Šį spalį LRT televizijos vaikų laidai „Gustavo enciklopedija“ sukanka 25-eri. Tikrai nedaug televizijos laidų sulaukia tokio garbingo amžiaus, o šią laidą visus tuos metus dar ir kuria, ir veda tas pats žmogus – žurnalistas Audrius Rakauskas. Jo ir paprašėme pasidalyti atsiminimais apie tą ketvirtį amžiaus su Lietuvos vaikais.
– Ar jums pačiam nekeista, kad jūsų laidai – jau 25-eri?
– Na, gal tai visai nedaug, tas laikas nuo 1999 m. pralėkė greitai. Nors, kai pagalvoju, tada buvau gerokai jaunesnis, na, visai jaunas, ir apskritai 25 metai – nemaža žmogaus darbingo amžiaus dalis.
– Kaip jūs atsiradote televizijoje ir iš Audriaus virtote Gustavu?
– Aš LRT televizijoje pradėjau dirbti dar 1990 m., baigęs universitete žurnalistiką, įsidarbinau tuometėje Vaikų ir jaunimo laidų redakcijoje. Kurį laiką dirbau programoje „Labirintas“, paskui su kolega Raimondu Paškevičiumi virtome personažais. Raimondas tapo pirmuoju tuometės televizijos vaikišku personažu – profesoriumi Knysliu, ne šiaip laidos vedėju (tada dirbo ir teta Beta, bet ji buvo pati savimi).
Aš prie Knyslio prisijungiau kaip kitas personažas – korespondentas Gustavas. Tai buvo dar iki „Gustavo enciklopedijos“ pradžios, maždaug 1995 metais. Rodėmės laidoje „Labas rytas suraitytas“, vėliau dar prisijungė mergina, aktorė Donalda Meiželytė, ir trise vedėme vakarinę laidą.
Raimundas pasakojo naujienas, o aš, Gustavas, – senienas, legendas ir pasakas. Jau buvo ir piešinių, nors dabar galimybės daug didesnės.
Vėliau mūsų trijulė išsiskirstė, man vienam buvo pasiūlyta vesti pažintinę laidą vaikams „Gustavo enciklopedija“ apie pasaulyje vykstančius procesus. Pamenu, pirmoje laidoje pasakojau apie tai, kodėl lyja lietus, apie žmogaus kaulus, apie tai, kaip reikia valytis dantukus.
Netrukus atsirado ir virtuvėlės skyrelis – jis prasidėjo nuo pirmo reportažiuko apie tai, kaip gaminami ledai. Supratau, kad žmones maisto temos domina, taip ir atsirado kulinarinės pamokėlės.
– Tai „Gustavo enciklopedijos“ pirmosios laidos iš esmės buvo panašios į dabartines?
– Ne visai. Kaip Michelangelo Buonarroti sakydavo, kurdamas skulptūras, atmeti, kas nereikalinga, ir lieka, kas reikalinga. Taigi, laida buvo gryninama, atsirado geresnių techninių, vizualinių raiškos priemonių.
Prisijungė Vaidas Lekavičius – jis ir dabar yra laidos kompiuterinės animacijos kūrėjas, prodiuseris ir režisierius. Su juo dviese ir dirbame nuo 2004 m., pradžioje daug diskutavome, o dabar vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.
Išbandėme naujovių – atsirado du veikėjai, sujungti į vieną erdvę, kurie kalbasi tarpusavyje (tik filmuojant nebuvo galima improvizuoti, reikėjo kalbėti konkrečiai pagal scenarijų).
Kad būtų įdomiau, atsirado ir daugiau mano personažų – Profesorius Kalėdauskas, ąžuolo uokse gyvenantis Nykštukas Benas, Burtininkas, Baronas Miunhauzenas ir kiti.
Buvo visko – įvairių sukrėtimų, reformų, bet laida išliko. Man pačiam šis darbas patinka, čia galiu realizuoti savo gebėjimus.
– Visgi šiais laikais turbūt sudėtinga konkuruoti su „Youtube“ ir socialiniais tinklais dėl vaikų dėmesio?
– Žinoma, sunku, juk vaikams viską atstoja telefonas, nelengva pasiekti, kad jie ką nors peržiūrėtų nuo pradžios iki pabaigos. Visgi yra žiūrovų, kuriems „Gustavo enciklopedija“ vis dar įdomi.
– O ar nebuvo etapo, kai galvojote, kad laidos jau nebeliks, arba pats norėjote pakeisti darbo pobūdį, nes pasijutote išsisėmęs?
– Buvo visko – įvairių sukrėtimų, reformų, bet laida išliko. Man pačiam šis darbas patinka, čia galiu realizuoti savo gebėjimus. Tai man ir kūrybiniai dirvonai, rašau pasakas, temos gali būti pačios įvairiausios, tik, žinoma, reikia rasti žodžių, kurie užkabintų vaikų auditoriją.
Šioje laidoje yra daug dalių, tad jeigu jau išsisemčiau, galima būtų sugalvoti ką nors naujo. Juk enciklopedijoje yra žinių apie viską.
– Jus vadina ir žurnalistu, ir aktoriumi – kaip jūs pats mieliau prisistatote?
– Mūsų kurse mokėsi maždaug 25 žmonės, o dėstytojai sakė, kad žurnalistika užsiims tik keli iš jų. Ir aš turbūt ja neužsiimu – tiesiog ruošiu informacinį šou.
Tikrai nesu aktorius, nenoriu aktorių įžeisti – jie yra profesionalai, baigę mokslus, tai sunkus amatas, na, o aš esu laidos vedėjas su savitu stiliumi.
– Kas kuriant laidą jums smagiausia?
– Būna, pavargstu, bet man patinka kurti pasakas, istorijas, patinka ir piešti, nors dailės mokslų nesu baigęs. Dirbdamas daug sužinau, kad ir ruošdamasis temoms apie tai, kaip žmonės gyvena kitose Europos Sąjungos šalyse, kas jose vyksta, kodėl vieni gyvena geriau, kiti blogiau.
Nagrinėju įvairiausias temas, ieškau patikimos informacijos. Žinoma, mums reikalingi ir vaizdai, patys negalime visko nufilmuoti. Dabar dėl to lengviau, nes visame pasaulyje yra įsteigti vaizdų bankai, ten gali įsigyti įvairiausios temoms skirtos vaizdo medžiagos.
– Turbūt jums patinka ir gaminti maistą?
– Tos kulinarinės pamokėlės laidoje neatsirado iš nieko – esu šioks toks virėjas, tiesa, kursus baigiau sovietinėje kariuomenėje. Apie 1983 m. sovietams pradėjo trūkti „mėsos“ – anksčiau jie neimdavo į kariuomenę aukštųjų mokyklų studentų, o kai aš įstojau, kaip tik pradėjo imti, po pirmo kurso turėjau išvykti dvejiems metams prie tuomečio Leningrado. Iki šiol turiu išsaugojęs ten gautą ketvirtos kategorijos virėjo pažymėjimą. Tos kulinarinės pamokėlės – viena žiūrovų mėgstamiausių laidos dalių.
Nors pati linksmiausia dalis jiems – tai vos kelias sekundes trunkantis personažo kritimas nuo kėdės. Tai mano laidos vinis. Na, tikiuosi, kad laukdamas kritimo žiūrovas pasižiūri ir visą laidą.
Tos kulinarinės pamokėlės laidoje neatsirado iš nieko – esu šioks toks virėjas.
Dėl tos kėdės buvo kilę rimtų svarstymų – sulaukiau kritikos, kiekgi galima nuo jos kristi. Aprimau, pasakiau, kad įgavau pusiausvyrą ir galva nebesisuka, bet tada sulaukiau labai didelio nepasitenkinimo, kad kritimo nebeliko. Teko griuvinėti ir toliau.
– Turbūt žinote labai daug įvairiausios informacijos – gal bandėte dalyvauti kokiame protmūšyje ar viktorinoje?
– Nedalyvavau ir neslėpsiu – daug dalykų sužinau tik tam kartui, ne viskas išlieka galvoje. Laida rodoma kas savaitę, jai ruošdamasis į tas temas giliniesi, kiek gali, bet kitą savaitę jau šoki prie kitų – tai toks maratonas, darbas konvejeriu.
Ir apskritai dabar branginu savo laiką ir asmeninę erdvę – seniau dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, imdavausi įvairių pasiūlymų, bet dabar to nebedarau, koncentruojuosi į tiesioginę veiklą ir neskiriu laiko ir energijos kitoms. Na, man jau beveik 60 metų – gal todėl ir nesinori.
– Gal jau įsivaizduojate, kad taip stabiliai dirbdamas šiame darbe sulauksite ir pensijos?
– Niekada negali žinoti, ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas iš to juokiasi. Be to, tai ne vien nuo mano noro ir pastangų priklauso. Bet faktas, kad prie šios laidos dirbti man patinka, minčių galvoje dar daug ir niekur trauktis pats nenorėčiau.
