„Laikoma, kad tylaus žmogaus galima paklausti, kodėl jis tyli, bet garsaus žmogaus negalima paklausti, kodėl jis tiek daug šneka (...). Jie [introvertai] nori suprasti, kas su jais yra negerai“, – įžvalgomis dalijasi Gintarė Buinickaitė. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ psichologė apibrėžia skirtumus tarp introvertiško ir ekstravertiško žmogaus, atsako, ką bendro turi žmogaus asmenybės tipas ir jo poilsiavimo būdas bei kaip skirtingai introvertiškus ir ekstravertiškus žmones veikia aplinkos stimulai.
Vakarų pasaulis – ekstravertiškas
Nors įprasta manyti, kad tipinis ekstravertas nuo tipinio introverto skiriasi tuo, jog vienas iš jų mėgsta žmones, o kitas mėgsta vienatvę, psichologė G. Buinickaitė ne iki galo sutinka su tokiu žmonių būdo skirstymu. Anot jos, pagrindinis ekstravertų ir introvertų skirtumas – poilsio būdas.
Pagrindinis ekstravertų ir introvertų skirtumas nėra tas, jog vieni mėgsta bendrauti, mėgsta žmones, o kiti – ne. Skirtumas tas, kur jie atgauna jėgas. Ekstravertams reikia žmonių, introvertams reikia pabūti vienumoje.
„K. Jungas sukūrė šiuos terminus, juos naudojame iki šiol, tokiu išskyrimu naudojuosi ir aš. Pagrindinis ekstravertų ir introvertų skirtumas nėra tas, jog vieni mėgsta bendrauti, mėgsta žmones, o kiti – ne. Skirtumas tas, kur jie atgauna jėgas. Ekstravertams reikia žmonių, introvertams reikia pabūti vienumoje.
Introvertų ir ekstravertų testai yra naudojami įdarbinimui. Anksčiau introversija buvo laikoma sutrikimu, todėl introvertai meluodavo, kartais meluoja ir dabar, todėl šiandien sunku tiksliai pasakyti, kiek realiai populiacijos sudaro ekstravertai, introvertai ar ambivertai“, – LRT RADIJO laidoje įžvalgomis dalijasi psichologė.
Pratęsdama mintį apie skirtį tarp introvertų ir ekstravertų, G. Buinickaitė priduria, kad dažniausiai savo tipą siekia sužinoti ne ekstravertai, o introvertai.
„Jie nori suprasti, kas su jais negerai. Nuo vaikystės jie girdėdavo: „Kodėl tu toks tylus?“ Yra tam tikros normos mūsų visuomenėje. Laikoma, kad tylaus žmogaus galima paklausti, kodėl jis tyli, bet garsaus žmogaus negalima paklausti, kodėl jis tiek daug šneka. Kai panašias replikas klausai nuo vaikystės, pradedi į save gilintis.
Vakarų pasaulis yra gana ekstravertiškas. Rytų pasaulis – Japonija, Kinija – krypsta į kitą pusę. Ten išsišokti yra nenormalu, vertinamas ramumas ir išlaikymas“, – įžvalgomis dalijasi ji.
Introvertų iššūkiai: kai dopaminas virsta streso šaltiniu
Nepaisant besikeičiančių socialinių normų, psichologė pastebi, kad introvertiškumas vis dar laikomas silpnybe, nors jaunoji karta su tuo nesutinka.
„Nauja karta yra atvira, ji nebijo savęs identifikuoti, tačiau, kad nejaustum baimės, turi išmokti save atpažinti. Net šiandien kai kurie introvertai bijo pripažinti, kad tokie yra (...). Aš pati esu introvertė, nors vedu mokymus, esu lektorė. Po bendravimo aš pasiilsiu viena, važiuoju į mišką.
Jei pažiūrėtume į smegenų mokslą, mokslininkai atrado, kad introvertai ir ekstravertai priima stimuliacijas skirtingai ir turi skirtingą reakciją hormonui dopaminui. Ekstravertams dopaminas yra laimės hormonas, introvertams – stresorius“, – sako ji.
Psichologė ir patvirtinta, ir paneigia manymą, kad introvertai vengia komunikuoti, anot jos, tai priklauso nuo žmogaus būdo ir logikos.
„Introvertams galėjimas komunikuoti raštu yra išsigelbėjimas. Introvertai vengia kalbėti telefonu, nors nebūtinai – kartais vengia kalbėti raštu, nes komunikacijos procesas užtrunka ilgiau“, – sako ji.
Ekstravertiškiems tėvams auginant introvertišką vaiką gali būti sudėtinga prisitaikyti prie jo poreikių ir juos atpažinti. Tačiau psichologė pabrėžia, jog introvertiškumas nereiškia negebėjimo socializuotis ar pritapti.
„Būna atvejų, kai ekstravertams tėvams gimsta introvertas vaikas, kurio poreikių jie nesupranta (...). Turime nuostatų, kad tobulas žmogus yra socialus žmogus, aš sakau, kad introvertų vidinis pasaulis yra gerokai turtingesnis nei ekstravertų išorinis pasaulis. Introvertas vaikas turės kelis draugus, bet tos draugystės bus kokybiškos“, – teigia ji.
Viso pokalbio klausykite čia:
