Buvo laikas, kai bijūnus buvome beveik pamiršę, tačiau pastaruoju metu šios gėlės išgyvena tikrą renesansą: jų nori ir jaunosios per vestuves, ir jubiliejų sukaktuvininkai, ir naujus gėlynus planuojančios šeimos. Dėl puošnių žiedų bijūnai neretai pavadinami karališkomis gėlėmis. Iki šiol išlikęs ir vis dar pavartojamas senasis jų pavadinimas – pinavijos.
Bijūnai – vasaros karaliai. Jų žinoma apie 50 rūšių. Sumedėję, arba krūminiai, bijūnai paplitę Azijos rytuose, žoliniai – Viduržemio jūros baseine, Azijos subtropinio klimato juostoje, Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje.
Bijūnai užauga nuo 50 centimetrų net iki dviejų metrų aukščio. Žiedai paprastai būna dideli, nuo 10 iki 26 cm skersmens, kvapnūs.
Šios gėlės pasižymi ir spalvų įvairove. Bijūnai būna balti, rožiniai, kreminiai, raudoni. Žiedai skirstomi į penkias formas: tuščiaviduriai, japoniniai, plukės formos, pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai.
Bijūnai žydi gegužės–liepos mėnesiais. Šios gėlės gali augti nepersodintos net iki 100 metų. Bijūnų asortimentas itin didelis ir įvairus. Jų veislių priskaičiuojama net apie penkis tūkstančius.
Labiausiai paplitusios yra puikiojo, siauralapio ir krūminio bijūno veislės. Bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, kai kurios šių augalų rūšys natūraliose augavietėse auga tarp medžių ar krūmų.
Lietuvoje bijūnai dar vadinami panavijomis, pinavijomis arba pivonijomis. Toks pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio paeon, reiškiančio gydymo dievą ir gydytojų globėją graikų mitologijoje.
Reportažą apie bijūnus žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
