Žinoma dainininkė, grupės „Skylė“ narė Aistė Smilgevičiūtė-Radzevičienė drauge su vyru Roku džiaugiasi trimis sūnumis: 23-ejų Rapolu, 19-mečiu Ugniumi ir 13-mečiu Eivydu. Šeima stengiasi išlaikyti bendruomeniškas tradicijas: kartu pusryčiauti, vakarieniauti ir švęsti šventes.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Ką prisimenate iš tėvų auklėjimo, savo santykio su tėvais vaikystėje, ar jie buvo griežti?
– Manau, kad jie ganėtinai laisvai mane auklėjo. Bet, aišku, buvo tam tikros ribos, ypač paauglystėje. Pavyzdžiui, kada grįžti namo. Prisimenu, kai lankiau estradinę ansamblio mokyklą, jei grįždavau 22 val. vakaro, jau būdavo bėda.
Nemažai laiko leisdavau pas močiutes, kas irgi buvo įprasta tais laikais, leisdavau laiką kaimuose, Salantuose. Daugiau nelabai ką prisimenu. (juokiasi)
– O kokia jūs pati mama esate? Griežta?
– Džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje mes kartu su vyru auklėjame vaikus. Tenka pripažinti, kad ta švelnioji esu aš. Nežinau, ar tai yra gerai. Mano principas, kad gerai auklėja pavyzdys, o ne žodžiai. Reikia nubrėžti ribas, ypač, kai jie paaugliai, tuomet labai reikia vis priminti ir priminti, kad tu matai, esi nubrėžęs neleistinas peržengti ribas. Galbūt jie jas peržengia, bet tuomet jie žino, kad čia riba ir jie negerai padarė, jei ją peržengė.
Mums nuo mažens buvo svarbu, kad vaikai lavintų savo meninę pusę. Atrodo, kad mažam vaikui reikia parodyti pasaulį, kad jis meniškas, spalvingas, kupinas garsų, o taip pat vaikas lavina savo smegenis – kai reikia sujungti dvi rankas, kai vaikas groja pianinu, tai reikia gerai įjungti smegenis, žodžiu, labai geras dalykas.
– Visi vaikai meniški?
– Taip išėjo (juokiasi). Vaikai dar turi polinkį į piešimą. Ypač vidurinysis vaikas. Roko, mano vyro, šeima menininkai, tai jis paveldėjo tuos gabumus, bet galiausiai pakrypo į muziką. O dėl jauniausio stebėjomės, ypač Rokas, kaip jis nelinkęs į piešimą.
Pavyzdžiui, vidurinysis sūnus jau 3–4 m. piešdavo piešinius, o mažėlis gal antroje-trečioje klasėje pradėjo. Jam nebuvo jokio intereso, mes nespaudėme jo ir galvojome, kad galbūt sūnus ir muzikai nelabai turi polinkį. Bet vieną dieną jis pasakė, kad, kaip tėtis, nori groti birbyne. Ir puikiausiai jam sekasi, groja, dalyvauja konkursuose, užima prizines vietas, o manėme, kad vaikas nieko bendro su muzika neturės.
– Jūsų du sūnūs jau suaugę, o vienas paauglys. Savyje, kaip mama, pastebėjote skirtumą, kai auginote vyresnius vaikus, ir po laiko. Galbūt atsirado daugiau atsipalaidavimo arba priešingai, „mamiškos“ tvarkos?
– Kai auga trys vaikai, atrodo, kad su trečiu jau viskas savaime aišku. Manau, kad trečiam reikėjo daugiau pastangų atkreipti į save dėmesį, nes jis „trečias“. Bet į pagranduką tikrai žiūri meiliau, atlaidžiau.
Džiaugiuosi, kad jis pats savaime priima dienos struktūrą, jam labai svarbu turėti ritmą, aiškumą, jis labai to laikosi, jis labai išgyvena, jeigu kažkur pavėluoja, laikosi visko minučių tikslumu, nežinau, kaip jis išsiugdė tą savybę, bet labai ja džiaugiuosi (juokiasi).
– Jūsų šeimoje disciplina nėra įprasta, esate menininkai?
– Na, man pačiai sunku susistruktūrizuoti, bet kartu su vyru pavyko. Kasdienybės ritmas vis tiek viską sustato į vėžias.
– O ar turite šeimos taisyklių ar tradicijų?
– Mes visada kartu valgome vakarienę. Mano šeimoje būdavo, kas kada grįžta, tada ir valgo, kiekvienas individualiai. O pas mus kaip ir tradicija kartu vakarieniauti, kalbėtis, aptarti dieną, kartais pasibarame, pasprendžiame problemas. Pusryčius irgi valgome kartu, kad ir kaip anksti reikėdavo vaikams išvažiuoti į mokyklą, bet pusryčiai kartu mums irgi įprasta. Kasdienė tradicija.
Savaitgaliais būtinai su vaikais kažką nuveikiame, ar į žygelį nueiname, ar į filmą. Stengiamės pakviesti ir vyresnį vaiką. Vyriausias su mumis nebegyvena, bet 19-metis žino, kad savaitgalį bus momentas, kai ne tik su draugais bus, bet ir su tėvais kažką reikės nuveikti.
Taip pat turime šeimos bendrą spektaklį vaikams „Tilidūda“, tai toks geras būdas mums kartu pabūti ir pamuzikuoti.
– Vienas iš dalykų, kurį norėjote perduoti vaikams – muzika. O ar yra dar kokių savybių, ką norėjote ar norite perduoti vaikams?
– Kaip sakiau, kad pavyzdys svarbu, tai manau, kad jie mato, kaip yra iš tikrųjų, o ne ką pašneki. Stengiamės būti gamtoje, mylėti gamtą, Lietuvą tėvynę, nuoširdžiai švenčiame Lietuvos valstybines šventes, kaip ir tradicines šventes – Kūčias, Velykas, Kalėdas, Jonines. Norisi, kad nebūtų tik taip, kad miestas suorganizavo šventę, nuėjau, pabuvai ir viskas. Mums svarbu, kad šventė būtų ir namuose. Pasikabiname, pavyzdžiui, vėliavėlę namuose Vasario 16 d. ar Kovo 11 d.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, šalia prie lietuviškos vėliavos, kaba ir Ukrainos, kad vaikams viskas būtų aišku, kaip čia kas yra.
– Kaip apskritai motinystė pakeitė jūsų gyvenimą, kas ji yra?
– Žinoma, kad motinystė pakeičia, bet jau daug metų esu mama, kad net pamiršau, kaip buvo iki tol (juokiasi). Bet tai susiję su didelėmis vidinėmis permainomis, savęs atsisakymais, tokios, kaip galbūt save įsivaizdavai, kokia galėtum būti, ką daryti.
Ilgainiui pajutau dar didesnę laisvę, kai vaikai yra. Tu dar labiau bręsti, mokaisi, atrandi, nors tuos žingsnius eiti yra sunkiau, nėra taip paprasta, bet iš esmės vidinis pojūtis yra geras – pamažu augančios asmenybės, kaip manęs pačios, kartu su vaikais. Jie dovanoja daug džiaugsmo. Dabar galvoju, kai trečias užaugs, nebebus kam nosies pabučiuoti taip paprastai (juokiasi).
– Kas sunkiausia motinystėje. Atsisakyti savęs?
– Nežinau, šiuolaikinei moteriai, mamai gana sudėtinga, nes ir iš visuomenės spaudimas, kokia turi būti mama, dar turi šalia daryti kokį nors verslą. Nežinau, kiek išorinio spaudimo, kiek vidinio.
Gal sunkiausia rutiną išlaikyti, savo darbus pasidaryti, kuriuos nori. Aišku, yra momentai, kai vaikai serga, tada jaudiniesi.
– Įpratote būti mama, nebegalvojate, kas sunku.
– Taip, turbūt.
