„Visus nabagus nuskriaustus globoju, kas iš prieglaudų atkeliavęs, ką randu nuskriaustą. Tai paimu, gydau, išgydau, tai ir lieka. Jei randu kokį nuskriaustą gyvūną, negaliu taip jo palikti“, – sako vilnietė Palmira Kelertienė, kurią žmonės pažįsta kaip astrologę, o artimieji – kaip gyvūnų globėją. Ji laikosi filosofijos, kad kelyje sutikus gyvūną, kuriam reikalinga pagalba, privalu juo pasirūpinti. Palmiros kelyje jų pasitaikė labai daug.
Globoja sužalotus, nuskriaustus gyvūnus
Anot pašnekovės, gyventi į sostinėje esantį Rasų mikrorajoną jos šeima persikėlė tik su dviem gyvūnais.
„Aš čia atsikėliau 1999 metų rudenį, lapkričio 1–2 dieną. Atkreipiau dėmesį, kad kapinėse net juoda buvo nuo varnų. Visos jos sulėkdavo. Kai ėjau pasivaikščioti, didžiulė varna mane sekė – patikrino, koks čia naujas gyventojas. Čia atsikrausčiau su viena kate ir vienu šunimi. Buvo ryzenšnaucerė Delfa, tokia galinga, reikšminga asmenybė, kuri ėmėsi tvarkos“, – tikina ji.
Ryzenšnaucerių veislės kalytė Palmiros šeimoje atsirado neplanuotai, kaip ir dauguma gyvūnų.
„Ryzenšnaucerę vyresnė dukra atnešė į namus. Susitaupė 10 litų ir atnešė tokį gumuliuką. Sako: mama, važiavau pro Kalvarijų turgų. Pigiai nusipirko mažą juodą šuniuką. Kaip vėliau paaiškėjo, mes atkrapštėme šaknis, kad čia yra grynaveislis šuo, bet kadangi klubiniai čempionai mama ir tėvas buvo pirma vada be klubinio leidimo, tai buvo nuslėptas nėštumas“, – LRT RADIJO laidai „Sugyvenimai“ pasakoja gyvūnų globėja.
P. Kelertienė savo gyvūnams namuose duoda daug laisvės, bet dėl vieno dalyko yra griežta.
„Griežtai nėra nuo stalo maisto – tik šunų maistas. Man veterinarų buvo pasakyta, kad kitaip sugadinsiu virškinimą. Kad būna iniciatyvų suvalgyti tortą, tai tikrai taip. Kartą dukra sugalvojo padaryti tortą iš kremo. Pastatėme vėsioje kamaraitėje, kad sustingtų. Išėjome į kiemą, o protinguolė sugebėjo atsidaryti duris ir iš mūsų įkurtuvių torto, kurį pusė dienos ruošė dukra, liko nedaug. Kas namuose turi ryzenšnaucerį, tai pasakoja analogiškas istorijas. Jeigu ne seife padėtas maistas, tai, žinok, kad jo nebus“, – juokiasi astrologė.
Iš buto persikėlus į nuosavą namą su kiemu, P. Kelertienės namuose gyvūnų ėmė daugėti. Ji skaičiuoja, kad vienu metu jos namuose gyveno penkiolika šunų, kačių yra buvę net dvidešimt.
„Visus nabagus nuskriaustus globoju, kas iš prieglaudų atkeliavęs, ką randu nuskriaustą. Tai paimu, gydau, išgydau, tai ir lieka. Jei randu kokį nuskriaustą gyvūną, negaliu taip jo palikti. Laikausi tokios filosofijos, kad negaliu visų išgelbėti, o jeigu pakeliui sutinku, tai privalau pasirūpinti. Tiems, kurie neturi galimybių pasirūpinti gyvūnais iš prieglaudos, tai aš už tai, kad visada gali paaukoti pinigėlį. Manau, kad čia yra kolektyvinė atsakomybė už gyvūnus“, – savo filosofiją aiškina Palmira.
Pažįsta ir veterinarai
Gyvūnai atsirado įvairiomis aplinkybėmis, įprastai – skaudžiomis.
„Tas buvo seniai. Man paskambino vienos prieglaudos savininkė. Sako: tu turi namą, vietos, reikia ekstra pagalbos. Pasirodo, kad ryte parsivežė kalaitę su naujagimiais iš Žvėryno. Buvo lapkričio pradžia, stiprus atšalimas apie –10 laipsnių šalčio. Vienas Žvėryno gyventojas grįžta namo ir savo kieme mato kraujo pėdsakus. Žiūri, kad keli negyvi šuniukai ir po savo mašiną randa susirangiusią kalaitę dar su šuneliais. Jis pats namie turi vilkšunį, prieglauda buvo perpildyta, aš pati turėjau 4 šunis. To vyro kaimynas gimdančią kalaitę į gatvę išmetė. Tokių žmonių būna, ne tik gerų. Ji buvo gan stipriai primušta, man ją atvežė. Reikėjo gydyti“, – skaudžiomis gyvūnų istorijomis dalijasi pašnekovė.
Dėl gyvūnų P. Kelertienę pažįsta ir veterinarai.
„Veždavau ir veždavau juos. Sako: aš nesuprantu tik vieno, kaip jūs vardus atsimenate ir nesupainiojate? O man tai taip natūralu. Kiekvienas yra individualybė ir gavo vardą pagal tai“, – teigia ji.
P. Kelertienė priduria, kad gyvūnai yra itin protingi, o dažnai to pranašumo žmonės neįvertina.
„Tu gyvūnams tinki bet koks. Jiems nereikia nei tavo gražios šukuosenos ar kažkokių brand'inių drabužių. Jie yra sąžiningi. Jie yra mūsų dorovės auklėtojai, moralinių vertybių, kurias reikia puoselėti. Jie primena apie pareigos, sąžinės jausmą, meilę. Man jie atrodo šimtą kartų protingesni, nei mes galvojame. (...) Mes galbūt mažai gilinamės į jų elgesį, mažai stebime ir nesugebame įvertinti jų pranašumo“, – sako gyvūnų globotoja.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Sugyvenimai“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
