„Teatras ir scena visada buvo mano širdies kelias“, – sako aktorė Aurelija Tamulytė. Aktorės kelias susipynė su gyvenimu, primenančiu filmą – aistringa meilė, begalinis džiaugsmas, jūra skausmo ir ašaros – tokie buvo pastarieji septyneri Aurelijos metai. Skyrybos, per pandemiją prarasti vaidmenys, galiausiai – mamos, teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės netektis. Ar įmanoma išlaikyti optimizmą net tada, kai situacijos atrodo nepataisomos?
Atsisakė kvietimo važiuoti pas Tarantino
„Gyvenime gavau tiek skaudžių pamokų, jog kartais net galvodavau, ar pavyks atsitiesti“, – taip savo situaciją prisimena aktorė Aurelija Tamulytė, po gausybės išbandymų visgi tapusi dar stipresnė.
„Patiklumas turbūt didžiausia, stipriausia rykštė, kuri skaudžiausiai mušė, kaip ir pasitikėjimas žmonėmis ir per didelė meilė (...). Kita didžiulė klaida, kad likau Lietuvoje. Turėjau labai stiprų pasiūlymą išvažiuoti pas patį Tarantino. Bet provincialumas ir bijojimas, kompleksai mane sustabdė (...).
Žinojau, kad jeigu išvažiuosiu, į namus nebūsiu įleista ir niekada nebegalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau. Nors gyvenime esu tikra avantiūristė, bet kodėl tą kartą pabijojau, nežinau“, – prisipažįsta A. Tamulytė.
Skaudžiai išgyventos skyrybos
Kai kuriuos gyvenimo momentus Aurelijai pamiršti nelengva. Ypač skausmingai ji išgyveno skyrybas su antruoju vyru.
„Tie treji metai buvo košmariški, bet dabar tikrai atleidau. Noriu, kad tam žmogui sektųsi, su didžiule meile ir didžiule pagarba. Buvo kaip buvo. O vis tiek, nežinom, kada mes išeisim iš šito pasaulio – šiandien ar ryt – ir su pykčiu, nuoskaudom aš išeiti nenoriu (...).
Tuo metu tikrieji draugai nusisuko, o visiškai, galima sakyt, iš gatvės, svetimi žmonės padėjo. Svarbiausia, kad smegenyse ištryniau pyktį. Ir galvojau, ką dabar daryti, kaip toliau gyventi. Dar mamytė buvo gyva, ji labai man padėjo savo išmintimi“, – priduria aktorė.
Aurelija prisimena, po skyrybų brangių namų, kuriuos kūrė su meile ir rūpesčiu, durys jai buvo užtrenktos.
„Tiesiog susikoncentravau į tai, kad aš turiu pradėti gyventi ir visiškai negalvojau apie tuos skaudulius, išėmiau tai, nes galvojau, arba aš paskęsiu, pražūsiu, arba išplauksiu“, – teigia ji.
Stiprus kirtis – mamos mirtis
Stiprus kirtis Aurelijai buvo ir daugiau kaip prieš pusmetį Anapilin iškeliavusios mamos, teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės netektis.
„Buvom tiesiog vienas kūnas. Tai buvo mano didžiausia jėga, didžiausia stiprybė, nebuvome mes nuolat susikibusios, nebuvome mes draugės. Mes buvome dvi asmenybės, ji man buvo tiesiog ikona.
Mamytė man sakydavo: „Tu esi mano žvaigždė“ (...). Tą urnutę laikydama, galvojau ne apie tai, kad aš netekau mamos, bet apie tai, kad pasaulis neteko tokio nuostabaus žmogaus“, – sako A. Tamulytė.
Stiprybės semtis Aurelija važiuoja prie jūros. Jūra buvo ir jos mamos įkvėpimo šaltinis.
„Mamytė labai mylėjo jūrą. Ir kada jau sirgo, labai sirgo, aš laikydavau jos ranką, o ji man sakydavo: „Man yra labai blogai, važiuok pas jūrą, ji yra tavo antra mama, aš tau dabar negaliu padėti, tau yra labai sunku, kuo greičiau važiuok pas ją“. Ir aš nuvažiuodavau pas tą jūrą ir vėl gaudavau jėgų“, – teigia aktorė.
Viso pokalbio klausykite čia:
