„Kiekvienas etapas – savaip gražus“, – apie motinystę kalba LRT žurnalistė ir ketverių Elenos mama Aistė Plaipaitė, pripažįstanti, kad kiekvienas etapas turi ir savų iššūkių. Ji džiaugiasi, kad juos pakelti padeda ir seneliai. „Kaip jie patys sako, yra trumpas laikas, kol seneliai anūkams yra savotiški žvaigždės ir kada jų dėmesio jiems iš tiesų labai reikia“, – šypsosi Aistė, pasakodama apie tai, kas pareikalauja daugiausia jėgų, kas labiausiai pagelbėja, kur ieško atsakymų ir kokių netikėtų džiaugsmų atranda.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Auginate ketverių dukrelę Eleną. Sakoma, kad motinystė gyvenimą apverčia aukštyn kojomis, sutinkate?
– Visiškai. Gimus dukrai prasidėjo kitas gyvenimas. Ir atrodo, kad nebuvom tam gerai pasiruošę arba aplinka mūsų tam neparuošė. Turiu minty tai, kad socialiniuose tinkluose dažniausiai matome laimės pilnas akimirkas, paradinę motinystės (ir ne tik) pusę.
Retas, kuris ryžtasi atvirai pasidalyti gyvenimo realybe, kylančiais sunkumais ir iššūkiais, nors tai galėtų labai padėti kitam, susiduriančiam su panašiais išbandymais. Kartais labai reikia išgirsti, jog esi ne vienas, kad ir kiti išgyvena kažką panašaus. Turbūt motinoms, išgyvenančioms pogimdyminį liūdesį ar net depresiją, tie nudailintos kasdienybės vaizdai gali tik dar labiau pabloginti savijautą.
Taigi matydama tokį socialiniuose tinkluose kuriamą paveikslą, galbūt aiškiai nesuvokiau, koks didelis pokytis manęs laukė. Tiesa, dabar jau net sunku prisiminti gyvenimą iki motinystės, jis atrodo labai labai tolimas ir kitoks, kai viską galėjai dėliotis pagal savo poreikius, norus.
Atsiradus vaikui, visa tai dingsta – viską pradedi dėlioti pagal tą mažą žmogų, jo poreikius. Ir ne tik todėl, kad taip verčia aplinkybės, bet ir todėl, kad atsiranda tas motiniškas, tėviškas jausmas, didžiulė meilė, dėl kurios vaiko gerovė yra svarbiau už bet ką kita. Sumažėja egocentrizmo, susireikšminimo ir galvojimo apie save.
– Vis tik iki dukters gimimo buvote labai veikli – darbas eteryje, laisvalaikis užpildytas muzikine veikla. Kaip dabar sekasi derinti savo darbą, pomėgius ir motinystę?
– Pradžia darželyje nebuvo lengva – turbūt kai bandėme dukrą vesti į darželį pirmą kartą, ji dar buvo tam per maža. Taigi palaukėme kol ji ūgtels ir pabandėme dar kartą. Sekėsi geriau, ji priprato ir jau baigė darželyje savo antrus metus. Darželio dėka atsirado daugiau erdvės mūsų darbams ir pomėgiams.
Taip pat labai svarbu abipusis bendradarbiavimas su vyru. Nuolat kalbamės, derinamės ir dėliojamės, kada kuris turi mažiau neatidėliotinų darbų ir gali pabūti su dukra, kai pavyzdžiui, ji serga ar pan.
Labai padeda ir seneliai. Mano tėvai yra labai įsitraukę, labai nori padėti. Kaip jie sako, yra labai trumpas laikas, kai anūkams senelių ir jų dėmesio iš tiesų reikia, kai mažiesiems jie yra savotiškos žvaigždės.
Paauglystėje santykis su seneliais paprastai pasikeičia, pradeda dominti kiti dalykai. Taigi man dabar žavu matyti, kaip kaskart mano vaikas apsidžiaugia, kai sužino, jog važiuosime pas senelius ar kad jie atvažiuoja į svečius.
Močiutė ir bočius išties labai padeda, kartais netgi atvažiuoja per visą Lietuvą, apie 300 km iš Šilutės rajono, kai ištinka kokia nors krizė, pavyzdžiui, dukra suserga, o mes su vyru negalime ištrūkti iš darbų.
– Kartais tėvai skundžiasi, kad seneliai anūkus taip lepina, jog šie pamiršta visus susitarimus su tėvais, namuose įprastą rutiną ir gali būti nesukalbami.
– Kalbamės su seneliais ir jie stengiasi gerbti mūsų taisykles. Kaip sako mano mama, mus augindama, ji elgėsi taip, kaip jai tada atrodė geriausia, dabar mes darome taip, kaip tinkamiausia atrodo mums, ir ji tai priima.
– Kaip prisimenate savo vaikystę? Buvote griežtai auklėjama?
– Kadangi iš trijų vaikų esu jauniausia, mane augindami tėvai buvo kur kas liberalesni, labiau atsipalaidavę ir mažiau griežti, nei auklėdami vyresnius brolius, ypač vyriausiąjį. (Šypsosi.) Kas labiausiai įsiminė, kad nuo mažų dienų jie man stengėsi įdiegti atsakomybės jausmą ir pareigingumą.
– Ar pastebite, kad tam tikrus auklėjimo dalykus perėmėte iš savo tėvų ir taikote augindama dukrą?
– Mes daug kalbamės, pasakojame jai kokių darbų ir pareigų turime mes su vyru, taip pat aptariame ir jos darbelius bei pareigas. Kol kas jos labai nedidelės – prieš miegą nusiprausti, išsivalyti dantis, susidėti žaislus ar susiruošti į darželį. Rodos, paprasta, tačiau kartais ir to ji daryti nenori. Pasipykstam.
Tada mūsų su vyru reikalas išlikti tvirtiems – atrodo, jei nusileisim kartą kitą, vaikas matys, kad kažkur kažką galima numuilinti. Svarbu, kad ir tokio amžiaus vaikas suvoktų, jog yra pramogos, malonumai ir galimybės, taip pat yra dalykų, kurie turi būti padaryti ir kuo greičiau jie bus atlikti, tuo daugiau laiko liks jai įdomesnėms veikloms.
– Ką pavadintumėte didžiausiais motinystės iššūkiais?
– Manau, didžiausi iššūkiai yra susiję su vaiko emocijomis ir tuo, kaip jas priimti, kaip vaikui padėti jas atpažinti, išreikšti ir valdyti. Čia svarbus ne tik tėvų vaidmuo, bet ir pedagogų ar visų, kurie su vaiku būna.
Tai pareikalauja didžiulės kantrybės, ir nors atrodo, kad su motinyste jos gerokai padaugėjo, kartais tenka sau balsu ištarti „Kantrybės, kantrybės, kantrybės...“. Kartais to pakanka, tai suveikia ir palengvėja.
– Ar atsakymų, kaip tvarkytis su iššūkiais, ieškote knygose, tinklalaidėse ir pan., ar dažniau klausotės motiniškos nuojautos?
– Būna visaip. Neretai pasitariu su draugėmis, su kuriomis mūsų požiūriai sutampa, kuriomis pasitikiu ir kurios turi daugiau patirties nei aš. Kažkiek skaitau ir literatūros. Žinau, kad Lietuvoje yra nepamainoma psichologė, psichoterapeutė Aušra Kurienė ir jos knyga „Kaip užauginti žmogų“, kurią galima rasti daugelio žmonių namuose. Aš pati ją skaičiau ne kartą.
Taip pat klausausi tinklalaidžių, kuriose dalyvauja A. Kurienė ar kiti specialistai, kalbantys apie pagarbią, prieraišią tėvystę. Turbūt atsakymų dažniausiai ieškau tada, kai susiduriu su kokia nors problema ir ieškau geriausių išeičių.
– Vis tik motinystė – ne vien iššūkiai, kas jums joje gražiausia?
– Kiekvienas etapas – savaip gražus. Dabar, kai Elenai ketveri, man labai patinka su ja kalbėtis ir visuomet smalsu, kokių klausimų ji man sugalvos. Ne visada labai paprasta į juos atsakyti. (Juokiasi.)
Yra ir daugiau labai žavių dalykų. Pavyzdžiui, dukrai labai patinka Gedimino pilis ir kaskart ją išvydusi ji labai nuoširdžiai nudžiunga. Kaip tik neseniai vaikštinėjome po Bernardinų sodą ir netikėtai iš arti pamačiusi pilį ji taip apsidžiaugė, kad niekur nenorėjo eiti – norėjo tiesiog žiūrėti. Taigi pasiūliau prisėsti ant suoliuko ir pažiūrėti į pilį drauge.
Taip ir padarėme – dešimt minučių tylėdamos tiesiog žiūrėjome į bokštą! Ir man labai patinka pasiduoti tokiems kartais netikėtiems, bet labai tyriems, gryniems ir gražiems vaiko norams.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
