Nors po Japoniją keliavau beveik prieš metus, apie šią šalį galvoju iki šiol. Vienkartinio apsilankymo tikrai neužteks, mat sužavi čia viskas – nuo pat pirmų akimirkų išlipus iš lėktuvo, kai metro pasitinka tobula tyla, iki paskutinio suvalgyto onigirio iš ikoniškų savitarnos parduotuvių. Japonija užburia savitumu, kurio patirti niekur kitur neįmanoma, o vietinis etiketas, tradicijos ir įpročiai europiečiams gali susukti protus.
Sukėlė kultūrinį šoką
Į Japoniją keliavau per Malaiziją – iš Kvala Lumpūro laukė 6 valandų skrydis į Tokiją. Po ilgos kelionės buvau išsekus ir irzli, bet prastą nuotaiką kaip dūmą išsklaidė šalia prisėdęs bendraamžis japonas. Būtent nuo šito pokalbio kažkur 10 kilometrų aukštyje virš žemės prasidėjo mano dvi savaites trukusi kultūrinio šoko patirtis.
Vienas labiausiai intriguojančių dalykų, kuriuos buvau išgirdusi socialiniuose tinkluose, jog japonams įprasta naudotis viešnamių paslaugomis, net ir esant darniuose santykiuose. Visą laiką galvojau, jog kaip ir viskas instagrame, taip ir šis teiginys – gerokai išpūstas. Tad galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai raudonuodamas ir kikendamas mano naujasis draugas tai patvirtino.
Ne, dauguma vyrų ir moterų nelaiko to išdavyste, bet jei mano mergina svarstytų įsidarbinti tokioje vietoje, aš tikrai neleisčiau, sako mano naujasis bičiulis.
Ir tai – tik pirmoji iš begalės keistenybių, pasitikusių mane. Štai, pavyzdžiui, nors Vakarų pasaulyje tatuiruotėmis retai ką nustebinsi, Japonijoje į tradicines karštas versmes, vadinamas onsens, su tatuiruotėmis jūsų gali neįleisti. Šis paprotys atsirado dėl jakudzos – japonų mafijos, kurios narius atpažinti būdavo lengva dėl piešiniais išmarginto kūno.
Tačiau per daug neliūdėkite – gal tokioms tradicinėms maudynėms net nebūtumėt pasirašę, mat mirkti karštoje versmėje reikia visiškai nuogiems. Taip, išgirdote teisingai – maudymosi kostiumėliai čia lieka už durų. Tradiciškai Japonijoje bendros maudynės buvo būdas užmegzti ryšius ir sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą, o rūbai tam tik trukdytų.
Taip pat maudymasis laikomas apsivalymo ritualu, o daugelyje karštų versmių esantys mineralai gali netinkamai sąveikauti su medžiagomis.
Sparčiai išaugus turizmo sektoriui, dabar galima rasti ir droviems turistams pritaikytų maudynių vietų – tačiau nepamirškite pasitikslinti šio fakto, prieš eidami į vidų.
Tam, kad įsitikintum, jog Japonijoje tikrai daug kas atrodo atvirkščiai, nei mes įpratę, nereikia keliauti į maudynes. Užtenka pasivaikščioti viena iš begalybės Tokijo gatvių. Ryškios reklaminės iškabos, minios žmonių ir ant kiekvieno kampo styrančios parduotuvėlės su keisčiausiais elektroniniais prietaisais savaime priverčia vaikščioti atvipusiu žandikauliu, tačiau mane labiausiai nustebino pati maisto kultūra.
Su vienu faktu nepasiginčysi – maistas čia vertas nuodėmės. Prisikimšti pilvą laisvai įmanoma už mažiau nei 10 eurų žmogui, o skaniausi restoranėliai yra tie, į kuriuos telpa vos 5–10 žmonių.
Pasirodo, Japonijoje itin populiaru pietauti ar vakarieniauti vieniems – tad ir dauguma restoranų tam puikiai pritaikyti. Čepsėjimas valgio metu laikomas mandagiu gestu, jog maistas skanus, o arbatpinigių palikimas – didžiausiu įžeidimu. Jei paliksite bent kelias monetas, neabejotinai paskui jus išbėgs rankomis mojuojanti padavėja, prašanti sugrįžti.
Tiesa, vietiniai po vieną čia mėgsta ne tik valgyti, bet ir… dainuoti! Nedideli karaokės barai įsikūrę kiekvienoje gatvelėje, o vakarojant juos užpildo dažniausiai vyrai, užsukę bokalui gėrimo ir kelioms dainoms. Po ilgos tyrinėjimų dienos traukdama į viešbutį girdėdavau ne vieną populiariausių dainų interpretaciją, traukiamą iš visų plaučių.
O štai norintys kompanijos dažnai renkasi „Maid cafe“ tipo restoranus – tai teminės kavinės, kuriose jus aptarnaus merginos, apsirengusios anime tipo tarnaičių kostiumėlius. Tokiose kavinėse su jumis bendraus ne seksualiai, o mielai – japoniškai tam yra atskiras terminas „kawaii“, apibūdinantis visus mielus, vaikiškus ir žavingus dalykus. Tad ir padavėjos kalbės mielai, pieš širdeles ant jūsų stalų ir dainuos daineles.
Kalbant apie maistą, pamirškite užkandžiavimą metro, o tuo labiau – valgymą vaikštinėjant gatvėmis. Jei nusipirkote gatvės maisto, suvalgyti jį turite stovėdami, ir tik tada traukti į kelią. O ir šiukšles su savimi turėsite nešiotis visą dieną, nes gatvėse tiesiog nėra šiukšlinių.
Ko nemato turistai
Visus šiuos mano paminėtus dalykus galite patirti patys, slampinėdami ir gerdami Japonijos žavesį į save. Tačiau yra ir kita, tamsesnė, šios šalies pusė, kurios dažnai neišvysta turistai.
Nepaisant sparčiai didėjančio informuotumo apie problemas, susijusias su reformomis darbo vietoje, Japonijoje vis dar yra daug burakku kigyō – pažodžiui „juodųjų korporacijų“. Tokiose įmonėse darbuotojai yra išnaudojami, spaudžiami dirbti neapmokamus viršvalandžius, baudžiami už menkiausias klaidas, pavyzdžiui, poros minučių pavėlavimą į darbą, atlyginimai yra itin menki.
Dažniausiai juodosios korporacijos kliaujasi ką tik studijas baigusiais absolventais, mat didelė dalis darbuotojų išeina dėl atšiaurių sąlygų jau po poros mėnesių. Tiesa, net ir palikti tokią įmonę gali būti sunku – kai kuriais atvejais buvusi darbuotoja šantažuoja būsimą darbovietę ir taip užkerta kelią naujo darbo paieškoms.
Stulbinantis yra ir azartinių lošimų bumas – tiesa, mums pažįstami vakarietiški kazino yra uždrausti dėl griežtų lošimų įstatymų. Tačiau jų ir nereikia, kai beveik 8 milijonai japonų (iš 125 mln. populiacijos) žaidžia pačinko.
Pačinko salonai – tai didžiulės patalpos, kuriuose vienas greta kito sustatyti šimtai žaidimų automatų, primenančių pinbolą. Vietiniai perka metalinius kamuoliukus, kuriuos reikia iššauti ir pataikyti į tinkamas vietas, taip laimint dar daugiau kamuoliukų. Pačius kamuoliukus galima išsigryninti į žetonus, o pastarieji iškeičiami į pinigus greta esančiose specialiose keityklose, taip apeinant lošimo įstatymus.
