„Mada yra ne tik vaizdas, bet ir pojūtis“, – sako mados dizainerė Eglė Čekanavičiūtė, viena iš nedaugelio lietuvių kūrėjų, kuriai pavyko įsitvirtinti Paryžiaus aukštosios mados ekosistemoje. Kelerius pastaruosius metus dizainerė skyrė asmeniniam projektui „Gowns for Sport“, kurio kontekste nagrinėja problemišką mados ir kūno santykį bei kuria sukneles Lietuvos ir Prancūzijos sportininkėms olimpietėms. LRT KLASIKOS laidoje „Tendencingai“ dizainerę kalbina Deimantė Bulbenkaitė.
– Kaip atsirado prekių ženklas „Gowns for Sport“?
– Kai dirbau kitiems, visada sau į papkytę dėdavau įvairiausius mane įkvepiančius vaizdus: formas, spalvas, detales, nuotaikas. Dirbdama mados industrijoje pamačiau, kad yra didelis atotrūkis nuo realybės. Didžioji dauguma rūbų kuriami standartiniam 36 dydžiui, aukštam lieknam modeliui. Realybėje tokio tipo kūno sudėjimų yra nedaug, todėl visas pasaulis turi adaptuotis, didžioji dalis pasaulio žmonių turi jaustis blogai, galvoti, kad jie netinka rūbui, nors iš tikrųjų rūbas netinka jiems.
Mados pasiūla netinka didžiajai daliai žmonių. Mano nuomone, rūbo funkcija yra prisitaikyti prie kūno. Vieną kitą apvalesnių formų manekenę ant podiumo parodant tarp aukštų ir lieknų padaroma meškos paslauga, nes tas rūbas nėra adaptuotas kūno sudėjimui. Iki šiol nėra adaptuotų rūbų įvairesniems kūno sudėjimams.
– Kalbant apie didesnį dydį, neretai būna taip, kad visi svorio priaugame skirtingai: vieni ant klubų, kiti ant pilvo, kiti – ties krūtine. Kaip masiniu tiražu siūti drabužius įvairesniems figūros tipams? Ar industrijoje įmanoma tai išspręsti be individualaus siuvimo?
– Aš tai ir gvildenu. Visų pirma, identifikuoju populiariausius kūno sudėjimus: trikampis, atvirkštinis trikampis, stačiakampis. Pagal kūno sudėjimus bandau piešti modelius, kurie, mano manymu, jiems tinka. Tiesiog adaptuoju pagal kūno sudėjimą. Jeigu yra trikampis, bandau viršuje atsverti. Jei klubai platesni, liemuo turi būti šiek tiek aukščiau.
Visų tų dalykų ieškojau labai ilgai. Kartu su savo mama, kuri irgi yra dizainerė, ieškome linijų, kurios tiktų tam tikram kūno sudėjimui. Ji man labai padėjo.
Man visada standartiniuose dydžiuose atrodydavo keista tai, kad pločio prasme išmatavimai gali būti vienodi, bet į ūgį neatsižvelgiama. Jei viena moteris yra 160 cm, o kita – 180 cm, abidvi jos yra S. Ar tas pats rūbas joms tiks? Savo kūryboje stengiuosi diferencijuoti ūgius. Esu išsistudijavusi ne keturis, o aštuonis pagrindinius dydžius. Prie individualesnio kūno sudėjimo priartėti galima.
– Ką sportas reiškia „Gowns for Sport“ koncepcijoje? Pavadinimą išvertus į lietuvių kalbą, jis reikštų „Suknelės sportui“, bet, kiek žinau, čia mes nekalbame apie sportą tradicine prasme.
– Žodis „sportas“ man įstrigęs seniai. Aš pati esu labai aktyvi, mėgstu vienu metu daryti daug dalykų. Sportu vadinu šiuolaikinės moters gyvenimą. Mes lekiame iš vieno susitikimo į kitą, iš darbo – pasiimti vaikų, į parduotuvę, namus.
Moteris turi tiek daug visokiausių veiklų, kad, man atrodo, rūbas labiau nei bet kada turi būti patogus ir kartu reprezentuoti, būti ir elegantiškas, pabrėžti gražiausias kūno dalis. Tai dėl to toks pavadinimas. „Gowns“ reiškia ne tik „suknelės“, tai ir žodis, nusakantis elegantišką aprangą.
– Kuo daugiau ant podiumo matau šiuolaikinio dizaino kolekcijų, tuo labiau suvokiu, kad rūbas konstruojamas kaip skulptūra, o ne tai, kas turėtų būti patogu. Kaip yra kuriami drabužiai, kurie pasirodo ant podiumo ir kaip nutinka, kad su jais negali nei rankų pakelti, nei atsitūpti?
– Kai į pirmą planą pastatomas tik grožis, dažnai visi kiti dalykai atrodo mažiau svarbūs. Nors man atrodo, kad jeigu nebus patogumo, nebus ir grožio. Aš matydavau savo boses, kurios eidavo ir vos paeidavo su aukščiausiais kablais – tikrai neatrodo elegantiškai. Jeigu rūbas yra nepatogus, tu neatrodysi elegantiškai. O jei neatrodysi elegantiškai, trūks pasitikėjimo. Dėl to labai svarbu viską suderinti.
Nuo žmogaus mados industrija yra labai nutolusi. Manęs asmeniškai tai visai netenkino ir ilgainiui pasidarė nebeįdomu, net ir dirbant įdomiausiuose mados namuose „Schiaparelli“. Man atrodė, jei rūbas tik ant manekenės atrodo gražiai, bet apsirengus nesijauti gerai, tai rezultatas yra pusėtinas.
Labai svarbu susitapatinti su rūbais, kai kuri. Man mada yra ne tik vizualus rezultatas, bet ir pojūtis: kaip tu jautiesi, ką tai reiškia – viskas turi psichologinį ryšį. Tie pojūčiai nulemia elgesį, netgi prisiminimus.
Moterys, kurios gyvena aktyvų gyvenimą, tikrai žino, kas joms trukdo, ką jos galėtų pagerinti. Vyras dizaineris negali su tuo susitapatinti, nes jis nedėvi tų rūbų. Jis kurs daugiau tai, kas jam yra gražu. O moteris dizainerė kurs taip, kaip ji jausis fainai su tuo rūbu.
– Diplominė tavo kolekcija „It`s All Around You“ 2012 metais buvo parodyta ant „Mados infekcijos“ podiumo. Tai buvo labai įdomi idėja apie mados ir ortopedinės įrangos tikslų panašumus. Ko apie kūno sandarą ir drabužio pritaikomumą tave išmokė ši kolekcija?
– Tos idėjos kilo iš posakio „geras siuvėjas net ir kreivą ištiesina“. Aš pradėjau nagrinėti panašumus tarp ortopedijos įtvarų ir kostiumų siuvimo elementų. Įdomus ryšys tarp kūno prilaikymo ir įstatymo į rėmus. Pati labai domėjausi Alexanderio McQueeno kūryba. Jo tabu temų madoje diegimas man atrodė įspūdingas. Net ir gražiais nelaikomų elementų įdėjimas į gražią kolekciją viską pasukdavo kita linkme. Protezų plastikas, naudojamas įtvaruose, labai įdomi medžiaga, norėjau su ja paeksperimentuoti.
Mane labai žavi rūbo funkcija – įgalinti žmogų. Psichologiškai tau rūbas gali duoti labai daug: su vienu apdaru ir su kitu gali pasijausti labai skirtingai. Man atrodė įdomu pasinaudoti neįgalumo temos elementais ir įgalinti. Tarkime, su platforminiais batais, kuriuos žmonės dėvi, kai viena koja trumpesnė nei kita ir juos slepia, mano modeliai atrodė įspūdingai. Viskas, ką parodai ant podiumo, kažkaip tave įgalina. Visada galima pasinaudoti mados jėga ir iš to išgauti pozityvų rezultatą. Tai gali žmogui būti naudinga: elementus, kurie laikomi tabu, padaryti gražius, siekiamus ir išlaisvinti žmones iš apribojimų.
– Sukūrei seriją suknelių Lietuvos olimpietėms. Žiūrėdami į vyrų atletų kūnus juos matome kaip sektiną pavyzdį. Tuo tarpu, kai galvojame apie moterų sportininkių kūnus, juos laikome nestandartiniais. Matome per plačius pečius, per didelį ūgį arba raumeningumą, kurio nelaikome patraukliu. Pastaruoju metu mados kontekste pradedame matyti vis daugiau moterų sportininkių: jos eina podiumu, pačios kuria savo drabužių linijas. Kaip kilo idėja aprengti moteris olimpietes? Ar tai buvo iššūkis?
– Idėja kilo pradėjus vystyti savo prekių ženklą. Kadangi domėjausi įvairiais kūno sudėjimais, sportininkių figūros turbūt geriausiai atspindėjo tą klausimą. Manęs netenkino, kad vyrų sportas turi daugiau žiūrimumo, daugiau biudžeto, daug daugiau šlovės.
Man vėlgi norėjosi įgalinti, sportininkėms duoti stiprybės, leisti joms pasijusti moteriškoms. Tokia ekstremali kūnų sudėjimų įvairovė man labai įdomi. Galvojau, kaip pabrėžti būtent individualios figūros grožį. Labai smagu buvo matyti jų susidomėjimą ir pozityvų atsaką.
Kiekvieną iš sportininkių trumpai apklausiau: kas joms patinka, kaip jos save išreiškia per rūbą. Ir iš tikrųjų dažnas atsakymas buvo: pagal kūno sudėjimą nerandu sau rūbų. Tarkime, krepšininkės batus dėvi tik vyriškus. Bet tas pats ir su rūbais: pagal ūgį, pečių plotį ar raumeningumą jos nelabai randa elegantiškesnių rūbų.
Kiekviena iš mano projekto dalyvių pasakė, kad joms labai patinka pasipuošti, pasidažyti, jaustis gražioms. Aikštelėje mes žiūrime į jų pasiekimus, nežiūrime kaip į moteris. Man atrodė svarbu parodyti, kad sportininkė, kaip ir mokslų daktarė ar menininkė, nebūtinai turi rengtis kaip vyras, kad atrodytų stipri ir daug pasiekusi. Ji gali atrodyti moteriška, net mergaitiška.
Parengė Monika Augustaitytė
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Tendencingai“
