„Teko sakyti kolegoms, kad patiriu tą pačią satisfakciją, repeticijos būna ir geros, ir sunkios, yra ir kančia, ir žiūrovų aplodismentai. Ir, žinoma, mokytojų mokytas esu – norisi dirbti gerai, norisi savo darbą atlikti kokybiškai“, – sako Eimutis Kvoščiauskas. Teatro ir kino aktorius, televizijos projektų dalyvis ir televizijos laidų vedėjas po pirmųjų žingsnių „Domino“ teatre tikina sulaukęs kritikos dėl pasirinkimo save išbandyti komerciniame teatre. Tačiau aktorius į kritiką žvelgia teigiamai ir sako, kad save, kaip aktorių, nori išbandyti ne tik klasikinio teatro scenoje.
Teatras E. Kvoščiausko gyvenime atsirado dar vaikystėje. Pirmasis impulsas išbandyti save scenoje užgimė pamačius lėlių teatro pasirodymą. Aktorių norėjo pamatyti tai, kas vyksta už paslaptingos teatro širmos.
„Nemažai analizavau, kas mane atvedė į aktorystės kelią. Ar tai noras būti rampos šviesoje, ar tai kilo iš to, kad esu šeimos pagrandukas ir visada šeimoje gaudavau daug dėmesio – gal tai išlepimas ar narcisizmas.
Pirmiausia apie teatrą man papasakojo pusseserė, greit po to į lėlių teatrą mane nusivežė tėvai. Išanalizavęs supratau, kad užsidarius uždangai prasidėjo mano smalsumas – kas vyksta už tos uždangos“, – LRT RADIJO laidoje „Be kaukių“ įžvalgomis dalijasi E. Kvoščiauskas.
E. Kvoščiauskas scenoje sukūrė 15 vaidmenų, tačiau anot jo – ne kiekvieną iš jų prisijaukinti ir perprasti buvo lengva.
„Su kai kuriais personažais ir šiandien turiu dirbti bei likti budrus. Yra personažų, kurių kaukes užsidedi ir važiuoji, tačiau yra tokių personažų, su kurių kaukėmis gali nuvažiuoti ne į tą pusę, tai bus neskanu ir neprofesionalu.
Personažo ieškojimo procesas yra įvairiapusis. Atsimenu, kaip Arūnas Sakalauskas sakydavo „atrodo, kad jau kartojuosi“. Aš dar būdamas studentu galvojau, kad pradėjau kartotis. Personažo paieška yra nestabili“, – priduria jis.
Aktorius save išbandė ir LRT TELEVIZIJOS projekte „Miuziklo garsai“. Anot jo, nerti į nepažįstamą žanrą jį pastūmėjo noras stovėti scenoje grojant gyvam orkestrui.
„Miuziklo žanras yra labai įdomus. Praleisti progą ir neatsistoti ant scenos grojant orkestrui būtų kvaila – noriu prieš mirtį pasakyti, kad viską padariau. Buvo labai sunku, negaliu pasakyti, kad man sekėsi labai gerai, tačiau gavau daug neįkainojamų dovanų: patirtis, žmonės, atradau naujus miuziklus. Mėgavausi kiekviena minute, esu dėkingas savo mokytojai už vokalines pamokas, už darbą su antrojo plano vokalistais“, – sako E. Kvoščiauskas.
Kino gerbėjai E. Kvoščiauską gali sutikti kino filmuose, teatro mylėtojai – teatre, pramogų ieškotojai – renginiuose. Aktoriaus įvairialypė karjera stebina ne tik jo atlikimo ateinančius pasižiūrėti žiūrovus, bet ir kolegas.
„Dabar išmokau pasakyti „ne“, pajutau, kad perdegimas egzistuoja, o niekas kitas už tave negali pailsėti. Kai po kelionės grįžtu į darbą, kartais žiūrėdamas į kolegas mintyse sakau: „Ir jam reikia pailsėti, ir jam reikia atostogų, ir jis jau pavargęs.“
Pailsėti reikia, reikia atsisakyti pasiūlymų, apgalvoti, ar viskas tau tikrai naudinga. Esu iš tų aktorių, kurie nori dalyvauti įvairaus žanro srityse. Kiti kolegos koncentruojasi į konkretų kelią <...>. Buvo laikotarpis, kai dirbau Kauno dramos teatre, kurį vadina komerciniu teatru, susidūriau su pasakymais: „Kur dabar nueisi, negi į popareną.“ Turėjau gintis sakydamas, kad neišdaviau teatro“, – teigia jis.
Anot E. Kvoščiausko, komedijos žanras Lietuvoje klesti, tačiau vis dar yra kur tobulėti.
„Dabar pažiro daug komedinio žanro spektaklių, tikrai ne visur jis yra kokybiškas. Smagu, kai komediją daro profesionalai, jie žino, kurias pjeses verta statyti. Komedijos žanras yra pasijuokimas iš savęs, tai lyg veidrodis tau, politikui ar aplinkai, kurioje esi. Komedija auga, aš tikiu, kad jos reikia, nors tai sudėtingas žanras, kurį reikia išmanyti“, – priduria aktorius.
E. Kvoščiausko močiutė – partizanė, tremtinė, kurios atsiminimus aktorius pradėjo saugoti dar vaikystėje. Jis tvirtai sako, kad ateityje planuoja įamžinti laisvės kovų dalyvių atminimą, įprasminant močiutės veiklą bei atsidavimą šaliai.
„Būdamas mokykloje pradėjau užrašinėti močiutės atsiminimus. Kartais norėdavau greičiau baigti mūsų pokalbius, tačiau laikui bėgant pradėjau vertinti mūsų laiką kartu – tokių žmonių dėka gavau daug dovanų. Jos kelias buvo žiaurus ir sudėtingas, ji buvo partizanė, ryšininkė, tremtinė, mušta ir daužyta, bet niekada nebuvusi išdavikė. Supranti, kokie dėkingi turime būti tokiems žmonėms kaip ji. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste norisi apie tai kalbėti.
Netikėtai vasarą buvau pakviestas į konferenciją – kaip ateinančioms kartoms papasakoti apie praeitį, kad ji neliktų nepastebėta <...>. Turiu didelių planų įamžinti močiutės ir kitų partizanų atminimą, tikiuosi, Dievas, kuriant planus, bus mano pusėje“, – LRT RADIJO laidoje įžvalgomis dalijasi E. Kvoščiauskas.
Viso pokalbio klausykite čia:
