Jei į „TikTok’o“ paiešką suvestume „Japonija“, pirmi vaizdai, kuriuos pamatytume, būtų susiję su futuristiškai atrodančiais restoranais, kuriuose vietoj padavėjų jus aptarnauja robotai, bei 7-eleven maisto parduotuvėmis, iš kurių asortimento galima labai puikiai pavalgyti pusryčius, pietus ir vakarienę. Tačiau tai – tik trupinėlis iš viso indo unikalių patirčių, kurias gali pasiūlyti ši netikėtumų kupina šalis.
Jau pasakojau, kiek man kainavo 2 savaitės Japonijoje bei kokių dalykų apie šią šalį nesužino dauguma turistų. O dabar pasidalinsiu patirtimis, kurios labiausiai nustebimo – ir kurių nevalia praleisti pirmą kartą lankantis šioje šalyje.
Taip pat skaitykite
TeamLab muziejai
Jei Tokijuje turėtumėte tik vieną pusdienį, mano rekomendacija jam būtų aiški – „teamLab“ muziejai. Apie juos galėčiau kalbėti ir kalbėti, mat tai buvo viena siurrealiausių patirčių mano gyvenime.
Iš esmės tai skaitmeninio meno muziejai – du iš jų yra Tokijuje ir dar vienas Osakoje. Mane labiausiai sužavėjo „teamLab Borderless“, įsikūręs netoli Tokijo imperatoriškųjų rūmų.
Patirtį sudaro apsilankymas muziejuje, kuris neturi žemėlapio – visus kambarius turi atrasti klaidžiodamas pats. Kiekviena erdvė – nauja instaliacija, su grafikomis ant sienų, garsais, formomis ir kvapais, kurie apsuka galvą. Įdomiausia tai, kad instaliacijų projekcijos juda iš vienos patalpos į kitą, tad net ir sugrįžęs į erdvę, kurioje jau buvai, gali jos neatpažinti.
Dauguma kambarių buvo taip gerai paslėpti, kad užtrukome 2–3 valandas, kol viską suradome. Vyšnia ant torto – unikali arbatos gėrimo patirtis, kai projekcijos sufokusuojamos į puodelį ir taip apjungiama meninė instaliacija su realia degustavimo patirtimi.
Kol „teamLab Borderless“ orientuotas į vaizdus, „teamLab Planets“ apima ir fizines patirtis – čia basomis reikia braidyti po vandenį, kuriame plaukioja skaitmeninės žuvytės, laipioti per minkštus čiužinius ir vaikštinėti greta už tave didesnių, švytinčių burbulų.
Abu muziejai – neįtikėtini, o laiką, praleistą juose, sunku apibūdinti kažkokiu kitu žodžiu, nei vienas didelis „OHO“.
„Mario kart“ Tokijuje
Kai pirmą kartą savo akimis pamačiau mašinėles iš „Mario kart“ žaidimo, riedančias naktinėmis Tokijo gatvėmis, – negalėjau patikėti. Tačiau, pasirodo, tai tiesa – ir yra labai populiari turistų pramoga.
Žinoma, privaloma turėti automobilio teises, bet, be jų, jokio papildomo pasiruošimo nereikia, tik įsėsti į realią kompiuteriniame žaidime matomos mašinėlės kopiją, užsidėti šalmą ir pasileisti miesto gatvėmis.
Prasilėkti galima pro labiausiai užimtą perėją pasaulyje ir toliau nardyti tarp automobilių bei autobusų.
Sumo imtynės
1985-aisiais pastatytame „Ryōgoku Kokugikan“ stadione oras praktiškai įsielektrinęs nuo laukimo. Minia turistų čia susirenka pažiūrėti ne ko kito, o šimtmečių tradicijas įkūnijančių sumo imtynių.
Pačios imtynės labiau primena ritualą – prieš pradėdami imtynininkai kruopščiai nusišluosto kojas druska, atlieka tradicinį tūptelėjimą ir oponentui demonstruoja ne tik brutalią jėgą, bet ir pagarbą.
Nenoriu per daug išsiplėsti ir išduoti visų smulkmenų, bet pamatyti tokį įvykį savo akimis – iš tiesų unikali patirtis, verta būti įtraukta į šį sąrašą.
Geišų patirtis
Turbūt retas yra nematęs ikoniškojo filmo „Geišos išpažintis“. Na, Japonijoje, Kioto mieste, galima įsikūnyti ir iš tiesų pavirsti į geišą.
Už 40–50 eurų sudalyvausite tradicinėje arbatos gėrimo ceremonijoje, būsite išmokyti, kaip iš tiesų reikia gaminti mačią ir galiausiai – gausite geišų grimą bei kimono. Tikrai unikali patirtis.
Jei tokia veikla skamba per daug ekstremaliai, už 25 eurus galima atvykti pasižiūrėti tradicinių pasirodymų, tarp kurių – ir geišų šokis, atliekamas tikrų geišų.
Elnių miestas
Viena įspūdingiausių aplankytų vietų Japonijoje – Nara miestas, garsėjantis savo gyventojais. Ir jei pagalvojote apie žmones – suklydote, mat šiame mieste karaliauja virš 1200 elnių.
Nesusipainiokite – čia ne zoologijos sodas. Elniai gyvena laisvai ir eina kur tik panorėję. Nors visi jie daugiausia įsikūrę milžiniškame pagrindiniame parke ir laisvai laksto tarp šventyklų, elniukus galima sutikti ir išėjus iš traukinių stoties. Štai mane pirmasis gražuolis pasveikino prie perėjos – rėkaudamas taip, kaip dar neteko girdėti.
Pagal šintoizmo tradiciją, Naros elniai istoriškai laikomi šventais dievų pasiuntiniais, todėl jie taip laisvai vaikšto ir yra saugomi.
Tačiau tai dar ne viskas. Unikaliausia patirtis čia slypi elnių maitinime – iš bobučių už kelis eurus galima įsigyti pakelį specialių biskvitų, o prieš įduodant vieną iš sausainiukų elniui, reikia nusilenkti. Ir tuomet elnias nusilenks atgal.
Naros elnių nusilenkimo įpročiui susiformuoti prireikė nemažai laiko. Nors nėra įrodyta, kad senovės praktika ar religinės apeigos išmokė juos lenktis, dėl vietinių gyventojų pagarbos elniams, šie galimai mažiau bijojo žmonių – taigi ir greičiau išmokti „gudrybių“, kad gautų maisto.
O ir medžioklė aplink Naros miškus griežtai uždrausta, tad miestas tampa idealia vieta elniukų gyvenvietei.
Onsen’ai
Rami vandens tėkmė, silpnas mineralų kvapas, garuojantis vanduo ir vaizdas į gamtą – tokios yra karštųjų versmių maudynės natūraliose versmėse, vadinamose onsens. Teigiama, kad natūraliai dėl ugnikalnio veiklos įkaitęs vanduo yra naudingas sveikatai, pavyzdžiui, gerina kraujotaką ir mažina raumenų įtampą. Tačiau dar daugiau – ši patirtis leidžia pailsėti nuo įprasto skubėjimo kelionės metu.
Prieš įeidami į vonią lankytojai turi kruopščiai nusiprausti ir palikti visus rūbus spintelėje – taip, net maudymosi kostiumėlius. Tradiciniuose onsen`uose reikia maudytis visiškai nuogiems. Jei tokia praktika jums ne prie širdies, galite ieškoti turistams pritaikytų maudynių vietų.
Kavutė tarp kapibarų
Pavargus nuo aštrių pojūčių atsikvėpti galima kavinukėje su žaliosios arbatos puodeliu. Tiesa, ir čia patirtis gali skirtis nuo įprasto kavos gėrimo Lietuvoje, mat aplink kojas suksis ne kas kita, o kapibaros.
Šie keisti ir itin mieli gyvūnai užkariauja ne tik turistų, bet ir japonų širdis – ir nors dažnu atveju esu prieš gyvūnų kavines dėl neetiškų sąlygų, panašu, kad japonai žino, kaip atrasti gerą balansą tarp gyvūnų gerovės ir pramogos turistams.
„Michelin“ ramenai
Galiausiai Japonijoje galima rasti „Michelin“ pripažintus ramenus. Pastaraisiais metais kelios Tokijo ramenų vietos pelnė „Michelin“ žvaigždutes arba buvo įtrauktos į „Michelin“ gido „Bib Gourmand“ kategoriją.
Norint paragauti „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų ramenų, gali tekti laukti eilėje arba rezervuoti staliuką – kai kurie restoranai tapo itin populiarūs tiek tarp vietinių, tiek tarp turistų. Eilės susiformuoja dar ir dėl to, jog restoranų viduje vietų dažniausiai pakanka vos 10–20 žmonių.
Jei esate japonų virtuvės gerbėjas, paragauti „Michelin“ pripažintų ramenų yra tiesiog privaloma. Jei nesate japonų virtuvės gerbėjas – paragauti „Michelin“ pripažintų ramenų jums vis tiek yra privaloma. Tai gilus, daugiasluoksnis sultinys, pagardintas kruopščiai atrinktais ingredientais – o kai kuriose vietose galėsite pamatyti ir patį maisto gaminimo procesą.
