sako pradėjusi dar vaikystėje.
„Daug davė tai, kad gyvenau vienkiemyje su tėvais, nėjau į darželį. Gyvenau gamtoje. Gamtą mačiau iš arti. Antras etapas buvo, kai pirmosios dukros sirgo bronchų astma ir ieškojau būdų, kaip sveikimą palengvinti kuo natūraliau“, – laidos rubrikoje „Valgyk ir žydėk“ pasakoja žinoma žolininkė.
Gyvename laikais, kai visus metus galime valgyti žalumynus. Parduotuvėse yra visko ir visada. Vis tik Rasoklė įsitikinusi – šalia šios gausos verta prisiminti žoles ir žoliavimą. Ji turi svarų argumentą.
Dar skanu juodųjų serbentų pumpurai ar besiskleidžiantys jų lapeliai.
„Žiemą augalai atvežami iš šiltųjų kraštų. Tai, kas auga čia, kur esame, yra mūsų stiprybė, – akcentuoja laidos viešnia. – Tai pirmas žingsnis į gamtą. Valgomuosius augalus rinkti galima ištisus metus. Tik jie yra skirtingi. Gamta nežiūri į kalendorių, kurį mes sugalvojome, ji tiesiog būna ir kaip jai išeina, taip yra. Žinynuose parašyta, kad rinkti pumpurus iki kovo mėnesio. Jei yra kovo antroji ir daug sniego, negalime rinkti pumpurų? Skirtingi tie pavasariai. Reikia stebėti gamtą.“
Atrandantiems gamtos turtus žmonėms neretai kyla klausimas, nuo kokių žolių pradėti. Kokios yra pagrindinės valgomos laukinės žolės? R. Glinskytė-Subačienė sako: kad ir kaip nuobodžiai skambėtų, pradėti reikėtų nuo dilgėlių, garšvų, kiaulpienių ir žliūgių.
Svarbu žinoti: žalią augalą būtina pasmulkinti, kad tas gėris pereitų į vandenį.
„Man dar skanu juodųjų serbentų pumpurai ar besiskleidžiantys jų lapeliai. Taip pat labai skanūs ir vertingi švieži liepų lapeliai ar pumpurai. Liepų pumpurus aš rinkčiau parke, nes jie aukštai. Kitų augalų rinkti nedrįsčiau, nes visi vaikšto, vedžioja augintinius. Vaistinius augalus ar augalus arbatoms rinkti reikia švarioje vietoje arba savame sklype. Tie augalai auga ir lysvėse kaip piktžolės. Mūsų net nekenčiamos piktžolės, kaip antai kiaulpienė, garšva ar dilgėlė. Jos vadinamos piktžolėmis, bet iš tiesų – geržolės“, – šypsosi žolininkė.
Dažnas dabar turbūt pagalvojo: „Na kuo gi stebuklinga dilgėlė?“ Piktžolių piktžolė, kurią negailestingai šaliname iš daržo lysvės.
Pavasarį mumyse visko prisikaupę, visi nori išsivalyti, išsijudinti. Tai garšva puikiai valo.
„Dilgėlės nuostabios tuo, kad galime jas rinkti visą sezoną, – sako Rasoklė. – Jos naudingos nuo šaknelių iki viršūnėlių. Dabar dilgėles galime rinkti maistui, o paaugusios bus kaip vaistažolės. Kai subrandins sėklas, jas galima kaip prieskonį naudoti, o šaknis naudoti kaip vaistažoles. Anksčiau iš jų darė ir pluoštą – audinius. Jos tikrai labai naudingos. Pavasarį viskas naudinga, kas žalia. Ko mums trūksta pavasarį? Ogi saulės šviesos. Chlorofilas – tai, kas augaluose žalia. Jis mums padeda įsisavinti geležį.
Dabar dygstantys naudingieji augalai stiprina kraują, padeda pasiimti deguonį ir gauti energijos po žiemos miego. Galima pasidaryti arbatos. Tai saugiausia ir mažiausiai pajausite dilgėlę. Svarbu žinoti: žalią augalą būtina pasmulkinti, kad tas gėris pereitų į vandenį. Džiovinimas taip pat tinka. Jei norite į sriubą dėti, tai dėkite kuo vėliau, virimo pabaigoje, kaip špinatus, kad tik nuplikytų spygliukus. Jei norite salotoms, kiaurasamtyje perliekite verdančiu vandeniu. Nereikia pamerkti. Svarbu, kad dilgėlėse kuo daugiau visko liktų.“
Ką jau ką, bet garšvas bene kiekvienas daržininkas norėtų išnaikinti. O jos, pasirodo, stebuklingas maistas!
Jei darže kastumėte, būtų beveik kaip morka. Pievoje jos konkurencingomis sąlygomis auga, bus kartesnės nei iš daržo.
„Garšvos lotyniškas pavadinimas yra „podagraria“. Kitaip tariant – podagros tvarkytoja. Pavasarį mumyse visko prisikaupę, visi nori išsivalyti, išsijudinti. Tai garšvos puikiai valo. Tiesa, jos turi specifinį skonį, primena petražoles, nes priklauso salieriniams augalams, kaip ir morkos, builiai. Jei esate pradedantieji, pradėkite vartoti po vieną augalą. Nedarykite mišinių, kad nebūtų taip, jog susidėjau šešis augalus, pasidariau kokteilį ir nežinau, nuo ko pilvą skauda. Geriau po vieną“, – pataria gerai žoles išmananti sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja.
O štai kiaulpienės unikalios savo neįtikėtinu stiprumu – augdamos prasimuša net pro betoną! Šių žolių aptiksime bene visur – jų augimo arealas itin platus.
Sako, sveika, pakentėsiu ir suvalgysiu. Ne. To būti negali.
„Vakar pasikasiau. Naudoju kokteiliams, – sako senojo žolininkystės amato puoselėtoja. – Jos ne iš daržo, iš pievos. Jei darže kastumėte, būtų beveik kaip morka. Pievoje jos konkurencingomis sąlygomis auga, bus kartesnės nei iš daržo. Laukiniai augalai prikaupia daugiau mums reikalingų medžiagų. Jei norite užsikonservuoti kiaulpienių žiedų – šaldykite arba rauginkite. Žinoma, valgykite ir šviežius. Valgomos ir šaknys.“
Tam, kad nepadaugintume dilgėlių, garšvų ir kiaulpienių, dėmesį atkreipia Rasoklė, būtina laikytis vienos paprastos taisyklės – jausti. Žolininkė pataria žoles pradėti skanauti po truputį, gerai kramtyti ir stebėti pojūčius.
Dilgėles galima rinkti maistui, džiovinti, vėliau renkamos sėklos.
„Kartais žmogus jaučia kvapą ir jam jis nemalonus, atgrasus. Sako, sveika, pakentėsiu ir suvalgysiu. Ne. To būti negali“, – įspėja žolininkė.
Laidos viešnia atkreipia dėmesį ir į tai, ką kokiu metu nuo augalo verta skinti. Pasak jos, įprastai augalai renkami visą sezoną, skiriasi tik jų vartojimas.
Oranžiniu pienu karpas gydome, tatuiruotes darosi vaikai.
„Dilgėles galima rinkti maistui, džiovinti, vėliau renkamos sėklos. Pagrindinė taisyklė – kol nėra naudingųjų augalų viršutinės dalies, nėra lapelių, kasi šaknis. Atsiranda lapelių – renki lapelius. O kai augalai brandina žiedus ir žydi, renkame žiedus, – praktiniais patarimais dalinasi R. Glinskytė-Subačienė. – Tokie paprasti laipteliai.“
Yra augalų, įspėja žolininkė, kurie mums nebūtinai yra naudingi. Naudingi, bet priklauso nuo kiekio. O kai kurie jų apie savo nuodingumą praneša patys.
Pats augalas praneša, kad tai nuodas. Bet jis yra vaistažolė.
„Vakar iškasiau ugniažolę. Esu vienam besidominčiam žmogui pasakiusi: „Kas žalia, galima rinkti.“ Jis atsiunčia nuotraukas, ko prisirinko. Vienas iš augalų buvo ugniažolė. Antakalnio kalneliuose jos žaliavo. Žaliuoja visus metus, jei žinai vietą. Jos ir žiemą tokios. Atrodo, galima rinkti. Įsidėjus į burną lapelį, burną sutraukia. Neįmanoma jų valgyti. Taigi, pats augalas praneša, kad tai nuodas. Bet jis yra vaistažolė. Oranžiniu pienu karpas gydome, tatuiruotes darosi vaikai. Tai yra skausmą malšinantis augalas“, – dėsto žolininkė R. Glinskytė-Subačienė, dar žinoma Rasoklės vardu.
Visas itin informatyvus pokalbis apie žolių naudą žmogui – laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
