Kas gi iškyla prieš akis pirmiausia, pagalvojus apie Laplandiją? Turbūt daugelis atsakys – Kalėdų Senelis! O štai ekspedicijos „Nuo jūros iki jūros“ iniciatoriui ir vadovui Gediminui Andriukaičiui šis Skandinavijos regionas visų pirma asocijuojasi su aštriaviršūniais kalnais, šaltomis upėmis, bekraštėmis tundromis ir klampiomis pelkėmis. Keliautojas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pasakoja, kaip jie su komanda kojomis ir valtimis įveikė Laplandiją nuo Baltijos iki Norvegijos jūros.
Gediminas šypsosi Laplandiją vasarą pasirinkęs neatsitiktinai. Jis prisipažįsta nesantis didelis karščio mėgėjas – kai temperatūra viršija 30 laipsnių, norisi kur nors pabėgti.
„Laplandija, šiaurinės platumos yra pati ta vieta. Laplandijoje teko lankytis ir anksčiau ne vieną kartą. Tai tikrai labai unikalus kraštas Europoje, kur dar gali patirti išties laukinę gamtą. Projekto „Nuo jūros iki jūros“ idėja ir buvo pabandyti padaryti ką nors, kas atrodo Europoje jau nebeįmanoma, itin ilgos distancijos mišrų pėsčiųjų ir vandens žygį. Tai daugiau kaip 500 kilometrų per visiškai laukinę gamtą“, – dėsto laidos svečias.
Samiai, senieji Laplandijos gyventojai, šį kraštą vadina Sapmi. Pasak Gedimino, regiono kraštovaizdis ir reljefas labai įvairus, tikrai ne toks, kokį mes dažnai įsivaizduojame.
„Mes įsivaizduojame tik eglutes ir pusnis, o iš tikrųjų yra daugybė aštrių kalnų viršūnių, galingų kalnų upių, bekraščių tundrų, – pasakoja G. Andriukaitis. – Visas tas atšiaurios gamtos grožis labiausiai ir traukia.“
Gediminas su draugais žygio per Skandinavijos pusiasalį ėmėsi pastaruoju metu vis labiau populiarėjančiu vadinamuoju „packraftingo“ būdu. Anot jo, itin nustebino tiek vandens, tiek sausumos kelio dinamiškumas.
„Tai keliavimo būdas, kai nešiesi savo vandens ekipuotę kuprinėje. Tokiu būdu gali kurti labai įvairius maršrutus, žygiuoti iš vieno slėnio į kitą, pereiti kokią nors kalnų grandinę, tuomet prisipūsti savo laivą ir leistis žemyn upe arba persikelti iš vieno ežero kranto į kitą. Mūsų ir buvo toks maršrutas, kad maksimaliai išnaudotume vandens kelius, bet kartu, žinoma, teko ir nemažai paėjėti.
Apie 130 km nešėmės kuprines su savo ekipuote, o likusius 370 km plaukėme. Žygiavimas buvo labai įvairus. Netrūko ir sunkaus klampojimo, brovimosi per tundrą, sąžalynus. Plaukimas taip pat nustebino savo dinamiškumu. Buvo daug greitų slenksčių atkarpų, o buvo nemažai ir ramaus vandens. Pati žygio įvairovė ir buvo pats įspūdingiausias dalykas“, – pasakoja keliautojas.
Į tokią ekspediciją turi leistis su ankstesniuose žygiuose jau patikrintais bendražygiais, įsitikinęs G. Andriukaitis. Pasak ekspedicijos iniciatoriaus, komandoje turi būti nepalūžtantys ir panašaus požiūrio į kelionę žmonės.
„Turiu tokią komandą, su kuria jau ne vienus metus žygiuojame kartu, dėl to kokių nors įtampų ir trinčių nebuvo, – džiaugiasi ekstremalių žygių šalininkas. – Žinoma, sunkių etapų tikrai buvo, kadangi kilometražas didžiulis, o informacijos buvo labai mažai. Teko susidurti ir su neplanuotais dalykais, pavyzdžiui, upių slenksčių buvo daugiau, nei įsivaizdavome. Kai kur plaukti negalėjome, reikėjo vandens inventorių neštis ir tuos slenksčius apeiti. Nežinai, kas laukia priekyje. Reikėjo stotis, žvalgytis.
Buvo sunkaus ėjimo, kur nėra nei takelių, nei jokių kelių. Fiziškai nuovargis tikrai jausdavosi ir buvo dienų, kai dirbdavom, kaip mes juokavom, po 14–15 valandų per parą. Dienos pabaigoje net šaukštas košės rankoje sunkiai laikėsi. Bet nieko, išsimiegi ir judi toliau. Svarbiausia, kad tokiose kelionėse, iš tikrųjų, labai psichologiškai pailsi nuo rutinos, susikoncentruoji tik į tą dieną, į tuos labai paprastus ir aiškius tikslus – judėti nuo A iki B. Labai gerai ilsėjomės, nors fiziškai tikrai labai pavargome.
Žygeiviai ekspediciją pradėjo su 34 kilogramų svoriu ant kupros. Nemažą svorio dalį sudarė maistas. Vyrai buvo suplanavę artimiausią miestelį pasiekti tik po 12 dienų, tad gausesnėmis maisto atsargomis teko pasirūpinti iš anksto.
„Visoms dvylikai dienų turėjome maistą neštis ant kupros. Maistas buvo įvairus. Daugelis nustebs, kaip galima įvairiai ir skaniai valgyti žygyje. Gaminomės košes, nešėmės džiovintų daržovių, riešutų, įvairiausių gardėsių, vytintos mėsos. Buvo labai kaloringas, bet lengvas maistas. Taip pat mus labai gelbėjo ir tai, kad pagaudavome žuvies. Ypač vakarais, kai turėdavome keletą valandų prieš miegą, stengdavomės kiek įmanoma pažvejoti.
Laplandijos kalnų upėse tikrai galima pagauti labai gardžios žuvies – upėtakių ir kiršlių. Šios žuvys labai papildė racioną. Jei ne ta žuvis, aš manau, būtų buvę gerokai sudėtingiau, mat planuotą 12-ą dieną mes nepasiekėme miestelio. Atėjome 13-ą dieną. Paskutines dienas kruopytes, kiek jų reikia virti, jau beveik vienetais skaičiavome“, – kelionėje patirtus iššūkius su šypsena prisimena ekspedicijos „Nuo jūros iki jūros“ iniciatorius ir vadovas G. Andriukaitis.
Visas pokalbis su keliautoju G. Andriukaičiu apie ekspediciją „Nuo jūros iki jūros“ – laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
