„Neįgaliuosius skirstau į dvi kategorijas: tie, kurie eina ir daro, ir tie, kurie sėdi ir verkia“, – drąsiai sako Matas Geležauskas. Šiandien Matas ryžtingas, drąsus ir užsispyręs, jis verčia knygas iš ispanų ir anglų kalbų bei laisvu metu dirba korepetitoriumi. Tačiau pirmame kurse, žengęs pro centrinius Vilniaus universiteto rūmų vartus, nusigando – kaip atrodys jo ateitis, turint judėjimą stipriai apribojančią negalią. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“, vertėjas dalijasi savo gyvenimo citrina, kurios specialiai nevadina rūgščia.
– Kaip apibūdintum savo pagrindinę gyvenimo citriną?
– Svarbiausia iš gyvenimo citrinų – nedaryti gyvenimo svogūnų. Tai yra du skirtingi dalykai. Mano citrina yra cerebrinis paralyžius – populiariausia įgimta negalia. Tai yra smegenų pažeidimas, kuris dažniausiai kerta per judėjimą, dažnai tai ankstyvo gimdymo pasekmė. Aš savo kojomis galiu nueiti maždaug kilometrą, po jo turiu prisėsti ir pailsėti.
Man padeda tai, kad galiu vairuoti, jei nevairuočiau, viskas būtų daug sudėtingiau. Ilgiausias periodas, kai nevairavau automobilio, buvo šešios savaitės. Jos buvo kupinos iššūkių, nes turėjau vaikščioti į paskaitas senamiestyje, o senamiesčio grindinys nėra man pats patogiausias.
– Ką tu studijavai universitete?
– Aš baigiau lingvistiką – ispanų ir anglų. Filologija yra orientuota į literatūrą, lingvistika yra orientuota į kalbą, kaip į mokslą. Dabar esu vertėjas, tačiau tai techninis dalykas, tai yra dalis teksto suvokimo. Baigiau ir gretutines pedagogikos studijas, todėl turiu dvigubą diplomą.
– Kaip tu atsimeni savo laiką universitete?
– Mokiausi Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje. Tai integruota mokykla: mes mokomės kartu su sveikaisiais, todėl dvylika metų praėjo šiltnamio sąlygomis. Tos sąlygos nebūtinai atspindėjo realų pasaulį – tai supratau tik dvyliktoje klasėje.
Jutau nerimą pasirinkęs studijas, kaip čia dabar bus. Žinojau, kad senieji Vilniaus universiteto rūmai nebūtinai yra pritaikyti žmonėms su negalia. Jei negebėčiau paeiti su savo lazdomis, ten būtų neįmanoma studijuoti. Atsimenu, kad kreipiausi į studijų skyrių ir klausiau, kiek laiko trunka pertraukos, kadangi man buvo svarbu apskaičiuoti savo atstumus.
Kai įstojau, buvau pirmas neįgalus studentas to fakulteto istorijoje, tačiau viskas susidėliojo labai puikiai. Taip, man buvo sunkiau vaikščioti, tačiau mane nustebino teisingas ir geras kurso draugų bei dėstytojų požiūris – Matui kartais reikia pagalbos, bet jis yra savarankiškas. Žinoma, aš gerai mokiausi, galbūt ir tai prisidėjo.
– Ar kada nors jautiesi emociškai pervargęs dėl apsunkinto judėjimo?
– Tokie momentai būna privatūs, mane aplanko tokios mintys. Kartais galvoju apie tai judėdamas: kaip pavargau ir kiek ilgai man tai užtrunka. Tačiau tie momentai atsitiktiniai, aš tuos epizodus stengiuosi pasilikti sau.
Paauglystėje pagalvodavau, kodėl nesu toks kaip visi, tačiau mano mama sugebėjo mane nuraminti. Šeima visuomet man sakė: „Plytų nenešiosi, turėsi dirbti galva.“ Todėl nuo mažumės daug skaičiau, buvau knygų žiurkė, tai man labai padėjo – atradau save moksle, todėl turėjau, už ko užsikabinti.
Kitas lūžis įvyko vėlesnėje paauglystėje. Mano gydytojas pasakė, kad niekada nevaikščiosiu taip, kaip kiti. Kaip tik tuo metu svarstėme apie itin sudėtingą operaciją. Supratau, kad jis teisus ir mano viltys yra beprasmės. Sugebėjau tai greitai paleisti, tačiau turėjau pripažinti, kad nesąmoningai tikėjausi kitokio gydytojo atsakymo.
Po didžiosios operacijos buvo sunku, nes mano koja ne taip sugijo, man skaudėjo pusę metų ir skausmas nepraeidavo su kiekvienu žingsniu. Tai buvo bjaurus etapas.
– Ar gali papasakoti apie asmeninį gyvenimą – tiesa, kad turėjai žmoną?
– Tai buvo mokyklinis romanas, draugavome nuo dešimtos klasės, susituokėme, tačiau mūsų istorija nebuvo sėkminga. Mūsų santuoka truko pusę metų. Žiūrint atgal suprantu, kad buvome jauni ir kvaili – tai buvo prieš dešimt metų.
Dviese buvo lengviau – kai žmonės turi skirtingas negalias, jie gali papildyti vienas kitą. Aš bijojau buities kartu, mano buvusi žmona naudojosi vežimėliu. Mes labai gerai susitvarkėme, vienintelis kartas, kai mums prireikė pagalbos – kai mus užpylė, tada kvietėme sunkiąją artileriją – mamas.
– Praėjo dešimt metų – kaip tau sekasi dabar?
– Per dešimt metų buvo visko. Turėjau dar porą santykių, kurie prasidėjo ir pasibaigė. Manau, kad kartais gali pats sau pasistatyti sieną ir nuspręsti, jog į tave niekas nežiūri.
Kai išsiskyrėme su žmona, pradėjau save blokuoti, galvojau, kad sveikos moterys į mane nežiūrės. Vėliau sugebėjau tai nustumti, kai pirmą sykį gyvenime man fiziškai sveikas žmogus pasakė: „Man neįdomu, kad tu nepaeini.“
Reikia nebijoti nežinomybės, bet kokie santykiai yra rizika, eidamas į santykius visada rizikuoji.
– Ar tiesa, kad gailestis yra blogiausias dalykas, ką aplinkiniai, norintys gero, gali duoti?
– Jis nieko neduoda, iš jo yra nulis naudos. Visuomet neįgaliuosius skirstau į dvi dideles kategorijas: tie, kurie eina ir daro, ir tie, kurie sėdi ir verkia. Yra ir tokių, ir tokių, gal dabar verkiančių mažėja.
Vaikystėje turėjau tokių etapų, tačiau būti suaugusiam žmogui ir rėkti: „Man valstybė nieko neduoda, aš nieko neturiu“, yra nesąmonė, reikia atsigręžti į save. Ar mums sunkiau? Be abejo, tačiau tai nėra priežastis pasiduoti.
Viso pokalbio klausykite čia:
