Eurolygos čempionas, iškovojęs net septynis LKL aukso žiedus, Kęstutis Šeštokas aštuntąjį dovanojo išrinktajai Dianai ir įsikūrė kaime. „Atvykome į močiutės sodybą. Ji buvo apleista. [...] Bet jausmas būnant čia buvo geras, jautėmės pailsėję ir atsipalaidavę. Net ne man kilo mintis čia keltis, o Kęstui“, – LRT.lt laidoje „Kaime savo noru“ pasakoja buvusi tardytoja, teisininkė Diana Šeštokienė.
Kaip sako buvę Kęstučio krepšinio kolegos, kol žaidi krepšinį, esi miestietis, o kai baigi karjerą, nori tapti kaimiečiu, trokšti ramybės. Taip ir gyvena Kęstutis ir Diana – ant ežero kranto, prosenelių žemėje.
Diana džiaugiasi gyvenimu kaime ir patikina, kad jau vien dėl to, jog čia nėra transporto spūsčių, verta apsigyventi. Moteris sako apskritai vengianti miesto šurmulio, o kaimą ilgesniam laikui palieka tik žiemą, susiruošusi atostogų į šiltus kraštus. Žmonai pritaria ir Kęstutis.
„Vilniuje ryte kažkur nuvažiuoti gali užtrukti iki valandos. Pažįstami, kurie dirba Vilniuje, iš Molėtų prie Santaros klinikų nuvažiuoja greičiau nei vilniečiai nuo Gariūnų“, – galvą purto miesto nepasiilgstantis pašnekovas.
Pora įsikūrė Dianos močiutės sodyboje. Kęstutis prisimena, kas atvažiavęs čia atrasdavo ramybę. „Savaitgalį atvažiuodavome ir tas laikas labai greitai prabėgdavo – nakvynė ir važiuoji atgal į sportavimus“, – šypsosi miesto gyvenimą į kaimą iškeitęs vyras.
Diana prisimena, kad iki persikėlimo į kaimą gyveno tarsi klajoklės gyvenimą. „Mūsų gyvenimas buvo „ant lagaminų“. Tai į vieną pasaulio kraštą, tai į kitą, – pasakoja ji. – Visa tai išvargino, norėjosi ramybės. Atvykome į močiutės sodybą. Ji buvo apleista. Joje nebuvo vandens ir tik lemputė pasišviesti. Bet jausmas būnant čia buvo geras, jautėmės pailsėję ir atsipalaidavę. Net ne man kilo mintis čia keltis, o Kęstui. Jam kilo mintis, kad reikia čia trobelės.“
Pasivaikščiojus po sodybą išties galima surasti senovinių daiktų, bylojančių, kad čia kadaise gyveno Dianos seneliai. Moteris džiaugiasi ne tik išsaugojusi tradiciją iš kartos į kartą paveldėti sodybą, bet ir išsaugotais senoviniais daiktais: verpimo rateliu, sviesto muštoke.
„Stengiamės tokius daiktus išsaugoti. Viename iš mūsų namelių yra autentiškų dalykų, pavyzdžiui, išsaugotos dūminės pirkios lubos. Turime verpimo ratelį, sviestui mušti prietaisą. Kai mušdavo sviestą, dainuodavo dainą: „Šuniui sviestas, man – maslionkos (pasukos – LRT.lt).“ Išmuštas sviestas labai skanus. Atrodo, kad su oro burbuliukais viduje – kaip debesėlis“, – prisiminimais iš vaikystės dalinasi Diana.
Kęstutis kaime vertina ne tik gamtą, lėtesnį gyvenimo ritmą, bet ir galimybę tiesiogiai bendrauti su ūkininkais. Čia pat kaime įsigyti šviežių produktų yra dažno miestiečio svajonė.
„Netoli gyvena kaimynai, iš kurių įsigyjame kiaušinių, pieno. Patys rūgpienį gaminam, kad naminis būtų. Kiaušinius tik naminius valgom, – vienas kitam pritaria Diana ir Kęstutis. – Taip pat varškė, sūris. Šie produktai kiek rieboki, bet natūralūs. Kiti negali gerti nepasterizuoto pieno, na, tai iki parduotuvės pavažiuoji.“
Kęstutis 1999 metais kartu su legendine Kauno „Žalgirio“ komanda iškovojo „Eurolygos“ taurę. Metais prieš tai „Žalgiris“ laimėjo Europos taurių laimėtojų taurę ir iškovojo teisę rungtyniauti „Eurolygoje“. Prisiminimai iš to laikotarpio, pasakoja K. Šeštokas, kuo nuostabiausi.
„1998 metais laimėjome taurių taurę, o 1999-aisiais – „Eurolygą“. [...] Niekas negalėjo pagalvoti, kad finale daug stipresnes ir didesnių biudžetų komandas galima įveikti. [...] Kai stiprias graikų ir turkų komandas įveikėme ne tik namuose Kaune, bet ir išvykose, pajutome, kad galime su jomis kovoti. [...]“, – prisiminimais iš auksinio „Žalgirio“ laikotarpio dalijasi krepšininkas Kęstutis Šeštokas, gyvenimo tempą sulėtinęs sodyboje Molėtų rajone.
Visas reportažas apie Dianos ir Kęstučio gyvenimą kaime – laidos „Kaime savo noru“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
