„Pastarieji 15 metų man buvo nesibaigiančių netekčių sezonas. Ligos – mirtis, ligos – mirtis“, – sako žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS laidų kūrėja ir vedėja Violeta Baublienė. Nelengvais artimųjų slaugymo metais ji sako vis pagalvodavusi: žmogui krauna tiek, kiek jis pakelia. O atsisveikinimas, kad ir koks skausmingas, – mūsų būties neišvengiamybė.
Profesine prasme šis ruduo garsiai žurnalistei – klestėjimo laikas. Lygiai prieš 30 metų ji pradėjo kurti autorinę laidą „Stilius“, kurią šiandien nekuklu pavadinti legendine. Rugsėjį LRT TELEVIZIJOS eteryje pasirodė dar viena V. Baublienės kuriama laida „Sveikatos sezonas“.
Atsigręžusi į nuveiktus darbus ir tūkstančius prakalbintų sielų, žurnalistė šypteli: tai buvo garbingas laikas. Na, o naujai plėtoti imtos sveikatos temos jai, užaugusiai medikų apsuptyje, taip pat visuomet buvo artimos.
– Violeta, Jums, kilusiai iš medikų giminės, rūpestis sveikata turbūt nesvetimas. O gal vis dėlto esate iš tų, kurie sunerimsta tik tada, kai kūnas praneša apie negalavimus?
– Išties, sveikatos temos ir diagnozės man gerai žinomos, mat esu iš medikų plejados: mano mama buvo įvairių leidinių sveikatos temų redaktorė, teta, dėdė, pusė giminių ir draugų buvo ir yra gydytojai. Manau, kuo daugiau žmogus žino ir supranta, kas gali nutikti, tuo jam neramiau.
Vasarą turėjau istoriją su veido nervo uždegimu. Nežinia, jį sukėlė jūros vanduo, virusas, supūtimas... Nemenkai išsigandau, nes prasidėjus simptomams buvau beveik įsitikinusi, kad mane ištiko insultas.
Kai su greitąja nuvykau į ligoninę, medikai nuramino: atvažiavau laiku. Po manęs su tokiu pačiu uždegimu į ligoninę buvo atvežtas 18-metis vaikinas, penkias paras laukęs, kol jam pagerės. Uždelsta liga – didelė liga tiek pacientui, tiek gydytojui.
Nesu hipochondrikė, dėl kiekvieno skausmelio nepuolu kažkur lakstyti. Vis tik manau, kad kiekvienas turi jausti savo kūną, jeigu kažkas kinta – nedelsti ieškoti pagalbos. Žinau, ką valgau, stengiuosi pakankamai judėti, balansuoti tarp darbo ir poilsio, išlaikyti tinkamą gyvenimo režimą.
Tiesa, mūsų darbe tai ne visada pavyksta. Draugės man vis sako: „Kaip tau gerai, nereikia kasdien eiti į darbą.“ Tačiau galvoje aš dirbu be perstojo. Jeigu nesėdžiu prie kompiuterio ar tekstų, galvoju apie tolesnes idėjas, darbus.
Artimieji iš manęs juokiasi – buvau paguldyta į reanimaciją, o jau kitą dieną padariau interviu su pora gydytojų. Man tiesiog gaila praleisti galimybę pakalbinti, pavyzdžiui, gydytoją, atlikusią svarbų kaklo kraujagyslių tyrimą, kurį gali pasidaryti visi, peržengę 50 metų, tačiau mažai kas tai žino. Sakyčiau, turėti darbą, kuris tave džiugina, teikia malonumą ir nuolat plečia interesų ratą, yra didžioji gyvenimo laimė.
– Apie sveikatą prašnekome ne veltui – šeštadieniais, 8.30 val., LRT TELEVIZIJOS eteryje rodoma nauja laida „Sveikatos sezonas“, jos įrašus galima rasti ir LRT mediatekoje. Regis, šis ruduo Jums derlingas naujienų: tapote laidos prodiusere, o Jūsų ilgus metus meistriškai kuriamo gyvenimo būdo žurnalo puslapiuose atsirado ir sveikatos temos...
– Džiaugiuosi gavusi galimybę kalbėti apie sveikatos temas, mane dominančias ir man artimas nuo seno. Priešingai nei laidoje „Stilius“, šįsyk atsistojau į visiškai kitą, šiek tiek iš anksčiau pažįstamą, prodiuserės vaidmenį. Tiesa, interviu toliau mielai darau ir pati. Net rankos niežti – taip įdomu kalbinti medikus!
Ir aš, ir kitos kolegės džiaugiamės, kad gydytojai noriai bendrauja. Jie pastebi, nors visuomenė sveikatos lauke tapo labiau išprususi, neretai perlenkiama į negerąją pusę. Pacientai, pasitelkę gūglą, diagnozuoja sau ligas ir iš medikų ima reikalauti vienokio ar kitokio gydymo, arba, priešingai, bando gydytis savarankiškai ir laiku nesikreipia pagalbos.
Ne vienas gydytojas pasakė: mūsų pareiga – šviesti žmones, tik ne visada yra kur. Gydytojo kabinete patariama tik vienam, o štai dabar yra „Sveikatos sezonas“, tad žiniai apie sveikatingumą plačiai atvertos durys.
Savo laidoje ir kalbame apie tai, kaip išvengti ligų, kaip atpažinti pirmuosius požymius, neuždelsti. Norime, kad žiūrovai atkreiptų dėmesį į save, savo aplinką: kiek juda, kaip valgo, kiek išmano apie visiems prieinamų sveikatos patikrų programas, ką žino apie naujausius ir tiksliausius gydymo būdus, bendravimo su ligoniais ypatumus, ligų klastą, ar be reikalo netampo nervų sau ir kitiems.
Na, o „Sveikatos sezono“ vedėjo postą mielai sutiko užimti gydytojas psichiatras Jaunius Urbutis. Kartu su dar viena iš laidos sumanytojų, Jūrate Jatkonyte-Petraitiene, dar pernai pastebėjome, kad Jauniui tiesiog duota Dievo dovana bendrauti, kalbėtis. Taip ir gimė mūsų laida – viliuosi, žiūrovai ją priims, ji bus naudinga ir reikalinga.
– Kaip tik prieš mūsų pokalbį turėjote vieną iš laidos filmavimų. Kokios jau išgirstos istorijos, pašnekovų pasakojimai Jums įsiminė labiausiai?
– Neseniai teko filmuoti neeilinę operaciją. Profesorius Eugenijus Lesinskas vienų metų mergaitei į kaulą šalia ausies įoperavo kochlearinį implantą. Dar operacijos metu buvo patikrinta, ar implantas veikia, pagauna impulsus, tad tik laiko klausimas, kada nuo gimimo negirdintis vaikas pradės girdėti pasaulį. Ar ne stebuklas?
Įdomus buvo ir pokalbis su vaikų ir paauglių psichiatre Jurgita Radzevičiene. Ji pasakojo, kad šiuo metu vaikai susiduria su įvairiausiais valgymo, miego, elgesio sutrikimais. Vaikai yra mūsų visuomenės atspindys – juk jie serga tuo pačiu, kuo ir suaugę. Išties, su įvairiausių sričių specialistais teko aptarti daugybę įdomių dalykų, kurie iki šiol taip išsamiai gal nė nebuvo nagrinėjami.
Dar kitas interviu, kuris mane sujaudino, buvo apie tatuiruočių sukeliamas ligas ir kuo žmonės rizikuoja paišydamiesi savo kūnus. Reikalingų temų yra begalė, tad laukia labai įdomus ir gilus „Sveikatos sezonas“.
– Vis dažniau kaip apie vieną esminių geros sveikatos ir savijautos komponentų kalbama apie minčių ramybę. Ko gero, Jūs ne vienam iš šalies atrodote labai rami – matyt, to reikalauja ir Jūsų darbo pobūdis, eteris. Kasdienybėje taip pat esate susidraugavusi su tais vidiniais balsais, dar vadinamais stresu, nerimu, pergalvojimu?
– Visada nusistebiu išgirdusi, kad esu rami. Nurimti, per laidos įrašus viską pateikti ramiu tonu man sudėtinga. Aišku, ne taip, kaip su didžiausiu televizijos galvoskaudžiu – drabužiais (juokiasi).
Gyvenime aš žiauriai nerami. „Neramios kojos“ – taip apie mane sako artimieji, nes aš vis kažko prisigalvoju. Štai ir vasarą, kol keliavome po Prancūziją, spėjau pasidaryti porą interviu, parsivežiau filmuotos medžiagos.
Sakyčiau, esu choleriškas žmogus, o ir nerimas man taip pat pažįstamas. Pastarieji 15 metų man buvo nesibaigiančių netekčių sezonas. Ligos – mirtis, ligos – mirtis... Kai augau, buvau vienas vaikas tarp suaugusiųjų, tad natūralu, kad vėliau turėjau prižiūrėti ir pasirūpinti tais, kurie mylėjo ir rūpinosi manimi: mama, tėtis, tetos. Visus šiuos metus buvau budinti stebėtoja, padėjėja, gelbėtoja. Slaugiau, rūpinausi vaistais, dieną naktį važiavau ir vežiojau ten, kur reikėjo.
Skausmingiausias man buvo mamos išėjimas. Net ir praėjus trejiems metams, negaliu pamiršti mamos, jos išėjimo. Klausiau draugės gydytojos, kada yra netekties patologijos riba, ar jos neperžengiu pasikalbėdama su mamos nuotrauka, paverkdama nuėjusi ant kapų. Šiaip yra banalus pasakymas: žmogui kraunama tiek, kiek jis pakelia.
Baisiau, kai miršta vaikai, kai pats tampi mirtinu ligoniu... Kad ir kaip sunku susitaikyti su netektimi, visi kažko netenkame ir žinome, kad tie, kurie gimėme, kažkada mirsime. Bet mamos netektis man juoda.
– Šį rudenį minite ypatingą progą – savo legendinės laidos „Stilius“ 30-ąjį sezoną. Ar anuomet būtumėte patikėjusi, kad šios gyvenimo būdo laidos laukia tokie ilgi, turiningi gyvavimo metai?
– Išties, „Stilius“ yra legendinė laida – jau nebijau pavartoti šio žodžio. Tiek metų gyvuoja vienetai autorinių laidų. Dažniau jų sumanytojai keičia pavadinimus, bet ir toliau daro tą patį. Man su komanda pavyko išlikti su tuo pačiu pavadinimu, tik vis gilėjančiomis temomis. Suprantu, kad ir mūsiškės laidos laikas kažkada baigsis, tačiau kol kas važiuojame dar visai neblogai.
Dabar pasitikrinti galima ne tik reitingų lentelėmis – socialiniai tinklai yra interaktyvus ryšys ir žiūrimumo atspindys (šypsosi).
Pamenu, pirmuosius 10 metų su režisiere Monika Juozapavičiūte dirbome dviese. Kai atsisuku į tą laiką, atrodo, buvome nelyg antžmogiai – dieną naktį dirbom: filmuojam, po to rašau, tada montuojam ir vėl viskas iš naujo.
Dabar darbo ir poilsio laiko suvokimas pasikeitęs, vakare jau nepatogu skambinti žmogui tartis dėl interviu, o tada pirmyn varė naujumo alkis, tiek visko buvo nematyta, nerodyta. Dirbome per Velykas, Kalėdas, vasarą. Visada, kada tik duoda filmavimus, montažus, tada ir pirmyn. Dar buvau įsitraukusi į dokumentikos kūrimą, o ten – visiškas narkotikas. Šiandien tyliai stebiuosi, kaip mane ištvėrė namuose.
Dirbome neskaičiuodamos laiko, negalvodamos apie atlygį. Pažvelgus į „Stiliaus“ archyvą, sunku patikėti tuo, ką matau. Į Lietuvą atvažiuoja Dalai Lama – nori pakalbinti? Noriu. Atvyksta Švedijos karalienė Silvija – imi? Imu. Į Rygą atskrenda Trussardis, Paco Rabanne – pirmyn. Juozas Statkevičius skrenda į Paryžių pristatyti kolekcijos – iš po žemių iškasu pinigų, kad nuskrisčiau jį ten filmuoti.
Iš pradžių sau lyg teisindavausi, nes „Stilius“ visiems asocijavosi su mada, drabužiais. Pradžia nuo mados ir buvo, o paskui prasidėjo kiti menininkai: pasaulio garsenybės, „Oskarų“ laureatai. Apetitas augo. Kai pradėjau plėsti laidos temų ratą, pasidarė dar įdomiau dirbti, ėjome visur, kur galima ir negalima. Iš tiesų juk ir apie žmogų sakoma, toks jo stilius – jis taip elgiasi, taip bendrauja, toks jo būdas. Dėl savo stiliaus žmonių peržengėme visas sienas, perlipome visas tvoras. Niekas nesustabdė. Tai padėjo tvirtą profesinį pagrindą, užgrūdino mus kaip asmenybes.
Pamenu, Lietuvos nacionalinis dramos teatras pranešė, kad į Lietuvą vienam spektakliui atvyksta legendinė prancūzų aktorė Annie Girardot: „Padaryk.“ Nuvažiavome tiesiai į grožio saloną, kur ją šukavo, masažavo, ruošė vakaro spektakliui. Krūva žurnalistų laukė, kada pasirodys aktorė. Ji išėjo, visus peržvelgė. „Tu važiuosi su manim“, – bedė į mane. Ant sparnų prilėkiau. Bet vos tik įsėdusios į automobilį, turėjusį per visą Vilnių pervežti mus į teatrą, mudvi susipykome.
Ji ėmė ant manęs rėkti, kad tučtuojau pradėčiau ją kalbinti, mat įsivaizdavo, kad aš imsiu ir viską užsirašinėsiu ant popieriaus. Sakau, ponia, negaliu mašinoje daryti interviu – kamera ir operatorius liko kitoje mašinoje. Buvau jauna, nesipriešinau garbingo amžiaus žmogui, bet toji aktorė tiek daug keikėsi, kad kartu sėdėjęs vertėjas manęs atsiklausė, ar jam tikrai viską versti.
Kai išlipome prie teatro, laukė minia fotografų ir kameros. Annie akimirksniu pasikeitė, įsikibo man į parankę ir mes tarsi dvi geriausios draugės nuėjome į teatrą, kur pasidariau puikų interviu. Štai tokia buvo pažintis su legendine aktore (juokiasi).
– Kad jau prakalbome apie prabėgusius 30 metų – kaip Jūs išgyvenate laiko tėkmę? Jus kartais apima nostalgija, melancholija, o gal į praeitį nesidairote?
– Iš tiesų, nesėdžiu ir parimusi negalvoju: vaje, kiek daug metų praėjo. Gyvenu šia diena ir visada turiu tikslą žvelgti į priekį: ką daryti, kaip daryti, kad būtų kitaip, įdomiau, naujai. Gailėtis prabėgusio laiko nei yra noro, nei laiko. Nė vienas nežinome, kiek kam duota, todėl labai gaila gręžiotis ir gailėtis prabėgusių dienų.
Jos buvo ir sunkios, ir spalvingos, ir garbingos – tai yra mano didžioji vertybė. Patirtis mane visko išmokė ir to jau niekas neatims. Kai pagalvoju, galiu vaikščioti iškelta galva. Manęs niekas niekada nenupirko, neprivertė, nenurodė, ką filmuoti, o ko – ne.
Maždaug 2000-aisiais, kai į politiką ėmė eiti verslo žmonės, jie įsivaizdavo, kad už pinigus galima viską. Pamenu, garsūs veikėjai skambindavo su užuominomis, keli siuntė parduotuvių dovanų kuponus – LRT kanceliarijai liepdavau juos išsiųsti atgaliniu adresu.
Šiandien visiems pašnekovams galiu drąsiai žiūrėti į akis, nes dėl laikino reitingo niekada nepaaukojau savo požiūrio į žmogų, pašnekovų pasitikėjimo. Jeigu žmogus man atsivėrė, tačiau netrukus pagalvojo nenorintis, kad ta žinia pasklistų, aš jo prašymo visada paklausydavau.
Galbūt esu per daug etiška, juk sakoma, kad žurnalistikoje reikia akiplėšiškumo. Bet nedirbu tiriamosios žurnalistikos srityje. Visgi tikiu, kad visose srityse vidinė kultūra tik padeda. Be to, kažkas turi rodyti ir kitokį, pozityvų, požiūrį į gyvenimą. Man svarbu žmogų pastebėti, palikti istorijai su geru žodžiu ir teigiama mintimi. Visuomenėje man pačiai to trūksta, tad kiek įmanoma stengiuosi tai daryti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.
– O Jūs pati, ar lengvai kitam atsiveriate, apsinuoginate pokalbyje taip, kaip Jūsų pašnekovai?
– Jokių klausimų nesibaiminu, galiu atsakyti į juos visus. Bet viešumoje nesisklaidau, niekada nebuvau nuoga ir apie savo gyvenimą neatvėriau visko. Kažką pasilikti sau ir yra tikrasis gyvenimo grožis. Man labai patinka posakis: „Tušti puodai garsiai skamba.“ Stengiuosi pernelyg neskambėti.
– Per metus vien laidai „Stilius“ paruošiate apie 200 interviu. Vadinasi, per 30 metų esate turėjusi kone 10 tūkstančių pokalbių... Galbūt prisimenate labiausiai palietusį, tokį, prie kurio mintimis sugrįžtate ir po daugelio metų?
– Neabejoju, kad kiekvienas pokalbis yra pamoka. Jeigu girdi, ką žmogus kalba, iš vertingo pašnekovo ir pokalbio labai daug lieka. Turiu iššifruotų pačių sudėtingiausių ir giliausių savo interviu. Įdomiausia, kad kasmet, pasibaigus sezonui, perkratau tuos failus – išmest, palikt, – ir ta vertybių krūvelė tik auga. Metai neištrina ypatingų susitikimų ir pašnekovų pavardės man siejasi su jų žodžiais, o pokalbiai tarsi susipina į vieną išminties mazgą.
Kartais save pagaunu, kad pasakiau lygiai taip pat, kaip kuris nors iš mano kalbintų herojų. Jeigu jis nugirstų, būtų nepatogu – pagalvotų, kad kopijuoju (šypsosi). Vis dėlto, jeigu žmogaus mintys pasirodo įdomios, sujaudina, nevalingai jomis persiimi. Išties, per šitiek metų susikroviau didžiulį bagažą ir iš pašnekovų perėmiau daugybę vertingų dalykų, bet pavardėmis didžiuotis nemėgstu. Reikėjo gabalą nueiti, kad ateitų supratimas: kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis mažiau sklaidosi ir putoja. Kuklumas ir paprastumas yra mano žvaigždės ir etalonai.
